|
|
|
Vėrinys Ä® SUSITIKIMÄ… SU JAUNYSTÄ—S DRAUGAIS VYKO Už TÅ«KSTANÄIų KILOMETRų
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2007−06−02 |
KupiÅ¡kÄ—nas Vilgelmas Pukenis vidurinio mokslo baigimo penkiasdeÅ¡imtmetį su keletu draugų gegužės pradžioje Å¡ventÄ— Maikope, AdygÄ—jos autonominÄ—s srities Kaukazo regione sostinÄ—je. Prisimindamas tÄ… susitikimÄ…, aÅ¡tunton deÅ¡imt įžengÄ™s, bet jaunatviÅ¡kos laikysenos daugeliui miestelÄ—nų pažįstamas žmogus, sakÄ—, jog Å¡nekos su buvusiais jaunystÄ—s draugais ir po daugybÄ—s nesimatymo metų užteko iki iÅ¡naktų. Per tas dienas buvo atverta tiek daug gyvenimiÅ¡kos patirties ir skirtingų tautybių žmonių mÄ…stysenos bei nuoÅ¡irdumo, jog paprasÄiausiai apmaudu, kad visa tai iÅ¡tirpins laikas.
Lauktuvių vežė duonos ir šokolado
JaunystÄ—s metų draugų susitikimui Å¡is adresas, pasak pono Vilgelmo, buvÄ™s kiek atsitiktinis, jų mokytasi visai ne ten. Bet iÅ¡ Sibiro gilumos į Å¡iltesnį kraÅ¡tÄ… gyventi atvykÄ™ keli klasÄ—s draugai ir Äia visam laikui įsikÅ«rÄ™ visus pakvietÄ— pasisveÄiuoti pas save. Toks buvÄ™s Galinos Kuzmenko, Galinos BeloÅ¡itskajos, Nadieždos Belan sumanymas, visai netoli buvo atvykti ir GriÅ¡ai Cirkunovui iÅ¡ Labinsko, sulaukÄ— Zinaidos Baikalovos iÅ¡ Maskvos ir kitų, taÄiau labiausiai džiaugÄ—si pamatÄ™ jį, VilgelmÄ…, nes ankstesniuose jų klasÄ—s susitikimuose, vykusiuose tremtinių gyvenvietÄ—je Atagajuje (Irkutsko sritis, Nižneudinsko r.) jis nebuvo dalyvavÄ™s. Visam sveÄiavimosi laikui užtekÄ™ ir draugams jo nuvežtų lauktuvių - naminÄ—s juodos duonos ir lietuviÅ¡ko Å¡okolado. Jie net prisiminÄ— vaikystÄ—je iÅ¡ lietuvių tremtinių girdÄ—tus pasakojimus apie naminÄ—s duonos kepimÄ… ir kaip buvo branginami jos kepalai per visÄ… alinanÄios kelionÄ—s į tremties vietas laikÄ….
Po susitikimo V. Pukenis vÄ—l keiÄiasi su draugais laiÅ¡kais, žino, jog, kaip ir iki Å¡iol, jų tikriausiai gaus mažiau, negu bus pats iÅ¡siuntÄ™s, taÄiau jam svarbu žinoti, jog įvairiose Rusijos vietovÄ—se yra žmonių, su kuriais susitikus iÅ¡tirpsta nesimatymo deÅ¡imtmeÄiai ir kalbiesi tarsi bÅ«tum atsisveikinÄ™s tik vakar.
Jį išvedė iš klasės
V. Pukenis deÅ¡imt metų, nuo 1948 metų pavasario, buvo tremtyje. IÅ¡ pradžių jų Å¡eima buvo įkurdinta Kardone prie Baikalo, o vÄ—liau irgi medienos apdirbimo centre - Atagajuje. Jo tÄ—vai nepuolÄ™ į panikÄ…, dirbo ir Å¡eimai pavyko iÅ¡gyventi, taÄiau paliktoji sodyba nedideliame AbriuÄiovkos kaime (Å imonių sen.) buvusi jiems tarsi altorius, prie kurio melsdavosi per kelių tÅ«kstanÄių kilometrų nuotolį. Kai jau Lietuvos atgimimo laikais V. Pukenis norÄ—jo sužinoti, už kÄ… jų Å¡eima buvo iÅ¡tremta, byloje terado įraÅ¡Ä…, jog tai nusprÄ™sta penkių asmenų paraÅ¡ais. TaÄiau ir aplinkiniams buvo aiÅ¡ku, jog tÄ… nuosprendį lÄ—mÄ— jų sodyboje įvykÄ™s Lietuvos laisvÄ—s gynÄ—jų ir jų persekiotojų susiÅ¡audymas.
Vilgelmas apie praeitį pasakodamas prisiminÄ—, jog apie tai, kad jo tÄ—vai jau sugrÅ«sti į tremtinių vagonÄ… KupiÅ¡kio geležinkelio stotyje, 1948 metų gegužės 22-osios rytÄ… jis dar nežinojo ir iÅ¡ dÄ—dÄ—s Povilo TunkeviÄiaus namų RaÄiupÄ—nuose buvo iÅ¡Ä—jÄ™s į gimnazijÄ…, jos penktaklasiams turÄ—jÄ™s įvykti egzaminas. TaÄiau atÄ—jusių vyrų buvo iÅ¡kviestas eiti su jais, o sekdamas paskui juos į mokytojų kambarį, suprato, kas jo laukia ir spruko iÅ¡ mokyklos. Pavyko dienÄ… iÅ¡sislapstyti, taÄiau vis tiek buvo ieÅ¡komas ir atvestas pas tÄ—vus.
Perkeldinėjo ... žemyn
Pasak V. Pukenio, tremtyje vaikinukai vyresni kaip deÅ¡imties metų jau ir dirbdavo, taÄiau jo tÄ—vas buvo apsisprendÄ™s savo sÅ«nus lavinti. Nuo rugsÄ—jo pirmosios visai rusų kalbos nemokantis Vilgelmas buvo priverstas sugrįžti į ketvirtÄ…jÄ… klasÄ™, bet ir to žingsnio atgal jam neužteko, buvo nužemintas net iki pradinÄ—s mokyklos antrosios klasÄ—s, todÄ—l vidurinÄ™ mokyklÄ… baigÄ— už kitus kiek suaugesnis, taÄiau jau neprastais pažymiais.
Brandos atestatus Å¡ioje Atagajaus mokykloje 1957 metų pavasarį gavo per trisdeÅ¡imt įvairių tautybių jaunuolių. TaÄiau visai normalu, pasak V. Pukenio, jog artiniausiais draugais liko vadinamieji atagajieÄiai, buvo grupelÄ—s artimesnių draugų ir iÅ¡ kitų aplinkinių gyvenvieÄių. Jis pasakojo, jog baigdamas mokyklÄ… jau turÄ—jo vairuotojo teises, nepraleisdavo progos padirbÄ—ti su automobilių remontininkais, tad gal tai ir nulÄ—mÄ—, kad Å¡ita profesija ir buvo pasirinkta visam gyvenimui. ApsigyvenÄ™s KupiÅ¡kyje pradÄ—jo dirbti autotransporto įmonÄ—je ir jam vairuoti buvo patikÄ—tas pirmas įsigytas naujas sunkvežimis, vÄ—liau vairavo ir marÅ¡rutinius autobusus, ilgiausiai apsistota buvusios statybinių medžiagų gamyklos autotransporto ceche. Jo brolis Algimantas Atagajuje įsigijo kino mechaniko specialybÄ™ ir su filmų demonstravimo aparatÅ«ra iÅ¡ tolimiausių gyvenvieÄių grįždavo naktimis. Mamai bÅ«davo didžiausias rÅ«pestis, kad iÅ¡ salių neparneÅ¡tų į namus parazitų.
Vėl važiavo iki Uralo ir iki Atagajaus
Po reabilitacijos tremtinių Anelės ir Kazimiero Pukenių šeima iš Sibiro grįžo žinodma, jog Vilgelmas vėl, ko gero, turės pasukti atgal. Vyriausias jų sūnus jau turėjo šaukimą į privalomą karinę tarnybą.
Kiek pavėluotai prisistatęs į Kupiškio karinį komisariatą, vos negavo nuobaudos ir atsidūrė prie Uralo, ypatingo slaptumo karinės tarnybos zonoje.
Nors susitikimuose su klasÄ—s draugais Atagajuje V. Pukeniui neteko dalyvauti, taÄiau tremties vietoje jo apsilankyta jau du kartus. Pirmoji jo iÅ¡vyka buvo drauge su vykusiaisiais pargabenti tremtyje mirusių artimųjų palaikų. Didesniam pulkui žmonių buvo lengviau surasti jų palaidojimo vietas, o juk ir pasidarbuoti ten reikÄ—jo iÅ¡ peties.
Ir dar po metų, 1991-aisiais. Mums Å¡nekuÄiuojantis Vera ir Vilgelmas Pukeniai prisiminÄ—, jog tai buvusi netikÄ—Äiausias jų apsisprendimas taip toli iÅ¡vykti. VienÄ… vakarÄ… jie visai atsitiktinai pasikalbÄ—jo apie savo likimus, Vilgelmo jaunystÄ—s metus, praleistus Irkutsko žemÄ—je, apie tai, kad Veros senelių Sverdlovsko kraÅ¡to vietinių gyventojų bÅ«ta. Apie tai, kad ruoÅ¡tųsi ten artimiausiu metu nebuvo kalbos. TaÄiau rytÄ… jie, tarsi bÅ«tų iÅ¡ anksto susitarÄ™, krovÄ—si į lagaminus kelionei reikalingus drabužius ir daiktus, nekantriai laukÄ— valandos, kada galÄ—s įsÄ—sti į tuomet dar važiuodavusį traukinį Kaliningradas - Maskva. TolimesnÄ—je kelionÄ—je pasiekÄ™ SvedlovskÄ…, žvalgÄ—si į žemÄ—lapį, kaip paprasÄiau pasiekti Irbito miestÄ….
Biriukovo pavardÄ— visada sudomina
Ten dar caro laikais jos senelio Biriukovo būta gubernatoriumi. Kupiškėnai, apsilankę miesto muziejuje, aptiko eksponatą, nuo kurio negalėjo atitraukti akių - tai puodelis, iš kurio gubernatorius Biriukovas gerdavęs arbatą.
TÄ™sdama prisiminimus apie savo giminÄ—s praeitį, Vera sakÄ—, kad jos moÄiutÄ— pagimdÄ— 26, o iÅ¡augino 14 vaikų. Jos mama, Julija Biriukova, po Pirmojo pasaulinio karo į LietuvÄ… atvykusi gyventi su savo vyru Povilu Lapinsku, buvo gimusi 1896 metais. VÄ—liau gerai iÅ¡moko lietuvių kalbÄ… ir jau niekam nebebÅ«davo minties pasiteirauti, iÅ¡ kur ji kilusi. V. PukenienÄ— sakÄ—, jog žmonių Biriukovo pavarde yra ir Rusijos valdžios institucijose, ir tarp menininkų, taÄiau ji taip ir neprisiruoÅ¡usi labiau pasidomÄ—ti, ar nesieja su jais giminystÄ—. O pusseserÄ™ ElzÄ™ ir pusbrolį ArikÄ… Rusijoje tai tikrai turi. Su jais susisiekia laiÅ¡kais. O prieÅ¡ keliasdeÅ¡imt metų pusbrolis Arikas, gyvenantis Irbite, į KupiÅ¡kį pas juos apsilankyti buvo atvažiavÄ™s motociklu. Gaila, iÅ¡ anksto apie tai nepraneÅ¡Ä™s. Tuo metu ji su Å¡eima buvo iÅ¡vykusi atostogauti prie jÅ«ros. Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, todÄ—l niekas iÅ¡ kaimynų jai negalÄ—jo praneÅ¡ti, kad esama tokio brangaus sveÄio.
Nuvykę į Atagajų, Vera ir Vilgelmas Pukeniai susirado buvusiam tremtiniui dar pažįstamų žmonių. Pirmiausia tai buvo mokslo draugai broliai Saša, Miša ir Lionia Siderenkos, susitikta ir su kitais, o sužinoję, kad buvusi mokyklos direktorė gyvena Nižnoudenske, susirado ją ten.
V. Pukenis mano, jog būsianti dar viena jo šeimos žmonių išvyka į tremties vietą. Jo sūnūs Eugenijus ir Dalius nuolat užsimena apie tai, vadinasi, jau brandina mintį pamatyti Baikalą, žinoma, ir Atagajų.
Lenkė, bet nepalaužė
V. Pukenis sakÄ—, jog nuo vaikystÄ—s gyvenimas jį ne kartÄ… ir netikÄ—tai lenkÄ— prie žemÄ—s, taÄiau jis nenulūždavo, o praÄ—jus negandai atsitiesdavo ir stengdavosi neparodyti, kad jam iÅ¡ tikrųjų buvÄ™ sunku. Gal tai padÄ—jo ir įgimti meniniai gabumai - groti, dainuoti, Å¡okti. Ir dabar turi savo dirbtuvÄ—lÄ—je ne vienÄ… muzikos instrumentÄ…. Jį pažįstantieji nesistebi, kad ten iÅ¡girsta jį griežiantį armonika ar dainuojantį.
V. Pukenis sakÄ—, jog po žmonos Stanislavos mirties 1981 metais supratÄ™s, koks yra tikrasis tÄ—vo vaidmuo Å¡eimoje. Tada svarbu ne tik duonÄ… uždirbti, pasirÅ«pinti, jog iÅ¡ Äiaupo nelaÅ¡Ä—tų vanduo, bet ir mokÄ—ti numaldyti motinos, kuri niekada nebegrįš, vaikų pasiilgimo aÅ¡aras, prasklaidyti nuolatinį liÅ«desį.
Daugiau kaip po vienerių metų į našlio namus atėjo jau savo dukras išauginusi moteris. Tai buvo jo bendradarbė Vera, išgyvenusi skyrybas su vyru E. Šeinausku.
Moteris prisiminÄ—, kad apsisprÄ™sti tekÄ—ti už naÅ¡lio su dviem paaugliais sÅ«numis buvÄ™ nelengva, taÄiau tikÄ—jo Å¡io vyro parama ir iÅ¡ tikrųjų taip buvo ir yra iki Å¡iol.
Ponia Vera prisipažįsta buvusi griežtoka savo posÅ«niams, taÄiau jau seniai džiaugiasi jų vadinama mielu motinos vardu. Tokia pat meile ir pagarba atsilygina jos dukterys Violeta ir Jolanta su savomis Å¡eimomis ir Vilgelmui Pukeniui. Dar tebežydi vazonÄ—liai gÄ—lių, padovanoti nuo posÅ«nių ir dukterų motinos dienos proga, visada nuoÅ¡irdumo patiriama ir TÄ—vo dienos proga.
Sveikina juos ne tik KupiÅ¡kyje gyvenanti sÅ«naus Eugenijaus Å¡eima, sulaukiama sveÄių ir iÅ¡ Vilniaus, ten gyvena ir Vilgelmo sÅ«nus Dalius, ir Veros vyresnioji dukra Violeta, keliasi į sostinÄ™ ir Jolantos Å¡eima iÅ¡ Panevėžio.
Tereikia pamatyti nuotraukas, kuriose V. Pukenis apglÄ—btas mažesniųjų vaikaiÄių. Vera ir Vilgelmas Pukeniai pasidžiaugia, kad turi dvi dukteris ir du sÅ«nus, iÅ¡ viso devynis vaikaiÄius ir jau vieno iÅ¡ jų atžalÄ—lÄ™.
Šventes suruošia vaikai
Ne per seniausiai Pukeniai yra pažymÄ—jÄ™ savo septyniasdeÅ¡imtmeÄius. Jau tradicija, kad jų jubiliejinius gimtadienius rengia vaikai. Ponas Vilgelmas sakÄ—, jog artÄ—jan jo jubiliejui, sÅ«nÅ«s pasakÄ—: “TÄ—vuk, tik pasakyk, kiek pasikviesi sveÄių, o daugiau tau niekuo nereikÄ—s rÅ«pintis.â€
Apie tėvų ir vaikų santykius V. Pukenis, prisiminė, buvo diskutuojama ir jų klasės draugų susitikime. To paklaustas, jis atsakęs, jog vieno ryšio jau nebėra - vaikams jau nebereikia jokios matarialinės paramos, o nuoširdaus bendravimo jau trims ar net keturioms kartoms reikia kuo šiltesnio ir tuo dalijamasi. Tai gal buvo teisingai auginti ir auklėti vaikai?
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
