Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

SEKMADIENIO POPIETĘ - APIE BŪSTĄ, KURORTAVIETES IR BULVES

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2004−09−07 0

Užvakar saulė taip skaudžiai spigino šiemet gal paskutinį kartą, todėl ir žmonių buvo pilna laukuose, daržuose ir šiaip savuose kiemeliuose. Miela buvo su jais pasišnekučiuoti, jų gyvenimo naujienų išgirsti.
Iš 50-ties į 400 kvadratinių metrų erdvę
Tamara ir Edmundas Bridikiai jau buvo sugrįžę iš girios ir valė grybus, tačiau kalbėjomės ne tiek apie smagiai ir naudingai praleistą laisvalaikį, kiek apie artėjančias jų įkurtuves netradicinėje vietoje.
Keliaujantieji pro buvusios RSO senosios teritorijos kampą jau pernai, be abejonės, atkreipė dėmesį, jog ten, už tvoros, kieme nuolat dirbinėja moteris ir vis daugėja gėlių, o ir pastate vis taukšima. O kai parūpo, kas ten iš tikrųjų vyksta, tai sužinojau, jog čia kuriasi Bridikiai. Šeimininkai papasakojo, kad šį buvusios RSO pastatą, daug metų naudotą kaip sandėlį, jie įsigijo šio turto pardavinėjimo varžytynėse.
Tamaros ir Edmundo tvirtinimu, pastaruosius trejus metus visos jų santaupos ir sugula čia, kad vieną dieną galėtų iš blokinio namo dviejų kambarių buto penktajame aukšte persikraustyti gyventi “už tvoros„. Pasak šeimininkų, pastatas kainavo jiems ne vieną tūkstantį litų, gal net daugiau išleista rekonstrukcijos darbams, taip pat elektrai, vandentiekiui įvesti, kanalizacijai įrengti. Tačiau jie džiaugėsi, kad sienos jau paruoštos dažyti, o visos patalpos - grindims kloti. Ne tik kambariai, bet ir visos buitinės patalpos bus jiems neįprastai erdvios. Kaip retai kas, Bridikiai turės ir didžiulę salę -„net koncertams rengti ar sportuoti„, - pajuokavo. Tikriausiai čia užteks vietos ir šiame pastate rastiems praeities reliktams - virš salės scenos ir dabar tebėra šūkis “Įgyvendinsime TSKP XXVII suvažiavimo nutarimus!„
Naujieji pastato šeimininkai prisiminė, kiek jiems šiukšlių teko iš kiemelio išgabenti, tačiau ateinantis į svečius su tėveliais anūkas Ernestas dabar jau gali basas po pievelę pabėginėti. Sumanymų žmonės turi pačių gražiausių, tačiau kada ir kokio dydžio jiems čia priklausys sklypas, Bridikiai nežino. O vieta jiems visai jauki, nes nuolat teritorijoje yra žmonių, ateinančių į savo garažus, be to, ir kiti esantys pastatai jau išpirkinėjami.
Nė vienas iš giminaičių, aplankiųsių juos, dar nesupeikė Bridikių sprendimo taip erdviai gyventi. Tauragiškė Tamara ir šiaulietis Edmundas Bridikiai pajuokavo, kad jų įkurtuvės sutapsiančios su jų gyvenimo Kupiškyje 25-čiu. Net patiems nesitiki, kad Edmundą priėmusio į darbą viršininko kabinete bus jų miegamasis.
“Kas man tas Vilnius...„
Jonas Vaitiekūnas, įsigijęs namuką ties miesto ir Pyragių kaimo riba, dabar korespondentei pasakojo, kad esąs to rajono žmogus ir visai nereikia stebėtis, kad vasaras jam miela praleisti būtent čia. Šiaip jis esąs iš Duoniūnų, tačiau tėviškę, kurios po melioracijos - nė ženklo, paliko dar pokario metais, kai apsisprendė mokytis veterinarijos Salų žemės ūkio technikume. Vėliau jam buvo lemta darbuotis ir savajame, ir aplinkiniuose rajonuose, o toliausias “taškas„ buvęs Kudirkos Naumiestis, kurio technikume pabandė pedagogo duonos ir ji, pasak pašnekovo, nebuvusi jam karti, nes valstybinių egzaminų komisija stebėdavosi, kad jo dėstomo dalyko absolventų žinios gilios. Nuoširdus darbas ir buvęs pretekstas J. Vaitiekūną pakviesti dirbti Žemės ūkio ministerijos Mokymo metodikos centre. Po keliolikos metų iš tų pareigų šis mūsų kraštietis išėjo į pensiją.
Gyvendamas Vilniuje jis turėjo ir sodelį bendrijoje, tačiau prieš kelis metus nusprendė jį parduoti, o vasaromis vykti poilsiauti į gimtajame rajone įsigytą sodybėlę. Ją nusižiūrėjo priemiestyje, juolab kad kaimynystėje nuosavą valdą įsigijo ir giminaitė Birutė. Kad Jonas turėtų kuo per vasarą rūpintis, Skodiniuose gyvenęs bičiulis Vytautas Bukėnas jam padovanojo bičių šeimą. Nuo šešerių metų pradėjęs bitininkauti ponas Jonas tvirtino, jog tokio ramumo bitelių dar nebuvo turėjęs. “Taip ir trepsiu savojoje sodybėlėje, - pasakojo J. Vaitiekūnas, žiemas praleidžiantis sostinėje.
“Vasarą dideliame mieste negaliu ant asfalto kepti. Dar, matyt, ir gimtinės trauka prisidėjo, jog kurortauju čia. Man, pensinio amžiaus žmogui, kas tas Vilnius. Juolab kad ir prekės dabar visur vienodos„.
Ūkininkavimui tarė “sudie„
Leonas Skamarakas kasė bulves, o pasikalbėti pakvietė į naują būstą. Vadinasi jis sodo nameliu, taip ir statinio projekte užrašyta. Patalpa be jokio šildymo - žiemą negyvensi. Aldonai ir Leonui Sakamarakams toks jis ir tinka tik vasarą čia gyvenant.
Po keliolikos metų, praleistų vienkiemyje prie Pyragų ežero, jie vėl tapo vilniečiais...