Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

PROVINCIALUMĄ NUSAKO NE GYVENAMOJI VIETA

Jūratė Nedveckaitė

2003−09−06 0

Iš mirties taško pajudėjusi regioninė politika pirmiausia pasieks apskričių centrus, tokius kaip Panevėžys ar Utena. Investicijų antplūdžio į Kupiškį naivu tikėtis. Žinoma, norėčiau kad tokia mano prognozė neišsipildytų.
Baigusi studijas Vilniaus universitete nepuoselėjau jokių kitų minčių, kaip tik grįžti į Kupiškį. Tuo metu nė viena vieta neatrodė tokia patraukli. Juk tai - rajono centras su veikiančiomis stipriomis pieno perdirbimo, plytų gamyklomis, duonos kepykla, klestinčiu smulkiuoju verslu. Atrodė, jog gyvenimas ir čia tik gerės, nes savotiškas pakilimas jautėsi visoje šalyje. Juo labiau kad „Minčių“ redaktorė iškart pakvietė dirbti atsinaujinusiame, sovietinio mentaliteto atsikračiusiame laikraštyje. Viską pakeitėme iš pagrindų ir, atrodė, skaitytojams tai patiko. Po didžiojo „perversmo“ pakito požiūris į darbą. Pasakymas, kad reikia atsėdėti darbo valandas čia neišsprūdo niekam. Buvo ir labai sunku, ir malonu. Tačiau tik taip aš suprantu šiuolaikišką darbo stilių. Būtent Kupiškyje mokiausi suprasti gyvenimo realybę ir žmones, atsiriboti nuo intrigų, apkalbų. Nemanau, kad ką nors įskaudinau, įžeidžiau ar nepelnytai sumenkinau. Būtent čia teko bendrauti su be galo protingomis, jautriomis asmenybėmis. Per šešerius darbo redakcijoje metus sukaupiau daugybę gyvenimiškosios patirties, ėmiau žymiau giliau žvelgti į tam tikrus reiškinius. Supratau, jog absoliučios tiesos nebūna. Tai, kas vienam atrodo teisybė, kitam – baisus melas. Tačiau kiekvienas turi teisę į savo nuomonę ir už tai nesmerkiama.
Anaiptol nesistengiu idealizuoti mūsų visuomenės. Jei nebūtų bukų, trumparegių žmonių, šventai įsitikinusių viena, asmenine, tiesa, griaunančių savo ir artimųjų gyvenimus, laikraščiai neturėtų apie ką rašyti... Tačiau aš apie tokius paprasčiausiai stengiuosi negalvoti.
Per darbo redakcijoje laikotarpį mano gimtajame mieste daug kas pasikeitė. Apsodintas gėlynais, sutvarkytas, naujais šaligatviais išgrįstas mūsų miestas išties gražus. Bet vien to neužtenka. Kokią aš matau jo ateitį? Lai neužpyksta vyresnio amžiaus žmonės, tačiau miestas tampa pensininkų „meka“, nes gyvenamąjį plotą įsigyti galima labai pigiai, gatvėse ramu, nusikalstamumas menkas, vietos pasivaikščioti – apstu. Vasaromis atvyks dar vienas kitas poilsiautojas. Svajonė, kad čia suklestės turizmas, – tolima ir dar sunkiai pasiekiama. Poilsiautojui reikia ko nors daugiau nei parodyti gamtą ar natūralų kaimą. Nepamirškime, jog didžioji Lietuvos gyventojų dalis iš kaimo pabėgo, todėl tokiais dalykais jų nenustebinsi. Žinoma, kaip ir visur, gerai čia jausis tik keletas išrinktųjų. Važiuodama į Kupiškį matau, kaip sparčiai plečiasi Račiupėnų privačių gyvenamųjų namų kvartalas. Beveik kiekvienas žinomesnis miestelėnas perkasi sodybą kaime. Toks gyvenimas duotas tik nedaugeliui: valstybinių įmonių direktoriams; miesto vadovams (kas jais bebūtų); labiau prakutusiems ant pirštų suskaičiuojamiems verslininkams. Likusiesiems teks tenkintis minimaliu atlygiu, kurį valdžia, laimei, padidino ir dar užsimojusi kelti, arba važiuoti vergauti į užsienį, kaip daro kone pusė Kraštiečių mikrorajono gyventojų. Jokiu būdu neišsižadu Kupiškio. Kaip sakoma, nespjauk į šulinį, iš kurio dar gali tekti gerti... Čia mano šaknys, nes esu grynakraujė kupiškėnė. Tačiau elgiuosi kaip ir Vakarų gyventojai – keliauju iš paskos darbui. Dar kartą kalbėtis su Jumis, skaitytojai, tiesą pasakius, paskatino „Minčių“ redaktorė. Malonu, kad žmonės teiraujasi, kur dingau. Tai jokia ne paslaptis. Dirbu naujame savaitraštyje „Laikas“, kalbėsiančiame apie rimtus dalykus: politiką, ekonomiką, kultūrą. Mūsų visuomenė tapo ištisu „šou“. Man atrodo, kad nuo tokio kvailiojimo žmonės pavargs greičiau nei nuo rimtos minties, todėl tikiuosi, jog šis leidinys suras savo skaitytoją. Jis bus prieinamas kiekvienam mąstančiam žmogui. Mūsų principinė nuostata – nesimėgauti kriminalais, krauju, žmonių nelaimėmis.
Redakcijoje stažuojasi antro kurso studentė. Įprasta, kad tokiems bendradarbiams tenka tos užduotys, dėl kurių kiti nenori gaišti laiko. Ji puikiai supranta, jog viskam – savas laikas. Dabar palakstys, bet ateityje galbūt užsitikrins darbo vietą. Kaip supratote, darbo paieškos sunkios ne tik provincijoje, bet ir didmiestyje. Mažesniuose miesteliuose sakome, kad įvairialypę sėkmę lemia pažintys. Didesnėje bendruomenėje pažintys lemia dar daugiau. Pastarojoje darbą gali rasti tik per labai įtakingas pažintis ar neįtikėtiną stebuklą (kaip atsitiko man). Į žmogų iš provincijos apskritai žvelgiama su nepasitikėjimu, tarsi jis būtų antrarūšis. O kad neretai žino žymiai daugiau nei intelektualu save laikantis vilnietis, tuo niekas nepatikės. Ir dabar, turėdama sostinėje darbą, kurį, manau, išmanau geriausiai ir atlieku su pasitenkinimu, dar kartą kartoju savo jau anksčiau išsakytas mintis: provincijos žmonės neretai žymiai vertingesni, neišpaikinti ir turintys daugiau išminties nei didmiesčių, bet paprasčiausiai atsidūrė netinkamoje vietoje netinkamu laiku. Provincialumą nusako ne gyvenamoji vieta, o pareigos ar išsilavinimas.
Aš visada stengiausi gyventi taip, jog prieš nieką nebūtų gėda. Norint galima iš esmės pakeisti gyvenimą, tereikia užsispyrimo, nuoseklių veiksmų bei didelės dozės rizikos. Visi esame didesni ar mažesni lošėjai. Gyvenimas juk – apskritai loterija!