Per patį birželio svaigų žydėjimą, per alpulį keliantį akacijų, pinavijų, jazminų kvepėjimą suduria giliai paširdžiuose. Tenka skausmingai sustoti, nežinia net ką daryti. Ir taip iš kartos į kartą, kol gyvi būsime, teks atsiminti. Birželio 14-oji atneša Gedulo ir Vilties atminimo dieną. Nesvarbu, kad manoji karta apie tų metų įvykius žino tik iš knygų, kad nieko nepatyrėme, nedalyvavome. Sugrįžta iš kažkokios vidinės slaptumos virpulį keliančios dainos, moterų klyksmas, mažo vaikelio verksmas, senelių dūsavimas gyvuliniuose vagonuose. Taip tik dejuoja nukirstos šaknys, ištuštėję namai ir kiemai. Virpa mažų žvakelių liepsnos, dunda ir nutolsta bėgių gausmas....