Per Antrąjį pasaulinį karą Skapiškio miestelis buvo gerokai apgriautas. Daugelis garbaus amžiaus gyventojų dar mena pokario baisumus. Žmonės kūrėsi iš naujo, statėsi pirmiausia ūkinius pastatus, gyvenamuosius trobesius ir būtinai – pirtis. Šiandien sunku surasti kaime ilgus metus išsaugotą aukštaitišką pirtelę, nors kur išsivanoti turi kone kiekvienas skapiškėnas. Pasiteiravus, kas Skapiškyje ne tik sau pasikūrena pirtelę, vietos gyventojai nurodė Emilijos Lukošiūnienės sodybą. Esą 70 metų moteris senu įpratimu į pirtį pavadina ir draugus iš gretimo Dailiūnų kaimo.
E. LukoÅ¡iÅ«nienÄ— suskaiÄiavo SkapiÅ¡kyje gyvenanti jau apie 20 metų. Gerai pažįsta Å¡io kraÅ¡to gyventojus.
Savo senutÄ—le pirtimi ji nelinkusi didžiuotis. IÅ¡ore Å¡is rÄ…stų statinys gal ir negalÄ—tų varžytis su moderniomis, spalvingai iÅ¡dažytomis ir iÅ¡puoÅ¡tomis kaimynų pirtimis. TaÄiau gan mielas ir labai reikalingas pastatas mena senus laikus.
Savo pirtelÄ™ LukoÅ¡iÅ«nai atsitempÄ— iÅ¡ Emilijos gimtinÄ—s - Å¡alia esanÄio Bajorų kaimo. Anuomet ten gyveno apie 38 Å¡eimos, dabar vos keli kiemai belikÄ™. Maždaug prieÅ¡ 50 metų jÄ… statÄ— kaimynas meistras Antanas Kinderis.
Anot skapiÅ¡kietÄ—s, seniau kaime pirtį surÄ™sdavo prie vandens tvenkinio, atokiau nuo trobesių, kad kaitriai įkÅ«rus ugnį, namai neužsidegtų. AnksÄiau dažnas sodietis turÄ—jo dÅ«minÄ™ pirtį, anglimi kÅ«renamÄ…, ir tik vÄ—liau atsirado pirtys su kaminu.
Šiandien mums įprastų aromatingų muilų ar vonios putų nebūdavo. E. Lukošiūnienė prisimena, kaip šeimininkės namuose ūkišką muilą virdavo iš skerdienos atliekų, specialaus akmenėlio. Supildavo į formas, sudžiovindavo, gabalėliais supjaustydavo.
Nuo seno įprasta, kad vyrai pirmi maudydavosi, nes jiems kaitresnių garų reikėdavo. O vaikus siųsdavo pakviesti kaimynų maudynėms. Už tai, kad jie greitai per dirvoną nuskuosdavo, gaudavo saldainių.
Dabar daugelis SkapiÅ¡kio gyventojų turi namie įsirengÄ™ vonias. TaÄiau vyresnieji niekaip negali atsisakyti pirties teikiamo malonumo. E. LukoÅ¡iÅ«nienÄ— kas pavasarį pasidaro apie 20-30 beržinių ar ąžuolinių vantų, kurių visiems metams Å¡eimai pakanka ir kaimynus iÅ¡ DailiÅ«nų iÅ¡vanoja. Taip ir rÅ«ksta kelis kartus per mÄ—nesį mažosios pirtelÄ—s kaminas, o per vasaros darbymetį ir dažniau tenka sÅ«rų prakaitÄ… garuose nuprausti.
SkapiÅ¡kio geležinkelio stoties gyventoja Ona KvedaraviÄienÄ— jau skaiÄiuoja 87-uosius gyvenimo metus. AiÅ¡ku, negalima paneigti, jog ilgaamžiÅ¡kumas užkoduotas genuose. Jos tÄ—velis, tetos nugyveno visÄ… amžių. Ilgus metus iÅ¡dirbusi SkapiÅ¡kio geležinkelio stotyje, O. KvedaraviÄienÄ— dar ir dabar karvutÄ™ prižiÅ«ri, vikriai sukasi po namus.
GalbÅ«t senolÄ—s vidinÄ—s energijos ir ilgo gyvenimo paslaptis – dažnas iÅ¡sivanojimas pirtelÄ—je? Senoviniame rÄ…stų pastate įrengta jauki pirtis gal jau iÅ¡silaikiusi pers pusÄ™ amžiaus. Kai KvedaraviÄiai prieÅ¡ daugiau nei 30 metų pirko sodybÄ…, pirtis jau Äia buvo.
Gražiu kasmetiniu ritualu tapo ir vantų riÅ¡imas. Tai daryti Ona iÅ¡moko iÅ¡ savo tÄ—velių. Sako, bÅ«tina vantas suriÅ¡ti iki Å¡v. Jono, kad beržo lapai nekristų. Po to jas reikia gerai iÅ¡mirkyti. Dar ir dabar O. KvedaraviÄienÄ— kasmet apie 20 vantų pasigamina.
Anot skapiÅ¡kietÄ—s, Å¡iandien tomis vantomis ji viena tesinaudoja, kartais vyresnio amžiaus kaimynai kokį Å¡eÅ¡tadienį iÅ¡siperti ateina. Jaunesnioji karta ne itin noriai mÄ—gaujasi pirties teikiamais malonumais. Kartu gyvenantis Onos sÅ«nus su Å¡eima mieliau renkasi duÅ¡Ä… vonioje: taip greiÄiau, nereikia eglinÄ—mis ar beržinÄ—mis malkomis pirtelÄ—s įkaitinti.
O. KvedaraviÄienÄ— sakÄ—, kad senų ir gražių pirÄių turi dar keletas kaimynų. VaikaiÄiai jas restauruoja, taÄiau į negyvenamas tÄ—vų sodybas tik retkarÄiais atvyksta poilsiauti. Ne vienas Å¡nekintas skapiÅ¡kietis minÄ—jo ir pirtis statyti įgudusį PetrÄ… Å lapelį.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.