Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

MENINė SAVIRAIšKA TARP SAVų - NUO KASDIENYBėS IKI šVENTėS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−11−03

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nuo seno taip Dievo duota: be kitų aplinkiniams labai reikalingų žmonių, dažnas kaimas turi ir savo muzikantą, balsingą dainininką. O šių prigimtinio talento žmonių savybė – burtis, kad ir pačiam būtų smagiau reikštis, ir kitiems galėtų geros nuotaikos padovanoti.

Mūsų laikraščio nauja rubrika “Žmogus ne vien duona sotus” – irgi paskum juos. Jog papasakotume, kodėl jiems tokios saviraiškos reikia – visus ūkio darbus atidėjus, skubėti į repeticijas, kaskart patirti pasirodymo scenoje jaudulį.

Šio mūsų projekto pradžia sutapo su Salamiesčio laisvalaikio centro kapelos “Dvaras” jubiliejiniu koncertu. Jis įvyko užpraėjusio penktadienio vakarą ir buvo skirtas savo krašto žmonėms – ir atlaidžiausiems, ir reikliausiems klausytojams.

Keleto šio meno kolektyvo dalyvių pasipasakojimas apie savo pomėgius muzikuoti, dainuoti gal bus paskata ir daugeliui kitų susimąstyti, ar įsiklauso į savo meninius polinkius, ar skiria laiko jiems ugdyti, yra nusiteikę pasitarnauti ir kitiems.

Vilius Strička:

Teko dirbti zootechniku, milicininku, jau senokai esu pensininkas. Tačiau ūpas muzikuoti toks pat kaip ir paauglystėje. Tėvai net stebėdavosi: “Tarp artimų giminaičių muzikantų nėra, o tas Viliukas – čia groja su vienu instrumentu, čia jau griebiasi kito”. Tikrai taip ir buvo. Kokiu instrumentu susidomėdavau, tokiu po savaitės jau ir grodavau. Pirmiausia buvo armonika, vėliau - akordeonas, smuikas, mandolina, klarnetas, saksofonas. Dabar dažniausiai groju pastaraisiais dviem ir akordeonu. Saksofoną, nieko apie šį instrumentą neišmanydamas, įsigijau daugiau prieš 35 metus komiso parduotuvėje. Klarnetą - aptikęs muzikos instrumentų parduotuvėje Vilniuje, nes tuo metu mokiausi sostinėje ir norėjau groti Jurgio Gaižausko vadovaujamoje kapeloje. Smuikas buvo įsigytas iš jo meistro pasvaliečio. Dabar šis instrumentas dukters Nerijos, “Saulės” ansamblio dalyvės, rankose. Su šiuo šiauliečių meno kolektyvu jai teko koncertuoti JAV, Brazilijoje, Kinijoje. Norėjau, kad ir sūnus Arijus išmoktų bent vienu iš namuose buvusių instrumentų groti, tačiau jis prie jų – nė artyn.
Toks mano būdas – kur bebūčiau ieškau muzikavimo draugų. Karinę tarnybą teko atlikti netoli Baikalo, tai ir ten grojau pučiamųjų orkestre.
Dirbdamas Biržų rajono Smilgių apylinkės pirmininku, užsispyriau suburti kaimo kapelą. Joje tambūriną mušė ir žmona Zinaida.

Salamiesčio kolūkyje gavęs vyriausiojo zootechniko pareigas, irgi pradėjau klausinėti, ar tarp kolūkiečių, specialistų yra muzikantų. Stuburų fermoje dirbęs Jonas Povilauskas pradžiugino, jog kartais sueina keli “pagraiti”. Kai salamiestiečiai pradėjo mano vadovaujami repetuoti, tuometinis kolūkio pirmininkas Boleslovas Šimonis nelabai buvo patenkintas, atsieit, zootechnikui reikia žiūrėti, ar žmonės ko nors iš fermų nevaginėja, o ne akordeoną tampyti.
Tačiau kai tiek susigrojom, kad tikom pasirodyti ne tik šventiniuose koncertuose Salamiestyje, bet ir Kupiškyje, tapom reikalingi. Visi mes – Jonas Povilauskas, Edvardas Povilauskas, Vytautas Gabrėnas, Kazys Laucius, Feliksas Gasparonis ir aš buvom savamoksliai muzikantai, vien iš klausos. Vėliau jau turėjom ir vadovus specialistus, bet jie irgi turėjo taikytis prie mūsų galimybių.
Kaip sakoma, salamiestiečiai muzikantai – gero būdo. Neatsisakome pasirodyti ir su kitais kolektyvais – aš gal trejus metus grojau Alizavos kaimo kapeloje, abu su Edvardu Povilausku – artimiausių kaimynų biržiečių Ramongalių kapeloje.
Laisvalaikiu muzikuoti – mano gyvenimo būdas.
Esu patenkintas, kad pavyko jį tokį susikurti.

Kazys Laucius:

Gyvakarų kaimo berniokų pirmasis muzikos mokytojas buvo keliais metais vyresnis Arvydas Matekonis. Jis ir akordeonu groti mokėjo, ir savo sukurtas dainas dainavo. Turėjom ko jam pavydėti. Kad mano noras būti panašiam į Arvydą išsipildytų, prisidėjo ir krikšto mama Magdelena Dragūnienė. Ji man padovanojo armoniką. Vėliau ir akordeono prisireikė, ir saksofono. Visi trys broliai turėjom potraukį muzikuoti. Pastaruoju metu tik Eugenijus paskendęs statybų darbuose ir visus grojimus yra primiršęs. Man neleidžia apsnūsti “Dvaro” kapela. Jei ne tokie šaunūs laisvalaikio pomėgio draugai, tai gal ir “nutilčiau”, nors namuose pilna muzikos instrumentų. Žinoma, kai kuriuos iš jų būtina remontuoti.Tačiau dar norėčiau įsigyti naują`akordeoną. Neseniai pradėjęs mūsų kapelai vadovauti Almantas Totoris tarsi iš naujo sujudino kraują. Žinoma, atsisakyti muzikavimo būtų nesmagu ir prieš brolį Saulių. Jis, Panevėžio pučiamųjų orkestro muzikantas, tuoj pat paklaustų – kodėl?
Iš muzikantų brolystės labai gražus prisiminimas mudviejų su Irena vestuvės. Jose svečius linksmino dešimt muzikantų.

Edvardas Povilauskas:

Gražus mūsų kapelos pavadinimas – “Dvaras”. Daug metų jau buvome groję, tačiau kolektyvas vis neturėjo vardo. Antanui Tušlai pradėjus mums vadovauti, tuo susirūpinta. Buvo keletas pasiūlymų, tačiau už “Dvarą” tinkamesnio tikrai ne. Savo dalyvavimą kaimo meno saviveikloje sieju su tėvelio Jono Povilausko pavyzdžiu. Jis irgi buvo savamokslis armonininkas. Pirmiausia armonika išmokau griežti ir aš. Paskui susižavėjau akordeonu, o dabar vėl mieliau užsikabinti ant peties armoniką.
Turbūt ir kitos šeimos turi joms mielų pomėgių, o mūsų visų nemažai laiko buvo skirta muzikavimui.
Dukra Vaida griežia smuiku, sūnus Aivaras pasirinko masinių renginių organizatoriaus specialybę, mažesnieji – Audrius dalyvauja Salamiesčio pagrindinės mokyklos ansamblyje “Vijūnytė”, antraklasė Neda irgi mokosi dainuoti.
Žmona Rasa taip pat yra dainavusi “Dvaro” kapeloje.
Man dažnai tenka su kapela vykti koncertuoti. Negražu būtų, kad apleisčiau ūkio darbus. Mano žinioje tebėra pajininkams priklausantis kombainas “Jenisiejus”. Per darbymetį tikrai tenka suretinti repeticijas, tačiau jeigu esame kur labai paprašyti koncertuoti, tai pasiimame koncertinius švarkus ir renkamės prie dvaro pastato.

Gražina Laucienė:

Aštuoniolika metų dalyvauju šiame meno kolektyve. Tai tikras žiburiukas mums patiems, manyčiau, kad ir visiems, kuriems grojame ir dainuojame. Vyras Virgilijus pats nedalyvauja meno saviveikloje, tačiau už mane, sugaištančią daug laiko repeticijose, koncertinėse išvykose, nuveikia daug darbų namuose. Vaikams Raimondai, Modestui, Emilijai svarbu, jog mūsų atliekamos dainos gražiai skambėtų. Tas mano pomėgis dainuoti, manyčiau, iš tėvelių Elvyros ir Stepono Šimonių, gyvenančių Kupiškyje.
Pastaruoju metu kapeloje esame keturios vokalistės: Jūratė Bartaševičienė, Regina Vilčinskienė, Ramunė Jarmalavičiūtė ir aš.
Per visą kapelos gyvavimo laiką buvo nemažai dainininkų. Juos mes visada prisimename, ir nieko nėra džiugesnio, kad savo pirmtakams gali padovanoti pačią skambiausią dainą.

Saulius Razgūnas:

Salamiestyje - dvidešimt metų. Man atvykus čia dirbti kolūkio pirmininko pavaduotoju gamybai, tuoj pat užkalbino Vilius Strička - kuo aš galėčiau prisidėti prie meno saviveiklos. Pasigyriau, kad moksleiviškais metais esu dalyvavęs ne vienoje “Dainų dainelėje”, o studijuodamas Žemės ūkio akademijoje užsidirbau ir antrą diplomą – ansamblio vadovo. Tiek daug nuoširdžių dainos mylėtojų Salamiestyje prieš keliolika metų išryškėjo, mano galva, todėl, kad labai įtaigiai sugebėjo juos ugdyti muzikos mokytoja Inga Baniulienė. Repeticijos vykdavo jos namuose, nes valdiškos patalpos buvo nešildomos.
Kapeloje, be mano balso, skamba ir Vito Dyros. Vadovas Almantas pasiūlė mums daug naujų dainų, tad teko ir atjaunėti, pažvalėti scenoje.
Per jubiliejinį kapelos koncertą Salamiesčio laisvalaikio centro salė buvo pilnutėlė žmonių. Didesnio atpildo mums ir nereikia.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 887

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]