Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vėrinys

KAI EUROPA ATEINA į KIEMą

Ovidijus PETKEVIÄŒIUS

2007−09−22 1

Saulėtą rugsėjo savaitgalį į Kupiškį atklydo garsūs Lietuvos menininkai – kostiumų dizainerė Jolanta Rimkutė, fotomenininkas Artūras Valiauga ir jauna jo kolegė Beatričė Laurinkutė. Jie ilgokai grožėjosi Kupiškiu ir jo apylinkėmis, prilygindami mūsų miestelį gražiam ir ramiam Vokietijos miestukui. Bet, žinoma, ne šis pasižvalgymas po Kupiškį buvo pagrindinis kūrėjų tikslas. Jolanta Rimkutė ir Artūras Valiauga, padedant Lietuvos užsienio ministerijai ir Lietuvos institutui, štai jau kuris laikas rengia projektą “Lietuva mano Europa”. Jie važinėja po pačias gražiausias Lietuvos vietoves ir fotografuoja ten sutiktus įvairiausių socialinių grupių žmones. Jau buvo filmuota Ventėjė, Vilniuje, Nidoje. Kupiškis į šį projektą pateko neatsitiktinai. Menininkų apsilankymą mūsų krašte ir jų apsisprendimą būtent čia sukurti kelis savo darbus inicijavo “Kupiškėnų mintys”.

“Lietuva mano Europa” savotiška provokacija: puikiai atpažįstamoje vietoje yra pastatomas išdidintas atvirukas, pavyzdžiui, iš Venecijos Šv. Morkaus aikštės ir bazilikos arba tiesiog kanalais nusėta pati Venecija. Tai fragmentai kelioninių atvirukų tų šalių, kur galbūt lankėmės, o gal būt tik svajojame nuvykti. Pasak A. Valiaugos, tą fragmentą įkėlus į mums artimą ir pažįstamą erdvę, Venecija ar kita šalis ateina tiesiog mums “į kiemą”. Taip daugeliui dar menkai pažįstama Europa tampa ranka pasiekiama. Dažnas iš fotografuojamųjų būna papuošiamas Jolantos Rimkutės kolekcijos “LT identity” akcentu, nesvarbu, kas tai bebūtų, kepuraitė, šalis ar rankinės. Šį projektą menininkai kurs iki žiemos, mat jiems svarbūs ne tik įvairūs socialiniai žmonių sluoksniai, bet ir pastebima metų kaita. Po Naujų metų paroda “Lietuva mano Europa” su gražiausiomis Lietuvos vietovėmis ir savičiausiais žmonėmis, tarp kurių bus ir trys nuotraukos iš Kupiškio, keliaus į Europos Parlamentą, vėliau ji bus eksponuojama Lietuvos ambasadose užsienyje. Šie darbai nestokoja daug ironijos ir saviironijos, bet kaip tik todėl jie yra labai gyvi ir gyvenimiški. Tereikia prisiminti, su kokiu vargu mūsų žalmargių krašte teko ieškoti “pozuoti” nusiteikusios karvutės ir jos šeimininkės. Bet geriems žmonėms padedant vilniečiai menininkai ne tik, kad nenusivylė, bet, regis, ir pamilo Kupiškį.