 |
|
|
2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
A. E. MARKEVIÄIÅ«TÄ—: €ŽAÅ¡ VISADA GALVOJAU, KIEK DAUG GALIU PASAKYTI žMONÄ—MS€Œ
AliutÄ— Elena MarkeviÄiÅ«tÄ— labai norÄ—jo bÅ«ti žurnalistÄ—. Bet ja ir netapusi raÅ¡ymo skapiÅ¡kÄ—nÄ— nemetÄ—. Linos MatiukaitÄ—s nuotrauka Pirmas eilÄ—raÅ¡tis – vaikiÅ¡kam žurnaliukui Mokytoja, literatÄ—, kraÅ¡totyrininkÄ— A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ— gimÄ— 1923 m. balandžio 29 d. SkapiÅ¡kyje. MokÄ—si Å¡io miestelio pradžios mokykloje, vÄ—liau KupiÅ¡kio progimnazijoje. Jau vaikystÄ—je paÅ¡nekovÄ— prisipažino pradÄ—jusi raÅ¡yti pirmÄ…sias savo eiles. O viskas prasidÄ—jo nuo paprasto kÅ«rinÄ—lio apie žiemÄ… vienam vaikiÅ¡kam žurnaliukui. Jį savo atžaloms vienintelis visame SkapiÅ¡kyje prenumeravo A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ—s tÄ—vas Juozas. „TÄ—vas buvo apsiÅ¡vietÄ™s žmogus ir suprato kultÅ«ros, Å¡vietimo svarbÄ…. Nors pats buvo tebaigÄ™s tris skyrius, mums visada skiepijo mokslÄ…. AÅ¡ buvau jo numylÄ—tinÄ— ir tÄ—vas norÄ—jo, kad siekÄiau daugiau. Kai buvau dar tik devynerių, jis pasiÅ«lÄ— paraÅ¡yti eilÄ—raÅ¡tį vaikiÅ¡kam žurnaliukui „Vaikų žodis“. Niekas ten mÅ«sų kÅ«rybos netaisÄ—, bet tai buvo mano pirmasis eilÄ—raÅ¡tis. RaÅ¡iau apie žiemÄ…, kad tada bÅ«na sunku visiems, Å¡alta“, – Å¡ypsojosi prisiminusi savo kÅ«rybinÄ™ pradžiÄ… paÅ¡nekovÄ—. A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ—s tÄ—vas buvo miÅ¡kininkas, mama – namų Å¡eimininkÄ—. Å eima augino keturis vaikus. AliutÄ— ir dar viena sesuo buvo linkusios į menÄ…. „Gal tai paveldÄ—ta iÅ¡ tÄ—vo. Nors jis buvo bemokslis, bet turiu jo raÅ¡ytÄ… biografijÄ… ant laiÅ¡kinio popieriaus. TÄ—vo gyvenimas buvo labai sunkus. Augo be mamos. Jo gebÄ—jimai raÅ¡yti buvo pastebÄ—ti valsÄiuje, taÄiau senelis liepÄ— eiti piemenauti. Paskui slinko ilgi lagerio metai. Visa tai labai gražia raÅ¡ysena ir gana taisyklingai apraÅ¡yta jo biografijoje. Leidykla Kaune šį darbÄ… įvertino, kaip raÅ¡ytojo užuomazgą“, – pasakojo A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ—. Juto, bet nežinojo, kaip apraÅ¡yti PaÅ¡nekovÄ— tikisi, kad jos tÄ—vo biografija bus iÅ¡leista skaitytojams. Tai, anot jos, gera istorinÄ—, kraÅ¡totyrinÄ— medžiaga. Pati literatÄ— jau turi iÅ¡leidusi dvi savo poezijos knygeles: „PabarÄ—liai“ (2007 m.) ir „Tylos kalbÄ—jimas“ (2009 m.). Eilių moteris yra sukaupusi ir treÄiajai knygelei. Bet leidykla poetei siÅ«lo pakartoti paskutinio rinkinio leidimÄ…, papildant jį naujais eilÄ—raÅ¡Äiais. RimÄiau raÅ¡yti A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ— pasakojo pradÄ—jusi mokykliniais metais. TaÄiau tada, jos teigimu, labiausiai trÅ«ko paskatinimo: „BÅ«davo, mokykloje sÄ—džiu, žiÅ«riu pro langÄ… – ežeriukas, krÅ«mai. Man tai buvo labai gražu... Bet kaip nupasakoti tÄ… grožį, nežinojau. Kažkoks jutimas buvo, bet trÅ«ko mokytojos paskatinimo, pamokymo. Paskui buvau papraÅ¡yta raÅ¡yti į mokyklos sienlaikraÅ¡tį. Ä® jį dÄ—davau po vienÄ… kitÄ… eilÄ—raÅ¡tukÄ….“ TikrÄ…jį kÅ«rybos paÅ¡aukimÄ… A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ— sakÄ— pajutusi besimokydama Å iaulių aukÅ¡tesniojoje prekybos mokykloje. ÄŒia aktyviai veikÄ— literatų bÅ«relis ir jaunoji kupiÅ¡kÄ—nÄ— buvo pavadinta poeto Jono AisÄio-AleksandraviÄiaus pasekÄ—ja. „Tada net gerai nežinojau tokio poeto. Jo kÅ«rybÄ… rasti buvo sunku. Bet aÅ¡ Ä—miau juo domÄ—tis. Ir iki Å¡iol tai – mano mÄ—gstamiausias kÅ«rÄ—jas“, – sakÄ— paÅ¡nekovÄ—, taip pat labai mÄ—gstanti Jono StrielkÅ«no eiles. AisÄio pasekÄ—ja O nepatinka poetei Eduardo MieželaiÄio kÅ«ryba, nors savo namuose turi visus jo raÅ¡tus. Å iuos jai padovanojo vienas draugas, nes žinojo, kad AliutÄ— raÅ¡o eiles. „Visi Äia SkapiÅ¡kyje žino, kad aÅ¡ raÅ¡au. Bet niekada neteko savo kÅ«rybos skaityti miestelio mokykloje, nebuvo Äia net mano knygelių pristatymo“, – prisipažino skapiÅ¡kÄ—nÄ—. Ji daug metų pradirbo mokykloje. TaÄiau savo pedagoginÄ™ patirtį drÄ…siai vadina kova už bÅ«vį. „Kokiose tik mokyklose nedirbau ir kokių tik pamokų nevedžiau. DÄ—sÄiau ir AnykÅ¡Äių, ir RokiÅ¡kio, ir Utenos, ir KupiÅ¡kio rajonuose. Vedžiau fizikos, kurios nemokÄ—jau, pamokas ir kÅ«no kultÅ«ros užsiÄ—mimus. Viskas dÄ—l pinigų – Å¡eimynai namuose reikÄ—jo pragyventi, todÄ—l ir Ä—miausi visko, kÄ… pasiÅ«lydavo. O lietuvių kalbÄ…, nors ir labai keista, pradÄ—jau mokyti labai vÄ—lai – iÅ¡ pradžių man leido tik pradinukus mokyti skaityti. Buvo didelÄ— mokytojų konkurencija“, – pasakojo paÅ¡nekovÄ—. 1946–1949 m. A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ— studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1957–1963 m. – Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete įgijo lietuvių kalbos ir literatÅ«ros mokytojo specialybÄ™. PaskutinÄ— jos darbo vieta (1987–1991 m.) buvo SkapiÅ¡kio vidurinÄ— mokykla. NorÄ—jo bÅ«ti žurnaliste TaÄiau iÅ¡ tiesų Å¡i moteris troÅ¡ko studijuoti žurnalistikÄ…. „AÅ¡ visada galvojau, kiek daug galiu pasakyti žmonÄ—ms. TodÄ—l bandžiau stoti į žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Bet man buvo pasakyta, kad turÄ—Äiau bent keletÄ… mÄ—nesių padirbÄ—ti kokioje nors redakcijoje ir gauti jos rekomandacijas. Tai ir atsisakiau Å¡ios minties“, – prisimena paÅ¡nekovÄ—. Tik vÄ—liau jai teko iÅ¡bandyti ir Å¡iÄ… profesijÄ…. Po Lietuvos NepriklausomybÄ—s paskelbimo, kai KupiÅ¡kyje susikÅ«rÄ— laikraÅ¡tis „Atgaiva“, A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ— Å¡iam raÅ¡Ä— tekstus, rengÄ— gyventojų interviu, pati platino laikraÅ¡tį. Ir viskas, anot jos, buvo už dykÄ…. „Buvo gana sunku įsiÅ«lyti skaitytojams šį laikraÅ¡tį. ŽmonÄ—s kalbÄ—jo, kad jiems pinigų reikia, o ne mÅ«sų raÅ¡liavos“, – pasakojo A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ—. O poezija visada Ä—jo kartu Å¡alia bet kokios Å¡ios moters veiklos. PaÅ¡nekovÄ— itin Å¡iltai prisimena kÅ«rybos metus SvÄ—dasų literatų bÅ«relyje „Sietuva“. ÄŒia vyko vietinių raÅ¡ytojų susirinkimai – visi skaitÄ— savo darbus, diskutavo. BÅ«tent to skapiÅ¡kÄ—nÄ— ir pasigenda dabar veikianÄio KupiÅ¡kio literatų klubo „LÄ—vens balsai“ veikloje. „Nebeatsimenu, kada įstojau į kupiÅ¡kÄ—nų klubÄ…, bet aÅ¡ ten pasigendu aktyvumo. Dabar mes susÄ—dame ratu ir skaitome savo eilÄ—raÅ¡Äius. O juk norisi tobulÄ—ti, iÅ¡girsti kitų nuomonÄ™, kritikÄ…, diskusijas. Prisimenu tik vienÄ… savo eilÄ—raÅ¡tį apie partizanų, tremtinių ir laisvÄ—s gynÄ—jų vÄ—les, kuris sulaukÄ— didelio triukÅ¡mo. Buvau nustebusi, kad jis papiktino kai kuriuos kÅ«rÄ—jus. Bet vÄ—liau viskas vyko ramiai“, – sakÄ— A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ—. Dabar poetÄ— jau nebesilanko KupiÅ¡kio literatų klubo susirinkimuose. Ä®kvÄ—pimas kaip fantomas Paklausta, apie kÄ… dažniausiai kuria savo eiles, poetÄ— teigÄ—, kad mÄ—gsta apraÅ¡yti gamtÄ…, gyvenimÄ…. TaÄiau moteris vengia kÅ«ryboje rodyti savo jausmus – tai, anot jos, per daug asmeniÅ¡ka. Be poezijos, ji taip pat yra paraÅ¡iusi kraÅ¡totyros straipsnių, iÅ¡leidusi knygelÄ™ „SkapiÅ¡kis“. AliutÄ— prisipažįsta, kad nesugebÄ—tų raÅ¡yti prozos, romanų – esÄ… jai trÅ«ksta pastabumo. O pastaruoju laiku stinga ir laiko. „Gaila, bet viskÄ… užima ta kaimo buitis. Dažnai tekdavo keliauti autobusu iÅ¡ Kauno. Per keturias valandas kyla tiek minÄių. Bet ko gero, įkvÄ—pimas ir yra tas fantomas, kuris kaip debesis ateina ir, jei neužraÅ¡ai, dingsta. Grįžtu namo, o Äia viÅ¡tas lesinti, pietus virti reikia – tai kÅ«ryba ir nuslenka į Å¡oną“, – kalbÄ—jo A. E. MarkeviÄiÅ«tÄ—. Sapne Ateis sapne, ir aÅ¡ kalbÄ—siu, PraÅ¡ysiu duonos ir vandens. Mielai žadÄ—s ir iÅ¡skubÄ—s tuoj, Tik skubÅ«s žingsniai nesubels. Pilka tyla ir pilkos sienos, Tik žodžiai mano – jų tyla. PasikalbÄ—t negali sielos, Kol viena vaikÅ¡Äioja žeme. Tik sapnas pilkas ar spalvotas Dvi sielas susitikt suves. Kelelis žemÄ—s akmenuotas Nuves į tas tamsias menes. Tylos kalbÄ—jimas Kalba ir kalba tyla – Ne laukams, ne miÅ¡kams, tik į Å¡irdį. Užsidengusi veidÄ… skara – KÄ… ji kalba – niekas negirdi. Pasilenk, kažkÄ… sako žolÄ—, Tau po kojom iÅ¡dygus ant tako, Paklausyk, meiliai kužda gÄ—lÄ—, Ir akmuo nebylus daug pasako. ŽemÄ— tyli, o kalba. Ir Å¡irdis, kai neranda kam guostis. Tyla kalba į nebylÄ™ tylÄ…, Plaukia žodžiai į tylintį uostÄ…. Å uo Sutikau kartÄ… Å¡unį, valkatÄ…, benamį, Ir staiga tapome draugais. NorÄ—jau jam surast pastogÄ™ ramiÄ…, Ir vaikÅ¡Äiojom abudu pakiemiais. Vieniems per didelis, kitiems per mažas buvo, Tretiems – jo kailis per tamsus. O buvo jis Å¡unelis kaip Å¡unelis, SakyÄiau – net labai gražus. AÅ¡ gyriau jo dorybes neregÄ—tas, PasigailÄ—t Å¡unelio pagaliau praÅ¡iau, Bet nepavyko jam surasti vietos, Tik mes susidraugavom dar labiau. Parsivedžiau namo – iÅ¡vijo Å¡eimininkÄ— – Mes gi abudu buvom be namų. GalbÅ«t todÄ—l supratom vienas kitÄ… – Dalia juk ta pati – žmonių ir Å¡unų. ÄŒigonÄ—s Sako, kad mylÄ—davo mane ÄigonÄ—s, (Vaikui meilÄ—s visada mažai). Å ildÄ— rankų tamsrudžių glamonÄ—s Tartum taboro melsvi laužai. Tamsios mažo vaiko akys GÄ—rÄ— žemÄ—s valandas visas. Ir sugÄ—rÄ— nerimÄ… ÄigonÄ—s, Ir sugÄ—rÄ— jos akių liepsnas. Taborų vežimai nulingavo, Liko vaikas didelÄ—m akim. Å aukÄ— toliai ligi žemÄ—s galo, UžkerÄ—ti mÄ—lyna ugnim. KnygneÅ¡iai Naktys Å¡altos ir ilgos. VirÅ¡ PrÅ«sų delÄia. Å lama smilgos. Klausyk! Žandaras bus Äia. O saulÄ™ – lietuviÅ¡kÄ… žodį! Kur saulÄ™ paslÄ—pti? O, Dieve, parodyk... Elgetų elgetos... Po LietuvÄ… plaÄiÄ… vaikÅ¡Äioja vargetos. Terbose saulÄ— su duonos kvapu. Jums žodį, LietuviÅ¡kÄ… žodį Kaip saulÄ™, Kaip duonÄ… neÅ¡u. Darda Bielinio brikelÄ— kaimo keliu. KnygneÅ¡ių karaliaus brikelÄ—, aiÅ¡ku, su dugnu. Juokias Bielinis į akis žandarui – Sugauk karalių. ...Ir Å¡vinta Lietuvos padangÄ— Nuo tÅ«kstanÄių saulių. GyvatÄ— Nuo senovÄ—s legendomis pynÄ— MÅ«sų giminÄ™ amžių senoliai. AÅ¡ karÅ«nÄ… neÅ¡ioju – auksinÄ™. KaralienÄ— esu iki Å¡iolei. Raistai – mano rÅ«mai ir valdos. ApžiÅ«riu karalystÄ™ kas dienÄ…. Kai žmogus į raistus atsibaldo, Palydžiu įtarimais kiekvienÄ…. Mano kailis Å¡velnus, aksominis, Bet paglostyti žmogui neleisiu. Jis klastingas. Sugaus mane koja primynÄ™s. Niekada nebuvau belaisvÄ—. Visada pasitraukiu į Å¡alį, Kai žmogus prie manÄ™s arÄ—ja. Jis piktas. UžmuÅ¡t mane gali. Visi gyviai nuo jo nukentÄ—jo. AÅ¡ visai nepikta. Tai jis piktas. Kam lazda? Kam tie žodžiai negražūs? Jis žmogus, aÅ¡ gyvatÄ— – taip likta. Ar jam raisto kimsynų per maža? *** Kai užgÄ™sta žvaigždÄ—, VirÅ¡um girios spindÄ—jusi, Kai užgÄ™sta žvaigždÄ—, Ežeran sidabru varvÄ—jusi – NeliÅ«dÄ—k dar. Å viesmeÄiais lÄ—ks spinduliai paskutiniai, Kai žvaigždÄ—s nebebus, Ir spindÄ—s virÅ¡um girių juodų naktyje begalinÄ—j ŽiburÄ—lis jaukus. Ir varvÄ—s naktimis ežeran sidabru, Ir keleivį iÅ¡ves iÅ¡ klaidžių sutemų – Kai užgÄ™sta žvaigždÄ—, NeliÅ«dÄ—kite. AliutÄ— Elena MARKEVIÄŒIŪTÄ– 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 085 389 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
