Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

GYVULIUS GYDė VAISTAIS, O žMONIų NUOTAIKą KėLė šMAIKščIU žODžIU

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−08−18

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Šiomis dienomis aštuoniasdešimtmetį švenčiantis Feliksas Mažylis – Šimonių krašte žinomas žmogus. Ne tik todėl, jog vietinis. Nuo tada, kai pradėjo dirbti veterinarijos felčeriu, o tai buvo prieš 50 metų, neliko sodybos, kurios šeimininkų nebuvo kviestas pagelbėti jų gyvuliui susirgus.

ReikÄ—davo suspÄ—ti

F. Mažylis prisiminė buvusį darbo krūvį. Vien kolūkio gyvulių susidarydavo per pusantro tūkstančio, tiek pat jų būdavo ir privačių. Ypač žmonės suskato daugiau galvijų laikyti pradėjus irti kolūkiams. Ir jie patys, kai pienas buvo superkamas gera kaina, buvo prasikūrę iki šešių karvių. Pastaruoju metu belaiko vieną melžiamą, augina telyčią, paliko ir veršiuką. Žinoma, kaip nuo seno įprasta, ganosi avių pulkelis ir būtinai laikomas arklys. Šeimininkas būtinai patikslina – kumelė Juodukė.
“Koks gyvulių daktaras būčiau, neįrodydamas, kad mano paties augintiniai sveiki ir produktyvūs”, - samprotavo pašnekovas, pridurdamas, jog iki šios jo nepamirštantys gyvulių augintojai neleidžia jam prarasti specialybei būtinų įgūdžių, nors pensijoje jau dvidešimt metų.
F. Mažylio nuomone, jam gerai žinomojo Šimonių zonoje gyvulių, palyginti su jų buvusiu skaičiumi prieš keliolika metų, liko penkis kartus mažiau. Jam labai pikta būna sužinojus, kad aplaidžių šeimininkų gyvuliai žiemą laikomi pusbadžiu ir dar laukia, kad karvė atvestų jiems gyvybingą veršiuką. “Apšepėliai laidokai nori, kad pusalkanis gyvulys juos išmaitintų”, - smerkė nemokančius savo darbu prasimaitinti jauno amžiaus sodiečius metų naštos nė kiek nesugniuždytas Kalnelio kaimo gyventojas.
Jubiliatas sakė, kad jam darbas sekėsi. Tuometiniai rajono veterinarijos ligoninės vadovai pripažindavo, jog jo gyvulių priežiūra – viena iš geresnių. Todėl vis patekdavo ir įvairias rajono delegacijas kur nors išvykti. Teko dalyvauti bent dviejuose Lietuvos kolūkiečių suvažiavimuose. “Dabar jau istorija”, - prisiminė viena iš tokių renginių 1969 metais F. Mažylis.
Apskritai mėgdavo išvykti pasitobulinti, kur buvo siunčiamas, todėl nusimanė ir buhalterijoje, ir mechanizacijoje, ir kaip kolūkio revizijos komisijai vadovauti. Nepraleido progų paekskursuoti po tuometinę TSRS ir po demokratines respublikas. Pasak F. Mažylio, jo ir Indijoje būta.

Veržėsi į mokslus

Sodybos šeimininkas pasakojo, kad čia jau tokia vieta, kurioj gimę žmones norėjo daugiau pasiekti. Jo tėvas, taip pat Feliksas Mažylis, nors ir buvo ūkininkas, tačiau labiau gyveno ne iš žemės, o iš tarnybos. Dar caro laikais baigęs žemės matininkų mokyklą, buvo reikalingas žmogus tarpukario Lietuvoje ir po Antrojo pasaulinio karo, kai dirbo Kupiškio rajone žemės tvarkytoju.
Taigi jo tėvai, Adelė ir Feliksas Mažyliai, senojoje tėvonijoje užaugino šešis vaikus ir visus pasistengė išmokslinti. Dukra Janina tapo gydytoja, Ada – ekonomiste, Bronė – mokytoja, sūnus Valerijus – teisininku, Kazys, pasirinkęs gaisrininko profesiją, vėliau baigė ir antrąjį aukštąjį mokslą. Jis, Feliksas, pasiliko gyventi tėviškėje, bet irgi rūpinosi specialybę įsigyti. Pradėjo nuo Salų žemės ūkio mokyklos, bet vėliau neakivaizdžiai baigė ir Gruzdžių veterinarijos technikumą.

Išvardijęs visas baigtas mokyklas ir kuo įvairiausius kursus, F. Mažylis tvirtino, jog su bet kokios profesijos žmonėmis visada turėdavęs šnekos ir apskritai tinkantis ir “prie svečio, ir prie pečiaus”. Vedė būdamas per trisdešimties, gal ne vienam iš panosės pačiupęs Šimonių ambulatorijoje dirbusią gerokai už save jaunesnę medicinos seselę Janę Smaliorytę. Abu buvo iš didelių šeimų, pasiaukojėliai savo tarnyboms ir apskritai darbui. Taip ir keliavo per aplinkinių kaimų sodybas. J. Mažylienė , dažniausiai pėsčiomis, lankydama naujagimius ir slaugydama senus ar sergančius. “O aš, gyvulių daktaras, tai – dviračiu, motociklu, o žiemą - arkliu. Iš pradžių diplomuoto veterinarijos gydytojo Šimonių kolūkyje ir nebuvo”, - prisiminė senosios kartos žemės ūkio specialistas.

F. Mažylis sakė, jog iš toliau pirmą kartą atvažiuodavę jo prie gyvulio kviesti žmonės nusistebėdavo tokioje įdomioje sodyboje atsidūrę. Joje augančios liepos, ąžuolai – gal jau ir trijų šimtų metų amžiaus. Dabartiniai jos pastatai – irgi jau šimtamečiai, suręsti čia po gaisro, kurio metu žuvo ir žmonių. Kieme esantis samanotas kryžius – jų atminimui.

Ir savęs nedažo vien baltai

F. Mažylio pasakojimų reikia įdėmiai klausytis, kad jo “išvirkščiai” pasakyto dalyko nepriimtum už gryną pinigą, bet nepyksta ir kokį atsiliepimą apie save išgirdęs.
Antai ir mums, atvykus pas garbingą sukaktį švenčiantį F. Mažylį, jo namuose neradome, pasak žmonos, išvykęs dviračiu į Šimonis, o su sugrįžimu – nežinia: gali ir tuoj pasirodyti, ir tik po valandos kitos. Bet iš už miškelio kampo pasirodė tuoj pat. Tačiau į kiemą neskubėjo, nes pakeliui buvo gyvuliai, kuriuos reikėjo perkelti, pagirdyti. Susiruošusi eiti prie jų žmona Janė labai apsidžiaugė, kad Feliksas sutaupęs jai prieš artėjančią šeimos šventę taip brangias minutes.
Iš šeimininko kelių sakinių pajutę, kad su juo galima kalbėtis šmaikščiai, užsiminėm ir apie žmonos užuominą, kad gali tekti miestelio bare jo žvalgytis. Už tokį pasakymą jis visai nesupyko, o tik paaiškino: būdamas Šimonyse tikrai užeina į barą. Na, paprašo šimtą gramų degtinės. “Negi susitikę jaunystės draugai ar buvę bendradarbiai sėdėsim prie tuščio staliuko. Tik tiek.
Nemėgstu laiko ilgiems sėdėjimams švaistyti. Vis dėlto ūkininkas esu”, - kalbėjo apie savo šiokiadienius garbaus amžiaus žmogus. Nesą namų ūkyje darbo, kurio jis nemokėtų. Bet valgis, žinoma, skanesnis, kai ji patiekia žmona. O ponia Janė sakė, kad jos sutuoktiniui skaniausi pusryčiai – virtos bulvės su rūgpieniu. Kiaulienos seniai nebevalgo, užtat ir laiko avių. Na ir šašlykai jubiliejaus svečiams būsią avienos. Alutis – paties darytas, iš ekologiškiausių miežių.

Nušienavo tris hektarus

Ne tik vaikai ir vaikaičiai dažni svečiai tėvų ir senelių sodyboje, bet ir kiti giminaičiai žino tą žalumoje skendinčios sodybos kalnelį. J. Ir F. Mažyliai sakė, kad talkininkų prie ūkio darbų nelabai reikia, vis patys įsiveikia. Dabar ir pats Feliksas stebisi, kad aštuoniasdešimtmečio vasarą tris hektarus pievos dalgiu nušienavo, nes esą tokią žolę gyvuliai ėda daug noriau, negu su technika sudorotą. Jo galva pilna pastebėjimų ir sumanymų.
Nusprendė, kad reikia plausto po kūdrą pasistumdyti, nes kartais žiopsojimas ant kranto su meškere būna visai tuščias. Pradėjo rinkti plastikinius butelius, kad lengviau irstytųsi. Kas iš pradžių šaipėsi, netrukus nutilo. Visiems labai patinka, kad plauste yra skylė kojoms į vandenį nuleisti. Po tokio masažo blauzdoms – vėl kaip naujai užgimęs, - tvirtino iki šiol sveikata nesiskundžiantis F. Mažylis, vertinantis kaitinimąsi pirtelėje ir beržinės su dilgelėmis vantos pamaloninimus.
Anąkart nuėjęs prie tvenkinio, nustebo: plaustas užimtas. Po maudynių ant jo ilsisi žaltys. Tokių gražuolių jų sodyboje – ne vienas. Žiemomis neaplenkia jų kalnelio stirnos, lapės, kiškiai. O tas didysis akmuo, pasak šeimininko, mena pagonybės laikus, yra atitemptas jaučiais iš Gaigalių. Dar vienas tos sodybos ypatumų,- visada joje buvo arklys. Kolūkmečiu F. Mažyliui jis priklausė kaip transporto priemonė. Tačiau su vienu metu laikyta sibirietiška kumelaite pasirodydavo tik sportinėse varžybose. Iš vienų jų Kupiškyje grįžo ne tik su pirmosios vietos diplomu, bet ir su solidžia premija.

Svečiai matyti iš tolo

“Savo gimimo neprisimenu, - nesiliauja šmaikštavęs F. Mažylis. – Tikriausiai buvau sugautas pribuvėjos Barboros Uldukienės. Užtat kaimynas Antanas Mitrikas, kurio šeimoje irgi augo šeši vaikai, Mažyliukų bendraamžiai, sakydavo, kad savo vaikams jis pats virkšteles išraišiojęs.
O kaip su Mažylių giminės tęsiniu. Pasak jubiliato Felikso, džiaugiasi šešiais vaikaičiais, tarp kurių jau yra ir studentų, ir tik darželinukė. Dukra Felicija – išsimokė medicinos sesele, sūnus Vygantas – dirba vairuotoju. Darius, įsigijęs matematikos ir informatikos specialybes – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytojas.
Kalnelio kaime sodyboje ant pačio aukščiausio kaubrio tarsi ir išlieka sena tvarka: užaugę, išsimokę kitur randa savo vietą, bet vis tiek kas nors lieka čia gyventi.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 653

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]