Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Aktualijos

UŽSITĘSUSI DEVYNMEČIO KELIONĖ NAMO

Nida ŠULCIENĖ

2012−09−11 42

Nors Matui dar tik devyneri metai, tačiau kelionė į Panevėžį jam ne naujiena, nes savarankiškai keliauja jau pusantrų metų. Ten berniukas vyksta ne pas draugus į svečius, o į šokių repeticiją.
Rugsėjo 3-osios pavakare berniukui kelionė autobusu namo iš Panevėžio į Papilių kaimą (Kupiškio r.) netikėtai virto labai nemaloniu incidentu. Po šio įvykio, ko gero, berniuko mama dar ilgai bus apstulbinta suaugusių žmonių abejingumo, nenoro į situaciją pažvelgti pro žmoniškumo prizmę.

Vienas stotyje

„Sūnus jau ketverius metus lanko sportinių šokių kolektyvą „Rumba“, - pasakojimą pradėjo Mato mama Jolanta Šarauskaitė. - Panevėžyje sūnų pasitinka jo partnerės mama. Ji Matą pasitinka atvykusį, o po repeticijos nuveža autobusų stotin, įsodina į autobusą, kuris vyksta į Uteną ir sustoja Kinderių stotelėje. Tą dieną, kaip ir visada, tik atvykęs į Panevėžį iš anksto berniukas autobusų stoties kasoje nusipirko bilietą atgal į namus. Po repeticijos partnerės mama jį atvežė į autobusų stotį. Ji pamačiusi, kad vaikas įlipo į autobusą, išvažiavo.

Po kelių minučių sūnaus skambutis mamai į namus išsklaidė ramybę ilgam. „Mama, manęs neveža autobusas namo. Bilietą turiu, bet neturiu mokinio pažymėjimo“, - pasigirdo susirūpinusio berniuko pasakojimas telefonu.

„Kol kalbuosi su vaiku ir sakau jam, kad jeigu jis turi bilietą, tai negali jo nevežti, girdžiu, kaip vairuotojas Matui sako: „Lipk lauk. Nevešiu, nes neturi pažymėjimo.“ Tada vaiko paprašiau, kad telefoną perduotų vairuotojui, kad galėčiau su juo pasikalbėti, - pasakojo mama. - Raminau sūnų, kad paprašysiu vairuotojo, jog vaiką parvežtų iki namų, o tuomet sumokėsiu visą kainą, nes sūnus daugiau pinigų neturėjo. Deja, vairuotojas nesutiko telefonu su manimi pasikalbėti ir vaiką išvijo lauk iš autobuso. Sūnus pradėjo verkti, nebežinojo, ką daryti. Aš viską, kas vyko, girdėjau telefonu, nes prašiau jo, kad neišjungtų.“
Tuomet prie autobuso atėjo ir bilietą pardavusi kasininkė, kuri situaciją aiškinosi su vairuotoju.

„Telefonu girdžiu, kaip kasininkė šaukia vaikui: „Grąžink bilietą!“, - pasakoja to pavakario įvykius Mato mama. - „Matuti, neatiduok bilieto, nes nebus jokių įrodymų, kad tu jį turėjai“, - prašau vaiko. Kasininkė griežtai reikalauja duoti bilietą, o vaikas nesutinka atiduoti. Tuomet griebė vaikui už rankos, prasidėjo susistumdymas. Viską matė autobusų stoties kavinės darbuotoja, kuri vėliau pasakojo, kad vaizdas buvęs šiurpus. Atrodė, jog pagavo vagį, iš kurio reikalauja grąžinti pavogtą daiktą. Vaikas bilietą išsaugojo, tačiau išsigandęs ir verkiantis liko stotelėje, nes kasininkė išėjo toliau dirbti, o autobusas išvažiavo.“

Pasak mamos, situacija darėsi nekontroliuojama ir beviltiška, nes tą dieną buvo paskutinis autobusas. Išsigandęs vaikas išjungė telefoną, o namuose ji su mažu vaiku nebežinojo, kaip padėti toli vienam likusiam sūnui.
Bandė skambinti sūnaus šokių partnerės mamai, tačiau ji neatsiliepė.

Ką paskui darė mažametis vienas Panevėžio autobusų stotyje, poniai Jolantai vėliau papasakojo ten įsikūrusios kavinės darbuotoja, kuri matė šią situaciją ir pagailėjusi vaiko jį nusivedė į kavinę. Ten berniukas truputį nurimo ir jau galėjo vėl paskambinti mamai.
„Tada verkdama maldavau tos kavinės darbuotojos, kad už savo pinigus sūnui nupirktų bilietą bent iki Kupiškio, - pasakojo J. Šarauskaitė. - Ji nuvedė sūnų iki autobuso, pasakė, kas nutiko, tai vairuotojas bilietą nupirko pats. Taip mano Matas pagaliau pasiekė Kupiškį, o iš ten parsivežiau į namus.“

Pokalbio metu ponia Jolanta nesigynė ir savo kaltės, kad nepatikrino, ar sūnus turi mokinio pažymėjimą, tačiau niekaip negalėjo suprasti tokio vairuotojo ir bilietą pardavusios kasininkės elgesio. Juk jeigu kasininkė Matui be mokinio pažymėjimo nebūtų pardavusi bilieto, viską būtų sutvarkiusi jo šokių partnerės mama ir taip nebūtų nutikę.

Kaltas nesijaučia

Besikalbant su J. Šarauskaite suskambo jos telefonas. „Kodėl mane šmeiži, kas vaiką stumdė? Nebuvo to tikrai. Žinokit, yra liudininkai, - pasigirdo ragelyje stotyje berniuką palikusio autobuso vairuotojo Gedimino Vilučio balsas. - Ar žinot, kad aš jau kreipiausi į teismą. Jūs gi žinot, kad vaikas neturėjo jokio pažymėjimo. Aš pagal visas taisykles šimtu procentų teisus. Jeigu nebus manęs atsiprašyta, susitiksime teisme.“

„Kupiškėnų mintys“ taip pat pakalbino G. Vilutį. Pasiteiravome, kaip jis vertina visą šią situaciją. „Vairuotoju dirbu jau 33 metai, bet tokia situacija ir toks užsispyrimas pirmą kartą, - sakė vairuotojas. - Kasininkė perkant bilietą neturi reikalauti pažymėjimo, o mes privalome. Šioje situacijoje ne taip reikėjo daryti. Berniukui buvo pasakyta eiti į kasą, priduoti bilietą. Tada aš iki Subačiaus būčiau davęs visą bilietą, o paskui nupirkęs savo sąskaita ar kaip kitaip. Už pusę bilieto kainos aš neturiu teisės jo vežti, nes už tokius nusižengimus būtų labai didelės baudos man ir autobusų parkui. Jeigu kontrolė pagauna mus, be pažymėjimo lengvatinėmis sąlygomis vežančius keleivius, labai nukenčia autobusų parkas, nes taip vagiami valstybės pinigai. Galime prarasti viso mėnesio dotacijas už lengvatinėmis sąlygomis vežtus keleivius. Jau geriau keleivis be bilieto, negu su lengvatiniu bilietu ir be pažymėjimo.“

Pasiteiravus vairuotojo, kodėl jis nenorėjo kalbėti telefonu su vaiko mama, išgirdome atsakymą: „O kuo čia dėta vaiko mama. Koks man skirtumas, šnekėt su mama ar nešnekėt. Juk mes jam sakėm, nueik į kasą, pasikeisk bilietą ir viskas. Ten jokio incidento nebuvo, nieko nebuvo.“

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"