Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Aktualijos

MŪSŲ MIESTE PRAEITIES IEŠKOJO ŽYDAI

Ingrida NAGROCKIENĖ

2013−04−09 1

Praėjusią savaitę Kupiškyje lankėsi žydų, turinčių lietuviškas šaknis, grupė iš Izraelio. Trisdešimt žmonių į Lietuvą atvyko paminėti 70-metį nuo Vilniaus geto sunaikinimo. Viena iš šios kelionės stotelių pasirinkta ir mūsų mieste. Čia bibliotekoje svečiai apžiūrėjo Kupiškyje gyvenusių ir tapusių holokausto aukomis žydų atminimo lentą, bendravo su rajono valdžios atstovais.

Aplankė namus

Į Kupiškio rajono savivaldybės viešąją biblioteką, kadaise buvusią žydų sinagogą, ketvirtadienio rytą sugužėję projekto „Gyvųjų maršas 2013“ dalyviai iš Izraelio nerimo kalbėdamiesi tarpusavyje, dalindamiesi įspūdžiais ir prisiminimais. Jų diskusijas kurstė didžiulė memorialinė lenta, įrengta Kupiškyje gyvenusių, holokausto aukomis tapusių žydų atminimui. Prieš devynerius metus atidengtame paminkle tarp 815 žydų pavardžių tik viena sutuoktinių pora iš keliautojų grupės galėjo surasti savo giminaičių pavardes. Tai – Tuvja Keselis ir jo žmona.

1935 metais gimęs Tuvja iš Kupiškio bėgo tik prasidėjus karui 1941 metais. Kartu su tėvu Chaimu Keseliu ir dviem jaunesnėmis seserimis jis traukėsi į Rusiją. Motinai keliauti kartu sutrukdė netikėta mirtis.
1945 metais karo išdraskyta šeima dar bandė grįžti į gimtinę. Juos tuomet savo namuose dvejiems metams priglaudė žymiosios seserys Glemžaitės.

„Mūsų namai buvo Maironio gatvėje. Tada tai buvo devintu numeriu pažymėtas pastatas, dabar jau – vienuoliktu. Iš Lietuvos pirmiausia traukėmės į Rusiją, Mordovijos autonominę sritį, netoli Saransko. 1960 m. persikėlėme į Izraelį, kur iki šiol ir gyvenu. Gyvos ir mano seserys. O aš pats Lietuvoje nuo 1947 m. lankausi jau trečią kartą“, – pasakojo T. Keselis.
Kupiškėniškas šaknis turi ir pašnekovo žmona. Jos tėvai taip pat buvo priversti trauktis iš mūsų šalies, tačiau pati dukra jau gimė svetur.

Nei ponas Tuvja, nei jo žmona lietuvių kalbos nemoka. Tik vyras dar geba prisiminti rusų kalbą. Ja ir pasakojo kraupią savo šeimos istoriją. Pasak pašnekovo, ji negali būti pamiršta – tai svarbu ir jam, ir jo vaikams bei anūkams.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"