Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

VėL SUSITIKS MIESTO AIKšTėJE, PRIE FONTANų

Eleonora VAIČELIŪNIEN Ė

2007−07−07

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kas ateis pirmasis?

Rugpjūčio 18-ąją, tai bus šeštadienis, Kupiškio aikštėje, prie fontanų, nuo 11 iki 12 valandos vienas po kito susirinks pulkelis jau garbaus amžiaus žmonių. Kai kurie iš jų net susipažins iš naujo – juk tarp jų bus ir nesimačiusiųjų nuo abiturientų išleistuvių vakaro. “Tik paauglystėje atrodo, jog penkiasdešimt metų – neaprėpiamas laiko tarpsnis, o iš tikrųjų – jis tik švilpt ir nebėra”, - nuotaikingai kalbėjo Egidija Lukšytė-Jankauskienė, viena iš tų susirinksiančių prie fontanų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje.

Šios moters pavardė sąraše “Mūsų klasė”- dvidešimt pirmoji, o iš viso Kupiškio Vlado Rekašiaus vidurinės mokyklos 1957 metų abiturientų laidos A klasėje buvo trisdešimt merginų ir vaikinų. Deja, keleto iš jų mokslo draugai tikrai nebesulauks. Todėl, ponia Egidija pabrėžė, visi yra šiek tiek kalti, jog po atsisveikinimo su mokykla nė vieno oficialaus klasės susitikimo taip ir nesukvietę, nors mažesnėmis grupelėmis bendraujančių buvo ir tebėra. “Ką padarysi, kad taip atsitiko, suversim bėdą buvusiam klasės seniūnui Vidmantui,- šmaikštavo vilnietė ir čia pat jį išteisino, sakydama, - gal ir gerai, jog susitinkam jau užbaigę visus užsibrėžtuosius gyvenime darbus. Tai bent turėsime apie ką labai nuoširdžiai pasikalbėti”.

Užteko ir mums šnekos

Egidijos tvirtinimu, ji niekada nuo Kupiškio nebuvo nutolusi, nors jų šeimos lizdo seniai čia nebėra. Bet čia gyveno tetulytės, anksti mirusios mamos seserys. Dabar jau 94-erių metų amžiaus Genoefa Ramoškaitė irgi jų, artimiausių giminaičių, globojama. Senolė šiuo metu ligoninėje ir dukterėčia nuolat būna šalia jos.
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų E. Lukšytė-Jankauskienė atvažiuodavo į Kupiškį konsultuoti savųjų studentų neakivaizdininkų. Tai buvo laikmetis, kai keliolika rajkooperatyvo darbuotojų siekė aukštojo išsilavinimo Vilniuje
buvusiame Maskvos kooperacijos instituto filiale,kuriame ji dirbo. Dėstytoja sakė, jog visada apsidžiaugdavo, sužinojusi, kad tarp klausytojų auditorijoje yra ir jos kraštiečių.

Iš tokių užuominų apie buvusį darbą jau galime suprasti, E. Lukšytės gyvenimo kelias buvo kiek gilesnis, negu “ įsigijau specialybę ir dirbau iki pensijos”.

Stojamųjų egzaminų nebijojo

Docentė, mokslų daktarė E. Lukšytė-Jankauskienė pabrėžė, kad chemijos studijas Vilniaus universitete pasirinko todėl, jog tuomet šis mokslas buvo labai išpopuliarintas, be to, buvo garantuota, jog jos žinių tikrai užteks tapti šios aukštosios mokyklos studente. Tačiau ji iki šiol tebėra įsitikinusi, kad galėjo tapti ir Istorijos-filologijos, ir Matematikos fakultetų studente, nes vidurinės mokyklos visų dalykų įgytos žinios buvo tvirtos. Ir tai buvo jų pedagogų nuopelnas. Pašnekovė minėjo savosios kartos mokytojus - lituanistę Feliciją Jakutytę, matematiką Alfonsą Dubrindį, chemikę Agotą Balčiūnienę, kalbininką Petrą Striūpą, gamtos mokslų žinovą Vladą Sasnauską, taip pat pasiaukojėlius Valeriją Daukšaitę, auklėtoją Vytautą Valečką, fiziką Stasį Vaitieką bei kitus. Vėliau Egidijai buvo lemta bendrauti su daugybe žmonių, dirbusių pedagogais įvairaus lygmens mokymo įstaigose, tačiau nė karto nepagalvojusi, jog galėjo ir ji turėti geresnius pedagogus. Labai įstrigęs ir jų teisingumas. Net ir pripažinimą turėjusieji mokslo pirmūnai gaudavo tokį pažymį, kokio toje pamokoje būdavo nusipelnę – be jokių nuolaidų ar “avansų”.

Nuo tinginiavo išgydė pataisa

Toks požiūris į teisingą “uždarbį” jai diegtas ir šeimoje. Ji prisiminė, kad šeštoje klasėje dėl savo tinginiavimo buvo užsidirbusi matematikos pataisą. Jos mama, Ona Lukšienė, buvo pradinių klasių mokytoja, tačiau dėl dukters tokios nesėkmės visai nesusikrimto, o surado jai pagalbininkę mokytis visą vasarą. Taip ji ne tik labai perprato visas matematikos sunkybes, bet ir suprato, kad skirtuosius namų darbus privalu atlikti, nors ir kokie ilgi tie uždavinių sprendimai bebūtų.

Diplominį ruošė Prahoje

Studijuoti chemiją Egidijai sekėsi. Jau ketvirtame kurse žinojo, kad jos diplominis darbas bus susijęs su elektroninių tyrimų metodu. O čia dar vienas netikėtumas – vienam iš trijų kandidatų, tarp kurių ir ji, būsianti galimybė diplominį ruošti Prahos universitete. Tačiau galutinį žodį tarsianti komisija Maskvoje. Toji laimė nusišypsojo Egidijai. 1960 –ieji Tarybų Sąjungoje vadinti atšilimo metais, tad ir studentams atsivėrė galimybių išvykti mokytis į vadinamąsias užsienio socialistines šalis.

Egidija prisimena, kad tąkart komisija Maskvoje leido išvykti užsienin trisdešimčiai įvairių specialybių studentų. Chemikė ji tebuvo viena.
Pašnekovė prisiminė, jog pirmosios dienos Prahoje, atsidūrus jai visai neįprastoje aplinkoje ir nemokančiai čekų kalbos, buvusios nelengvos. Tačiau po kelių mėnesių jau teko kaip reikiant prisėsti prie laboratorinių tyrimų ir apibendrinimų. Profesoriai Jaroslavas Zyka ir Jaroslavas Chychalik siūlė jai ten užbaigti chemijos studijas ir net likti mokytis aspirantūroje.

Tačiau ji apsisprendė diplominį darbą ginti Vilniaus universitete. Šios studijos buvo baigtos su pagyrimu.Tapo ji ir aspirante, o po ketverių metų jau turėjo mokslų kandidatės laipsnį. Pasirinkusi dėstytojos darbą, tapo ir docente. Ilgiausiai, iki šiol, dirba Vilniaus Gedimo technikos universiteto Kokybės valdymo centre. Beje, panirti į gilesnes chemijos mokslo studijas jai sutrukdė užklupusi sunki liga.

Nepamiršta nuotykio su pakulne

Tačiau ir už šį Dievo pagrūmojimą ji nepyksta, operacija, nemalonios procedūros ir gydytojų perspėjimai, kad gyvenimo kelias gali labai sutrumpėti, pasak pašnekovės, ją išmokė kitaip pažvelgti į jai padovanotas dienas ir kuo dažniau pasielgti taip, kaip tąkart Prahos gatvėje sutiktas nepažįstamasis.
Nulūžo jai pakulnė ir atvykėlė iš svetur iš tos nevilties gatvėje raudojo. Ne vienas teiravosi, kas jai atsitikę, o ji čekiškai nemokėjo nė žodžio. Pagaliau vienas vyriškis palydėjo ją iki batų taisyklos, batsiuviams sumokėjo už reikalingą paslaugą ir atsisveikinęs nuėjo savo keliu.

E. Lukšytė-Jankauskienė sakė, jog semestras, praleistas Prahoje, atsiminimais ją šildo iki šiol. Tenykščiai studijų draugai rengia susitikimus kas penkeri metai ir visada pakviečia ir ją.
Labai stebina čekų mokėjimas jaunatviškai,pramuštgalviškai linksmintis tokiomis progomis. Bežygiuodami per naktinę sostinę pagaliau užsuka į kurią nors kavinukę užkasti ir pasivaišinti. Pasistengiama viską sužinoti, kaip klostosi bendramokslių gyvenimas, džiugūs ir liūdni dalykai priimami kaip visos šeimos. Pašnekovė mananti, jog panašiai elgsis ir jie savosios klasės draugų susitikime.Tam yra išsiuntinėtas klausimynas. Daugelis jų jau nebedirba, todėl teiraujamasi, ar naudojasi kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, kitomis elektronikos naujovėmis. Taip pat - ar domimasi politika, visuomenės problemomis, ar dalyvaujama jų sprendime, ką mėgsta veikti laisvalaikiu,
ar jaučiasi laimingas ir kiti.

Sutuoktiniai - tos pačios profesijos

Ponia Egidija sakė, jog vyrą išsirinkusi iš buvusių studijų bendrakursių. Teofilis Jonas Jankauskas – fizikas-chemikas, taip pat mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas. Be chemijos žinių neišsivertė ir medicinos studijas pasirinkusi jų dukra Elena. Žentas Šarūnas Bernatonis – irgi gydytojas. Jų keturiolikametė dukra Milda dar nežinia kuo pagaliau susidomės, kol kas jai daug laiko užima “Liepaičių” choro repeticijos.

Įprasta rūpintis kitais

Kupiškėnė iš Vilniaus sakė, kad pirmiausia jos tėvų gyventa Subačiuje. Ten jos tėvas Kazimieras Lukšys 1934-1946 metais dirbo pašto viršininku, persikėlus šeimai į Kupiškį, taip pat įstaigose. Po žmonos mirties jis išvyko gyventi į Kauną, kad būtų arčiau ten inžineriją studijavusio sūnaus Antano.
“Mums rūpintis vienam kitu, padėti kitiems visada buvo įprasta, todėl pasidaro nesmagu iš jauno kolegos, paprašyto menkiausios paslaugos, išgirsti: “laiko neturiu” arba dar grubesnį atsakymą – “laikas – pinigai”.
“Ne, ne tai gyvenime svarbiausia“, - tvirtino ponia Egidija, mananti, jog apie tai suksis ir jų, jau septintąją dešimtį amžiaus įpusėjusių klasės draugų pašnekesys po 50 metų.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 661

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]