Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

Į SUSITIKIMą SU JAUNYSTėS DRAUGAIS VYKO Už TūKSTANčIų KILOMETRų

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−06−02

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Kupiškėnas Vilgelmas Pukenis vidurinio mokslo baigimo penkiasdešimtmetį su keletu draugų gegužės pradžioje šventė Maikope, Adygėjos autonominės srities Kaukazo regione sostinėje. Prisimindamas tą susitikimą, aštunton dešimt įžengęs, bet jaunatviškos laikysenos daugeliui miestelėnų pažįstamas žmogus, sakė, jog šnekos su buvusiais jaunystės draugais ir po daugybės nesimatymo metų užteko iki išnaktų. Per tas dienas buvo atverta tiek daug gyvenimiškos patirties ir skirtingų tautybių žmonių mąstysenos bei nuoširdumo, jog paprasčiausiai apmaudu, kad visa tai ištirpins laikas.

Lauktuvių vežė duonos ir šokolado

Jaunystės metų draugų susitikimui šis adresas, pasak pono Vilgelmo, buvęs kiek atsitiktinis, jų mokytasi visai ne ten. Bet iš Sibiro gilumos į šiltesnį kraštą gyventi atvykę keli klasės draugai ir čia visam laikui įsikūrę visus pakvietė pasisvečiuoti pas save. Toks buvęs Galinos Kuzmenko, Galinos Belošitskajos, Nadieždos Belan sumanymas, visai netoli buvo atvykti ir Grišai Cirkunovui iš Labinsko, sulaukė Zinaidos Baikalovos iš Maskvos ir kitų, tačiau labiausiai džiaugėsi pamatę jį, Vilgelmą, nes ankstesniuose jų klasės susitikimuose, vykusiuose tremtinių gyvenvietėje Atagajuje (Irkutsko sritis, Nižneudinsko r.) jis nebuvo dalyvavęs. Visam svečiavimosi laikui užtekę ir draugams jo nuvežtų lauktuvių - naminės juodos duonos ir lietuviško šokolado. Jie net prisiminė vaikystėje iš lietuvių tremtinių girdėtus pasakojimus apie naminės duonos kepimą ir kaip buvo branginami jos kepalai per visą alinančios kelionės į tremties vietas laiką.
Po susitikimo V. Pukenis vėl keičiasi su draugais laiškais, žino, jog, kaip ir iki šiol, jų tikriausiai gaus mažiau, negu bus pats išsiuntęs, tačiau jam svarbu žinoti, jog įvairiose Rusijos vietovėse yra žmonių, su kuriais susitikus ištirpsta nesimatymo dešimtmečiai ir kalbiesi tarsi būtum atsisveikinęs tik vakar.

Jį išvedė iš klasės

V. Pukenis dešimt metų, nuo 1948 metų pavasario, buvo tremtyje. Iš pradžių jų šeima buvo įkurdinta Kardone prie Baikalo, o vėliau irgi medienos apdirbimo centre - Atagajuje. Jo tėvai nepuolę į paniką, dirbo ir šeimai pavyko išgyventi, tačiau paliktoji sodyba nedideliame Abriučiovkos kaime (Šimonių sen.) buvusi jiems tarsi altorius, prie kurio melsdavosi per kelių tūkstančių kilometrų nuotolį. Kai jau Lietuvos atgimimo laikais V. Pukenis norėjo sužinoti, už ką jų šeima buvo ištremta, byloje terado įrašą, jog tai nuspręsta penkių asmenų parašais. Tačiau ir aplinkiniams buvo aišku, jog tą nuosprendį lėmė jų sodyboje įvykęs Lietuvos laisvės gynėjų ir jų persekiotojų susišaudymas.
Vilgelmas apie praeitį pasakodamas prisiminė, jog apie tai, kad jo tėvai jau sugrūsti į tremtinių vagoną Kupiškio geležinkelio stotyje, 1948 metų gegužės 22-osios rytą jis dar nežinojo ir iš dėdės Povilo Tunkevičiaus namų Račiupėnuose buvo išėjęs į gimnaziją, jos penktaklasiams turėjęs įvykti egzaminas. Tačiau atėjusių vyrų buvo iškviestas eiti su jais, o sekdamas paskui juos į mokytojų kambarį, suprato, kas jo laukia ir spruko iš mokyklos. Pavyko dieną išsislapstyti, tačiau vis tiek buvo ieškomas ir atvestas pas tėvus.

Perkeldinėjo ... žemyn

Pasak V. Pukenio, tremtyje vaikinukai vyresni kaip dešimties metų jau ir dirbdavo, tačiau jo tėvas buvo apsisprendęs savo sūnus lavinti. Nuo rugsėjo pirmosios visai rusų kalbos nemokantis Vilgelmas buvo priverstas sugrįžti į ketvirtąją klasę, bet ir to žingsnio atgal jam neužteko, buvo nužemintas net iki pradinės mokyklos antrosios klasės, todėl vidurinę mokyklą baigė už kitus kiek suaugesnis, tačiau jau neprastais pažymiais.
Brandos atestatus šioje Atagajaus mokykloje 1957 metų pavasarį gavo per trisdešimt įvairių tautybių jaunuolių. Tačiau visai normalu, pasak V. Pukenio, jog artiniausiais draugais liko vadinamieji atagajiečiai, buvo grupelės artimesnių draugų ir iš kitų aplinkinių gyvenviečių. Jis pasakojo, jog baigdamas mokyklą jau turėjo vairuotojo teises, nepraleisdavo progos padirbėti su automobilių remontininkais, tad gal tai ir nulėmė, kad šita profesija ir buvo pasirinkta visam gyvenimui. Apsigyvenęs Kupiškyje pradėjo dirbti autotransporto įmonėje ir jam vairuoti buvo patikėtas pirmas įsigytas naujas sunkvežimis, vėliau vairavo ir maršrutinius autobusus, ilgiausiai apsistota buvusios statybinių medžiagų gamyklos autotransporto ceche. Jo brolis Algimantas Atagajuje įsigijo kino mechaniko specialybę ir su filmų demonstravimo aparatūra iš tolimiausių gyvenviečių grįždavo naktimis. Mamai būdavo didžiausias rūpestis, kad iš salių neparneštų į namus parazitų.

Vėl važiavo iki Uralo ir iki Atagajaus

Po reabilitacijos tremtinių Anelės ir Kazimiero Pukenių šeima iš Sibiro grįžo žinodma, jog Vilgelmas vėl, ko gero, turės pasukti atgal. Vyriausias jų sūnus jau turėjo šaukimą į privalomą karinę tarnybą.
Kiek pavėluotai prisistatęs į Kupiškio karinį komisariatą, vos negavo nuobaudos ir atsidūrė prie Uralo, ypatingo slaptumo karinės tarnybos zonoje.
Nors susitikimuose su klasės draugais Atagajuje V. Pukeniui neteko dalyvauti, tačiau tremties vietoje jo apsilankyta jau du kartus. Pirmoji jo išvyka buvo drauge su vykusiaisiais pargabenti tremtyje mirusių artimųjų palaikų. Didesniam pulkui žmonių buvo lengviau surasti jų palaidojimo vietas, o juk ir pasidarbuoti ten reikėjo iš peties.
Ir dar po metų, 1991-aisiais. Mums šnekučiuojantis Vera ir Vilgelmas Pukeniai prisiminė, jog tai buvusi netikėčiausias jų apsisprendimas taip toli išvykti. Vieną vakarą jie visai atsitiktinai pasikalbėjo apie savo likimus, Vilgelmo jaunystės metus, praleistus Irkutsko žemėje, apie tai, kad Veros senelių Sverdlovsko krašto vietinių gyventojų būta. Apie tai, kad ruoštųsi ten artimiausiu metu nebuvo kalbos. Tačiau rytą jie, tarsi būtų iš anksto susitarę, krovėsi į lagaminus kelionei reikalingus drabužius ir daiktus, nekantriai laukė valandos, kada galės įsėsti į tuomet dar važiuodavusį traukinį Kaliningradas - Maskva. Tolimesnėje kelionėje pasiekę Svedlovską, žvalgėsi į žemėlapį, kaip paprasčiau pasiekti Irbito miestą.

Biriukovo pavardÄ— visada sudomina

Ten dar caro laikais jos senelio Biriukovo būta gubernatoriumi. Kupiškėnai, apsilankę miesto muziejuje, aptiko eksponatą, nuo kurio negalėjo atitraukti akių - tai puodelis, iš kurio gubernatorius Biriukovas gerdavęs arbatą.
Tęsdama prisiminimus apie savo giminės praeitį, Vera sakė, kad jos močiutė pagimdė 26, o išaugino 14 vaikų. Jos mama, Julija Biriukova, po Pirmojo pasaulinio karo į Lietuvą atvykusi gyventi su savo vyru Povilu Lapinsku, buvo gimusi 1896 metais. Vėliau gerai išmoko lietuvių kalbą ir jau niekam nebebūdavo minties pasiteirauti, iš kur ji kilusi. V. Pukenienė sakė, jog žmonių Biriukovo pavarde yra ir Rusijos valdžios institucijose, ir tarp menininkų, tačiau ji taip ir neprisiruošusi labiau pasidomėti, ar nesieja su jais giminystė. O pusseserę Elzę ir pusbrolį Ariką Rusijoje tai tikrai turi. Su jais susisiekia laiškais. O prieš keliasdešimt metų pusbrolis Arikas, gyvenantis Irbite, į Kupiškį pas juos apsilankyti buvo atvažiavęs motociklu. Gaila, iš anksto apie tai nepranešęs. Tuo metu ji su šeima buvo išvykusi atostogauti prie jūros. Mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo, todėl niekas iš kaimynų jai negalėjo pranešti, kad esama tokio brangaus svečio.
Nuvykę į Atagajų, Vera ir Vilgelmas Pukeniai susirado buvusiam tremtiniui dar pažįstamų žmonių. Pirmiausia tai buvo mokslo draugai broliai Saša, Miša ir Lionia Siderenkos, susitikta ir su kitais, o sužinoję, kad buvusi mokyklos direktorė gyvena Nižnoudenske, susirado ją ten.
V. Pukenis mano, jog būsianti dar viena jo šeimos žmonių išvyka į tremties vietą. Jo sūnūs Eugenijus ir Dalius nuolat užsimena apie tai, vadinasi, jau brandina mintį pamatyti Baikalą, žinoma, ir Atagajų.

Lenkė, bet nepalaužė

V. Pukenis sakė, jog nuo vaikystės gyvenimas jį ne kartą ir netikėtai lenkė prie žemės, tačiau jis nenulūždavo, o praėjus negandai atsitiesdavo ir stengdavosi neparodyti, kad jam iš tikrųjų buvę sunku. Gal tai padėjo ir įgimti meniniai gabumai - groti, dainuoti, šokti. Ir dabar turi savo dirbtuvėlėje ne vieną muzikos instrumentą. Jį pažįstantieji nesistebi, kad ten išgirsta jį griežiantį armonika ar dainuojantį.
V. Pukenis sakė, jog po žmonos Stanislavos mirties 1981 metais supratęs, koks yra tikrasis tėvo vaidmuo šeimoje. Tada svarbu ne tik duoną uždirbti, pasirūpinti, jog iš čiaupo nelašėtų vanduo, bet ir mokėti numaldyti motinos, kuri niekada nebegrįš, vaikų pasiilgimo ašaras, prasklaidyti nuolatinį liūdesį.
Daugiau kaip po vienerių metų į našlio namus atėjo jau savo dukras išauginusi moteris. Tai buvo jo bendradarbė Vera, išgyvenusi skyrybas su vyru E. Šeinausku.
Moteris prisiminė, kad apsispręsti tekėti už našlio su dviem paaugliais sūnumis buvę nelengva, tačiau tikėjo šio vyro parama ir iš tikrųjų taip buvo ir yra iki šiol.
Ponia Vera prisipažįsta buvusi griežtoka savo posūniams, tačiau jau seniai džiaugiasi jų vadinama mielu motinos vardu. Tokia pat meile ir pagarba atsilygina jos dukterys Violeta ir Jolanta su savomis šeimomis ir Vilgelmui Pukeniui. Dar tebežydi vazonėliai gėlių, padovanoti nuo posūnių ir dukterų motinos dienos proga, visada nuoširdumo patiriama ir Tėvo dienos proga.
Sveikina juos ne tik Kupiškyje gyvenanti sūnaus Eugenijaus šeima, sulaukiama svečių ir iš Vilniaus, ten gyvena ir Vilgelmo sūnus Dalius, ir Veros vyresnioji dukra Violeta, keliasi į sostinę ir Jolantos šeima iš Panevėžio.
Tereikia pamatyti nuotraukas, kuriose V. Pukenis apglėbtas mažesniųjų vaikaičių. Vera ir Vilgelmas Pukeniai pasidžiaugia, kad turi dvi dukteris ir du sūnus, iš viso devynis vaikaičius ir jau vieno iš jų atžalėlę.

Šventes suruošia vaikai

Ne per seniausiai Pukeniai yra pažymėję savo septyniasdešimtmečius. Jau tradicija, kad jų jubiliejinius gimtadienius rengia vaikai. Ponas Vilgelmas sakė, jog artėjan jo jubiliejui, sūnūs pasakė: “Tėvuk, tik pasakyk, kiek pasikviesi svečių, o daugiau tau niekuo nereikės rūpintis.”
Apie tėvų ir vaikų santykius V. Pukenis, prisiminė, buvo diskutuojama ir jų klasės draugų susitikime. To paklaustas, jis atsakęs, jog vieno ryšio jau nebėra - vaikams jau nebereikia jokios matarialinės paramos, o nuoširdaus bendravimo jau trims ar net keturioms kartoms reikia kuo šiltesnio ir tuo dalijamasi. Tai gal buvo teisingai auginti ir auklėti vaikai?


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 509

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]