Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

IR šULINIUI, IR žMOGUI TINKAMIAUSIA YRA TIK VIENA VIETA

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−09−15

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Už Palmiros Dulksnienės gyvenimą gal tik genys margesnis. Kokie tik įvykiai buvo, kokios tik permainos su jais atėjo, vis ir jos likimą kliudė. Tarsi nesuspėjusios iš kelio vidurio į pakraštį pasitraukti, kokiam neįprastam reiškiniui vartelių laiku užkelti.

Tėvas iš prigimties buvo inžinierius

Jos pasakojimas vis sukosi apie gimtinę Skodiniuose, apie tėvo turėtus devynis amatus. Be ūkininkavimo, Povilas Dulksnys turėjo plytinę, kalkių degyklą, vandens malūną – tokius, kokie tie techniniai įrenginiai galėjo būti dvidešimtojo amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Kaip vyko jų sodyboje tų statybinių medžiagų gamyba, Palmira susidarė vaizdą labiau iš pasakojimų. Vėliau tėvas jai kartais užsimindavo, jog iš jo fabrikėlyje išdegtų plytų yra Kupiškyje pastatytas namas. Tai tas buvęs raudonas mūriukas, kuriame daug metų veikė ligoninės vidaus ligų skyrius. Užtat malūnininku P. Dulksnys dirbo visą gyvenimą. Kai savasis įrenginys prie Skodinių upelio užtvankos buvo per lėtas daugiau klientų aptarnauti, pradėjo išsinuomoti išsinuomodavo malūnų kitur – Juodpėnuose, Mikiškiuose, Vaduvose, dirbo ir Subačiaus malūne, jau priklausiusiame vadinamajam pramkombinatui. P. Dulksnienė prisiminė, kad jos tėvas labai dailiai rašė, jog jam teko ir seniūnu būti. Tad jų šeima buvo patekusi ir į tremtinų pokario metais sąrašą. Pamena, kaip vieną naktį tėvai ir ji su jiems buvusiais brangiausių daiktų ryšuliais išėjo iš namų bei patraukė Rokiškio kryptimi, nes tuo metu ten kunigavo tėvo brolis Kazimieras Dulksnys. Tėvas vėliau ir dirbdamas kitur prižiūrėjo namus, o ji su motina tai vis Rokiškyje prisilaikydavo, juolab kad Palmira jau būdama vyresnėse klasėse nebenorėjo mokyklos kaitalioti.

Patiko dirbti ir buhaltere

P. Dulksnienė pasakojo turėjusi svajonę būti akušere, tačiau, kai ir iš antro karto nepavyko jai įstoti į medicinos mokyklą, apsisprendė mokytis Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikume. Ir paskyrimas dirbti teko jai ne pats prasčiausias, ne už jūrių marių nuo tėviškės, o Panemunėlio tarybiniame ūkyje. Ten jaunai specialistei, pašnekovės tvirtinimu, buvo ir smagių dienų, ir susikirtimų su aplaidesniais darbuotojais. Antai kartą sandėlininkas, užuot pasirašęs ant revizijos patikrinimo akto, paleido jį skuteliais. Tačiau tas dokumentas buvo suklijuotas ir pateiktas administracijai spręsti, ką su tokiu padalinio vadovu, kurio prižiūrimuose aruoduose didelio kiekio grūdų trūksta, daryti. Tačiau iš tos pirmosios darbovietės Palmirą į namus parsikvietė tėvas, nes mamai namų ūkeliui prižiūrėti jau reikėjo pagalbininkės. O buhalterės darbą jį gavo netoli Kupiškio veikusiame tarpūkiniame paukštyne. “Tada, kai į paukštyną parveždavo 25 tūkstančius vienadienių viščiukų, nuo jų skaičiavimo akys apraibdavo”,- prisiminė jai visai naują buvusį darbą Palmira.
Vėliau jai teko buhalteriauti dar keliuose ūkiuose. Skodinių tarybinio ūkio Papilių skyriuje buvę kaip ir patogu, ne per toliausiai nuo namų, tačiau kažkam užkliuvo, kad jos šeima su tėvais iš vieno puodo viralą pilasi, todėl nedavė atskiro žemės sklypelio, pievos gyvuliams pasišienauti. Tada apsisprendė darbo mieste ieškotis, juolab kad ir vyras jame turėjo tarnybą, o gyventi pasiliko tėviškėje, tėvų išstatytoje sodyboje. Moteris kaskart susigraudina, prisimindama tėvo pasakojimą, kaip jam pavyko surasti tinkamiausią vietą šuliniui kasti. Padėjo tada jam tokiose paieškose nusimanęs žmogus. O pradėjus šį darbą kasėjams, paaiškėjo, kad čia jo prosenolių šulinio jau kadaise būta, tik per laiką buvo užslinkęs.

Bitės kažkodėl išnykdavo

Ponia Palmira sakė, kad savojoje tėviškėje Skodiniuose dažnai lankydavosi dėdė kunigas Kazimieras Dulksnys, tėvo seserys, todėl vis buvo stengiamasi sodybą prižiūrėti, turėti kuo pavaišinti atvykusius svečius. Abu jos tėveliai, o vėliau ir vyras Antanas buvo mėgėjai laikyti po keletą bičių šeimų. O ji irgi jiems talkindavo, apsiimdavo surinkti bičių pikį ir net paruošti jo užpilų, žinodavo, kokiais atvejais juo gydytis. Bet patyrusi ir tai, jog po savo globėjų mirties sunykdavo ir bitelės, į tuos išvalytus avilius nebenusitaikydavo spiečius.

Vienam negerai

P. Dulksnienė pasakojo, jog tėvams buvusi vienintelė paguoda, nes po jos gimusiems broliukui ir sesutei nebuvo skirta užaugti. Todėl moteris prisipažino, jog daug kartų yra apgailėjusi, kad jai neteko patirti tokio giminystės ryšio. Jiedu su vyru
džiaugėsi augindami tris vaikus. Dukra Donata pasirinko siuvėjos profesiją – pasak jos, gal tas polinkis paveldėtas iš močiutės Petronėlės. Jos mama jaunystėje buvo baigusi ruošos kursus, pasimokiusi siūti. Iš kitų užsakymų ji nepriimdavo, tačiau savo šeimą pati aprėdydavo. Taip pat Kupiškyje gyvenantis sūnus Sigitas dirba inžinieriumi elektriku, motinos manymu, čia gal tėvo įtakos būta, juk ir jis buvo energetikas. O sūnus Dainius pasirinko kariškio profesiją. P. Dulksnienė sakė savo vaikuose matanti vieną bendrą bruožą - pareigingumą.To tai iš tikrųjų reikalaudavusi. Buvo metų, kai jai teko ir ligoninėje, ir sanatorijoje nemažai laiko praleisti. Vėliau vaikai yra prisipažinę, kad tuomet jiems mamos labai trūkdavo. “Vėliau, - sakė ponia Palmira, - reikėjo mokytis, kaip bendrauti jau su suaugusiais, savas šeimas turinčiais vaikais.” Jos galva, viena iš auksinių taisyklių – kuo mažiau kištis į jų asmeninį gyvenimą.

Vyras pakeitÄ— pavardÄ™

Pašnekovė atskleidė ir tokį sutapimą, kaip ji, buvusi Dulksnytė, tapo Dulksniene. “Nors vyro giminės ilgai buvo nepatenkinti mūsų apsisprendimu pasirinkti Dulksnių pavardę, tačiau dėl to aš tikrai niekuo dėta, - prisiminė savo santuoką ponia Palmira. - Tai Antanas apsisprendė atsisakyti savo pavardės, nes vaikystėje labai daug iškentėjęs dėl jos įvairiausių iškraipymų ir nenorėjęs kad panašių išsityčiojimų patirtų ir jo vaikai. Vėliau į tai niekas nebekreipė dėmesio, vyro šalis giminiavosi kaip ir su visais kitais.

Susirenka maldai

P. Dulksnienė kelinti metai gyvena Kupiškyje, jau primiršusi buvusius ūkiškus rūpesčius, tačiau, kad išliksianti tokia stipri tėviškėn trauka, nemaniusi. Patinka ten ir jos vaikams, ir vaikaičiams. Per anūkės gimtadienį kiemo žolynas mirgėjo žvakelėmis. “Anksčiau tokie dalykai ir į galvą neateidavo”, - dalijosi P. Dulksnienė naujais potyriais. Laisvomis minutėmis ji kryželiu siuvinėja paveikslus, naująjį rankdarbį pavadino “Miško pasaka”.
Durų skambutis pranešė, kad pradeda rinktis viešnios.
Vieną dieną savaitėje pas ją bendrai maldai ateina kelios Švč. Mergelės Marijos legiono narės. Rajone jų iš viso kone trys šimtai. Jos lanko ligonius, kai yra klausytojų, suruošia pokalbius apie tikėjimo reikšmę žmogaus gyvenime.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 723

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]