Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Aktualijos

BENAMIO PORTRETĄ ATIDŽIAU PATYRINĖJUS

Banguolė ALEKNIENĖ

2012−11−10 19

„Nuo birželio mėnesio valkatauju. Atšalus miegu laiptinėse. Nuolat vaidenasi karštas maistas...“ - tai nuotrupos iš vieno redakcijoje apsilankiusio kupiškėno kasdienybės.
Nesigilinant į visas šio žmogaus gyvenimo nuosmukio peripetijas, kyla klausimas, kuo gali benamiams varguoliams padėti mūsų rajono socialinės tarnybos.

Benamio išpažintis

Keturiasdešimt trejų metų kupiškėno Vytauto P. tikri vargai prasidėjo beveik prieš metus mirus motinai ir pardavus jos butą. Vyriškio motina palaidota Šiauliuose, Ginkūnų kapinaitėse. Vytautas P. buvo nusprendęs į Kupiškį nebegrįžti, o apsistoti Šiauliuose, kur gyveno jo sesuo. Sesers pastoge džiaugėsi neilgai, nes po kelių mėnesių mirė ir ji, o sesers vyras Vytauto P. jau gimine nebepripažino. Po sesers mirties vyriškis keturias paras buvo apsistojęs „Salduvės“ viešbutyje. Linksmas ir nerūpestingas gyvenimas tęsėsi tik keturias dienas. „Ten man pavogė 16 500 Lt. Pinigų turėjau, nes už 20 tūkst. litų buvau pardavęs motinos butą. Likęs be skatiko kišenėje autostopu grįžau į Kupiškį. Čia ir prasidėjo mano, kaip valkatos, gyvenimas. Esu savo gyvenamąją vietą deklaravęs prie Kupiškio r. savivaldybės. Mano pajamos 350 litų socialinė pašalpa, kurią gaunu už ją atidirbęs privalomą laiką. Kažkokio kitokio darbelio rasti nesiseka. Vasarą gyventi be pastogės įmanoma. Bet šiuo metu - sunkiai pakeliama. Neseniai kreipiausi į vieną ūkininką, ar nepriglaustų už darbą per žiemą, bet dabar jam pagalbininkų ūkyje nereikia. Nors šunimi kauk ar kilpą veržkis, gyvenimas visai nebepakenčiamas pasidarė. Laiptinėje nukrentu vakare iš nuovargio. Karštos sriubos lėkštė taip ir vaidenasi akyse. Nuo penktadienio iki pirmadienio išgyvenau su batonu ir dėžute konservų, kurių man nupirko pažįstamas. Dabar telaukiu pašalpos mokėjimo dienos“, - kalbėjo benamis.

Paklausus, ar jis neturi kokių draugų, pažįstamų, giminių, pas kuriuos galėtų prisiglausti nors laikinai, Vytautas P. atviravo, kad tokių, kurie priimtų gyventi, neturi.
Draugas, anot jo, esi tol, kol pinigų turi. Paskui jau niekas pažinti nebenori. O pačiam susirasti kokį kambariuką nesiseka. Savivaldybėje jis buvo informuotas apie galimybę įsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti. Tačiau to padaryti negalįs, nes nesiseka susitvarkyti tam reikalingų visų dokumentų.

Pasidomėjus, ar Vytautas P. neturi vaikų, vyriškis sakė, kad yra išsituokęs, turi dukrą, bet irgi buvęs reikalingas, kol pinigų turėjo... Pašnekovas neslėpė, kad buvo teistas, kad ir stiklelį progai pasitaikius pakilnoja. Tik šiuo metu prisipažino, kad paskutinį kartą beveik prieš mėnesį gavęs pašalpą su dviem pažįstamais išgėręs butelį degtinės ir du butelius alaus. Dabar tenorįs karštos sriubos lėkštės...

Problema egzistuoja

Socialinės paramos skyriaus vedėjos Laimos Bartulienės pasiteiravome, kaip tokiam asmeniui būtų galima padėti, ar daug rajone yra benamių, badaujančių žmonių, ar neketinama steigti rajone bent vienos labdaros valgyklos.
Vedėja patvirtino, kad Vytautas P. buvo užsukęs į skyrių dėl savo bėdų. Jam pasiūlyta padėti susitvarkyti reikiamus dokumentus, kad galėtų įsirašyti į eilę socialiniam būstui gauti. Pagaliau šis vyriškis jau žinojo beveik prieš metus, į kokią bėdą yra pakliuvęs, ir tikrai nemažai laiko turėjo pradėti tvarkytis savo gyvenimą. Jis tikrai nesąs iš tokių, kurie nelabai suvokia, į ką ir kur kreiptis įvairiais socialiniais klausimais.

Pasak L. Bartulienės, rajone gyvenantys socialinės rizikos asmenys žino, kad pas mus nėra nakvynės namų, ir kažkaip sugeba rasti prieglobstį pas draugus, pažįstamus ar gimines. Nakvynės namų steigti Savivaldybė neplanuoja. Tam reikėtų nemažų investicijų - įrengti patalpas, jas išlaikyti, mokėti darbuotojams atlyginimą. Be to, ir didelio poreikio teikti tokias paslaugas nėra. Antra vertus, problema egzistuoja, nes valkataujančių asmenų, jei jie sveiki, neguldo ligoninė. Negali jų, padauginusių alkoholio, priglausti ir policija, o blaivyklos pas mus irgi nėra.

Pasidomėjus, kodėl benamiai neapgyvendinami Krizių centre Virbališkiuose, L. Bartulienė sakė, kad šis centras skirtas smurtą patyrusiems žmonėms, prekybos žmonėmis aukoms, nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių laikinai apgyvendinti. Orientuojamasi padėti čia rasti laikiną prieglobstį į įvairias bėdas patekusioms šeimoms su vaikais. „Šiuo metu Krizių centre yra remontuojami šildymo katilai. Patalpos laikinai nešildomos, jose kol kas niekas negyvena. Tačiau pagal nuostatus čia negalime leisti įsikurti asmenims, turintiems priklausomybių“, - aiškino vedėja.

L. Bartulienė teigė, kad socialinės rizikos asmenis fiksuoja Kupiškio r. socialinių paslaugų centras. Prireikus per šį Centrą būna organizuojamas tokių asmenų maitinimas karštu maistu.

Socialinių darbuotojų akiratyje

Pasak Kupiškio r. socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotojos Danutos Balkevičienės, šiuo metu mieste yra registruoti 25 suaugę socialinės rizikos asmenys. Kiekviena seniūnija tokius asmenis registruoja atskirai. Socialinių paslaugų įstatyme jie apibrėžiami taip: „Socialinės rizikos suaugęs asmuo - darbingo amžiaus asmuo, esantis socialiai atskirtas dėl to, kad elgetauja, valkatauja, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir yra iš dalies ar visiškai netekęs gebėjimų savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.“

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"