Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

VYRIšKIS, VAIRUOTOJO TEISES įSIGIJęS 1947 METAIS, LINKI VISIEMS GERO KELIO

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−08−04

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Stasys Banys mūsų redakcijoje apsilankė, norėdamas per laikraštį tėviškai visus vairuotojus perspėti būti drausmingiems keliuose. “Juk matome, - sakė jis, - kiek beprasmių žūčių - kelių eismo taisyklių pažeidėjų ir niekuo dėtų kitų keleivių, suluošinimų visam gyvenimui.“

Vairuotoju įvairiose įstaigose ir organizacijose penkiasdešimt metų dirbusiam S. Baniui pavyko išvengti nelaimių. Dabar jis savo malonumui vairuoja Ford Escort. Tačiau į tolimesnes keliones sakė važiuojąs autobusu, juolab kad ir jo amžiaus žmonėms bilietai su didele nuolaida.

Ne kartą savo gyvenimą apmąstęs ir įdomesnius nutikimus iš jo mėgstantis pasakoti šis kupiškėnas prisiminė, jog paauglystėje iš tolo buvo matęs vieną kitą automobilį, tačiau nė dviračiu nemokėdamas važiuoti neįsivaizdavo, kaip jaustųsi vairuodamas mašiną. O kad iš tokio darbo ateityje pelnysis duoną, nebuvo minties.

Iki dvidešimties metų jis, neturtingos ir anksti maitintojo netekusios šeimos vaikas, piemenavo, bernavo, o 1945 metų sausį, dar tebevykstant Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo mūšiams, buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Naujokų apmokymas vyko Voroneže, bet į frontą jis nebepateko, nes susirgo plaučių uždegimu, o netrukus baigėsi ir karas. S. Baniui neįstrigo į atmintį, kad džiaugsmas dėl to, jog pagaliau baigėsi žmonijos naikinimas, būtų susiliejęs su ligoninės personalo svajonėmis, kad nebereikės kęsti skurdą, kurio tiek daug patyrė dar iki karo. Tik viena gydytoja pasvajojusi, kad būtų gerai, jei Stalinas ištesėtų savo pažadą laimėjus karą leisti valstiečiams savarankiškai dirbti po dešimt hektarų žemės, nebelaikyti visų prievarta kolūkiuose. Tačiau politinio švietimo užsiėmimuose, kurių kariams tikrai netrūko, S. Banys, vaikinas iš Kelmės rajono Šaukėnų miestelio, šimtus kartų girdėjo tvirtinant, jog Rusijos pergalę prieš Vokietiją Antrajame pasauliniame kare lėmė ir tai, kad žemės ūkyje buvo įvykdyta kolektyvizacija.

Jis pasakojo, jog 1946 metais apie šimtas lietuvių, buvusių įvairiuose kariniuose daliniuose Rusijoje, buvo pervežti tarnauti į šešioliktąją lietuvių diviziją Vilniuje. Iš viso jam kariuomenėje teko išbūti pusketvirtų metų. Galiausiai ten pasirūpinta ir jų profesiniu mokymu. Baigiant privalomą karinę tarnybą keletą mėnesių buvo numatyta ir vairavimo kursams. Pasak S. Banio, juose mokytis jam sekėsi, vairavimo praktiniams užsiėmimams buvo skirta amerikietiška, trimis tiltais varoma mašina, naudota patrankoms gabenti. Šio vyro nuomone, ne sava Rusijos ekonomika, labai išaukštintas patriotizmas, o jos sąjungininkų prieš Vokietiją, ir ypač JAV pagalba karine technika, labiausiai lėmė pergalę šiame kare.

Iš karinės tarnybos S. Banys buvo paleistas 1948 metų gegužę. Į Šaukėnus jis nebegrįžo, o pasuko į Kupiškį, nes čia jau buvo įsikūręs jo brolis Vladas.

Redakcijos svečias prisiminė, jog darbo gauti nebuvo sunku, tačiau jis norėjo dirbti vairuotoju. O tų mašinų tuo metu tebuvo viena kita. Bet netruko sužinoti, kad vykdomasis komitetas turi atvirais šonais GAZ-67 ir nėra kam jo vairuoti. Tuometis rajono pirmininkas Bendoraitis buvo patenkintas, kad vežios jį savo darbą išmanantis ir paslaugus vaikinas.
Pašnekovas prisiminė ir kitus buvusius rajono vadovus, kuriuos jam teko vežioti. Tai Kastanauskas, Silickas, Paplauskas, Šlapšys, Dirvelė. Berods, tiek jų pasikeitė, jam dirbant iki 1963 metų. Palikęs tą įstaigą todėl, kad labai atsibodo nei dienomis, nei savaitėmis nenormuotas darbo laikas. Reikėdavo iki pusiaunakčių laukti, kada baigsis pirmininkui ar kitam valdininkui surengtos vaišės. Tačiau buvęs vairuotojas pabrėžė, jog tuometiniai valdininkai buvo labai paprasti, visada prie stalo kviesdavo ir vairuotoją. Pasak S. Banio, prie tokio vaišių stalo galėjo ir jis stiklelį išgerti, juolab kad prie rajono vadovo vairuotojo ir kelių inspektorius nedrįsdavo kibti, tačiau S. Banys tokia savo išskirtine padėtimi nė nemanė piktnaudžiauti. Buvo įpratęs visada atsakyti už jam patikėtą darbą, elgtis taip, kad nereikėtų jokio užnugario.

Kelionių metu vairuotojas iš rajono valdžios vyrų išgirsdavo įvairių pasakojimų. Pavyzdžiui, Šlapšys buvo dalyvavęs ne tik Antrajame pasauliniame, bet ir Ispanijos pilietiniame kare. Prisiminė S. Banys ir šiam pirmininkui netyčiomis iškrėstą kiaulystę. Na, ištaikęs laisvą pusvalandį, įsimetęs į “gaziką” veršelį, kad nuvežtų į netoliese esantį gyvulių supirkimo punktą. Bet jis ir per apklotą apteršė mašinos sėdynę. Valyk nevalęs, o kvapas vis jaučiasi. Kaip tyčia ir pirmininkui tuoj pat prireikė į kaimą važiuoti. Žinoma, pirmininkas nepatenkintas, kad mašinoje taip stipriai dvokia, tačiau abu nusprendė, jog tai nuo tolo, cheminės medžiagos, kurios kartais tekdavo akmenų ar ledų sprogdintojams nuvežti.

S. Banys pasakojo, kad jam rajone pirmajam teko sėsti ir prie “Volgos” vairo. Tokį automobilį rajono vykdomasis komitetas gavo 1957 metais.
Visada būdavo vairuotojų ir šiaip praeivių, kurie norėdavo apžiūrėti, kaip atrodo ši prestižinė mašina.

Vėliau patyrusiam vairuotojui teko dirbti ir kitose įstaigose, organizacijose, tačiau bene ilgiausiai Kupiškyje buvusioje Panevėžio autokolonoje ir išvežioti prekes. Nors buvęs paslaugus ir taikaus būdo, tačiau vis kam nors užkliūdavęs. Gyvendami nuosavame name ir turėdami žemės rėžį, su žmona Brone pradėjo užsiiminėti daržininkyste. Pomidorams, agurkams auginti pasistatė šiltnamį. Tačiau tuoj pat kažkam užkliuvo, kodėl gauna papildomų pajamų. Jų verslu pradėjo domėtis net partijos rajono komiteto pirmasis sekretorius. O Andropovo laikais irgi nusižengė – su valdiška mašina parvažiavo namo pietų pavalgyti. Vadovas, gavęs skundą, liepė rašyti jam pasiaiškinimą, o S. Banys padėjo ant stalo prašymą atleisti iš darbo.

Vyriškis sakė, jog per tuos šešiasdešimt metų, kai turi vairuotojo teises, nelaimių keliuose nepatyręs. Teisybė, du kartus pasitaikė, kad trūko “Volgos” vairotraukės pirštas, tačiau nelaimės išvengta. Gal dėlto, kad leistino greičio visada pasilikdavęs atsargos. Didžiausią vairuotojo stažą rajone turintis žmogus su neseniai įsigytu užsienietišku automobiliu galėtų ne vieną kelyje aplenkti, tačiau ir važiuodamas per valandą šimto kilometrų greičiu visur suspėja. Gal tas atsargumas išlikęs iš senesnių laikų, kai ir lengvųjų automobilių varikliai
neleisdavo “švilpti su vėjeliu”, o ir tie keliai buvo vien žvyrkeliai.
"Daug kas nebepalyginama – kaip buvo ir kaip dabar yra, - samprotavo S. Banys. – Kai toks mašinų srautas keliuose, galima net prognozuoti eismo taisyklių pažeidimų, tačiau jie yra mažmožis palyginti su nelaimėmis, kurios atsitinka dėl girtų, mėgstančių žaisti greičiu kelyje vairuotojų kaltės".

S. Banys su žmona Brone užaugino sūnų Algimantą ir dukrą Birutę. Algimantas su šeima gyvena Kupiškyje ir turi savo verslą. Vairuoti automobilį pirmiausia jį mokė tėvas. Dukra vairuotojos teises įsigijo jau dirbdama Jonavoje.
Pasak garbaus amžiaus žmogaus, savo pilnametystę su vairuotojo teisėmis sieja ir visi keturi vaikaičiai.
O apie save dar pridūrė: “Prieš keletą metų jau buvau apsisprendęs pats nebevairuoti, kur reikės, pavešiąs sūnus”. Tačiau gavęs taip gražiai apipavidalintą naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjimą nenorėjo jo padėti į nebereikalingų dokumentų archyvą. O čia dar pasitaikė įsigyti jam patikusios markės automobilį. Daug metų vairavęs pirmojo modelio žigulius, S. Banys sakė, jog važiavimo su dabartiniu jo automobiliu nesą ir ko lyginti. Dažniausias jo maršrutas Kupiškis – Migoniai, nes pastaruoju metu šiame kaime jis ir gyvena. Panašlavęs septynerius metus, susirado tokio pačio likimo gyvenimo draugę Janiną ir jo, manymu, yra laimingi, nes vienas kitą supranta, sunkesnę minutę užjaučia, abiems priimtinas jumoras. Pašnekovo nuomone, labai gerai, kai senatvėje nereikia sielotis, kad esi vienišas ir dėlto labiausiai nelaimingas.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 668

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]