Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

NAMAS, KURIAME DAUG SUTARIMO IR DARBO Å¡ILUMOS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−05−19

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Ėjom pažiūrėti gėlių. Jos darželiuose vis keisis. O žemė aplink jų kerelius per vasarą išliks vienodai švarutėlė. Tas begalinis kruopštumėlis - tarsi padėka už galimybę kurti namus ir save.

Juzefos ir Broniaus Stankevičių visoje sodyboje miesto Sodų gatvėje tvarka įsigalėjusi kaip gyvenimo kertinis akmuo. “Kastuvu ir daržo plotą įdirbam. Nelaukiu, jog būtinai vyras šiltnamį, lysves suskvarbytų. Jeigu Broniui tuo metu yra svarbesnis darbas, kastuvo imuosi pati. Tai man ne per sunku”, - dalijosi mintimis moteris.
Ėjom pažiūrėti gėlių, bet pokalbis pasisuko apie daug svarbesnius dalykus, negu stebėjimasis bet kuriuo žiedeliu. Stankevičiai labai nuoširdžiai pasakojo apie vienas kito darbštumą, vieno kitam atlaidumą ir geros nuotaikos iš to kasdieninio triūso pagavas.
Šeimininkas protarpiais tarsi pasiteisindavo: “Jau tokie mes esam. Nuo ryto iki vėlumos randam kuo užsiimti kieme ir patalpose. Ko po vieną neįstengiam, dirbam kartu”.
Juzefa pasakojo ir tądien iš ryto buvusi turgelyje. Augalėlių daigų savo reikmėms užteko, kiekvienai iš kaimynių jų pasiūlė. O jeigu smagių daigelių liko, tai kodėl jų nepardavus. Ne iš to gyvenama, tačiau jei galima gauti keletą litų, kodėl jų atsisakyti? Jos mamytė, augindama ketvertą vaikų, apie taupumą nekalbėdavo, ji paprasčiausiai taip gyveno ir savo pavyzdžiu mokė tris dukras ir sūnų. Sielodamasi, kad jau nebeturi brolio, ponia Juzefa sakė, jog visi jie gali pasidžiaugti, jog ką turi, tai uždirbta savomis rankomis. O tos rankos iš tikrųjų labai daug galinčios.
Moteris prisiminė laikus, kai atostogas praleisdavo ravėdama kolūkyje cukrinius runkelius, o rudenį poilsio dienomis rišdavo linų pėdelius. Netrūkdavo jai pakvietimų ruošti vestuvių, jubiliejų vaišes. Kulinarijos pradmenų ji mokėsi Kupiškyje veikusioje kooperatyvo mokykloje, tačiau labai pagelbėjo pačios nuovokumas, paprasčiausia trauka tokiai ruošai. J. Stankevičienė beveik visą darbingą amžių praleido vien šeimininkaudama - Kupiškio vaikų lopšelyje-darželyje, o paskui ir buvusio “Piliakalnio” kolūkio Aukštupėnuose veikusioje ikimokyklinėje įstaigoje. Ji pridūrė, jog kurį laiką jiedu su Broniumi užaugindavo ir po keletą bekonų - savo reikmėms ir parduoti. Tuo metu, kai giminės statėsi namus, buvo įprasta ir vienas kitam paskolinti pinigėlių. patalkininkauti. Ir dabar giminaičiai, kurių namuose nebėra vyriškų rankų, dažniausiai šaukiasi Broniaus pagalbos. Nėra tokio namų ūkio darbo, kurio jis nemokėtų, kuriam nerastų laiko.
Bet dar ne viskas pasakyta ir apie Juzefą. Ji, augdama Starkonyse, lindo prie motinos verpimo ratelio, sėsdavo į jos audimo stakles. Pasitaikė pakojas supainioti, tačiau mama už tai jos nebarė, o tik kantriai išaiškino, kaip pamažėl viską dailiai reikėtų daryti. Vėliau merginai ir aštuonianyčiai sekėsi kuo puikiausiai.
“Labai abu sutariam, vejam šalin pyktį, - tvirtino abi pusės, šnekinamos apie savo gyvenimo būstą daug platesne prasme negu namas. - Nežinom, kaip jaustumėmės vienas kitą dėl ko nors įskaudinę ar pašiepę, kokį nors tarpusavio nesusipratimą su pašaliniu žmogumis aptarinėję. Matyt, ir namo durys, ir valdos ribos nuo seno sumanyta, kad parodytų, jog tai yra žmogaus privataus gyvenimo teritorija”, - samprotavo per trisdešimt metų poroje gyvenantys Juzefa ir Bronius Stankevičiai, beje, šeimą sukūrę jau turėdami supratimą, jog turės tai, ką patys susikurs.
B. Stankevičius neslėpė, kad yra laimingas, likimo suvestas su labai jautrios sielos ir begalinio darbštumo moterimi. Jis nė karto nebandęs jai patarti pasielgti kitaip, negu liepė jos širdis. Prašo nepažįstamas praeivis lito. Gali nujausti, kam jam reikia, o gal ir visai rimtos bėdos slegia jį. Nori padėti - padėk. Užklysta į jų kiemą kieno nors atstumtas ar paklydęs šuniukas, kačiukas - tuoj pat sulaukia malonių iš Juzefos rankų. “Kodėl aš turėčiau sakyti žmonai, kad tuo neužsiimtų. Ji užsiėmė ir mano pareiga jai padėti rūpintis naujais įnamiais.”
Praeinantiems pro Stankevičių sodybą nedraudžiama manyti pagal standartą: tikriausia priėjo žmogus prie pigesnio transporto, statybinių medžiagų...
“To negalėčiau nei paneigti, nei patvirtinti”, - pasišaipo B. Stankevičius iš pastaruoju metu labai dažnai kartojamos įžymių žmonių nieko nepasakančios frazės-šarvo. O jis drąsiai tvirtina ir, tarsi būtų kokio pareigūno apklausiamas, tikslina - jų būstas sukurtas savomis rankomis, su sava išmone ir principu: darau ilgam, darau sau. Paprasčiausiai atmestinai dirbti nemoku, mano širdis to neleidžia. Bet kas, sužinojęs, kad Stankevičiai, prieš aštuonerius metus nusipirkę šio dviaukščio tik pamūrytas sienas, įstengė viską užbaigti iki mažiausio kampelio. Jeigu šeimininkai nepasakytų, jog šitoji patalpa -garažas, tai manytum, kad čia viena iš svetainių, tik dar nesuspėta apstatyti baldais.
B. Stankevičius tvirtino, jog ir labiausiai norėdamas negalėtų pasakyti, kiek jam kainavo šio rūmo įrengimas, nes samdė tik tinkuotojus ir dažytojus, o visa kita daryta paties galva ir rankomis. Vadinasi, daug kokybiškiau, šilčiau, negu pavyktų samdytam žmogui. Na, yra taip ir nieko čia nepakeisi.
Pašnekesio metu B. Stankevičius labai dažnai minėjo savo tėvelį, Liudą Stankevičių, miestelėnams ir aplinkinių kaimų gyventojams buvusį žinomą stalių, apskritai statybininką. Tie visi medžio darbai Broniaus išmokti vien iš jo. Jam buvę labai smagu su amžinatilsį tėvu kartu dirbti. Pamena, tėvukui apsiėmus kaime didesnę statybą, jo pakviestas talkon Bronius atsisakė turėto neprastai apmokamo darbo gamykloje ir išėjo jam padėti. Dailiai mūryti Bronius sakė išmokęs iš brolio Felikso. Išmoko jis ir statinių brėžinius “skaityti”.
B. Stankevičius prisiminė dirbęs ne vienoje įmonėje, organizacijoje, ir iš kiekvienos išėjęs padėkomis apdovanotas. Tas darbaviečių keitimas irgi susijęs su jo buvusiu noru vis naujos specialybės išmokti, jam labiau tinkamoje aplinkoje būti. “Buvau tokio būdo ir nesistengiau savęs varžyti”, - vėl pabrėžė pašnekovas.
B. Stankevičius šyptelėjo, prisiminęs dar moksleiviškais metais buvusį atsitikimą. Per vieną talką kolūkyje kažkas iš mokinių padegė linų vežimą. Kaltę norėta suversti jam, buvusiam tyloko būdo vaikinui ir dar ne komjaunuoliui. Pribloškė Bronius ir mokyklos tuometinį direktorių išdrįsęs pasakyti: “Toks poelgis visai nesiderina su mano prigimti, su mano tėvų mokymu ir jų gyvenimo būdu”. Jis nenusigando direktoriaus spyrimo prisiimti kažkieno kaltę ir paliko mokyklos suolą, išėjo duonos pelnytis tokiu darbu, kuriam šis pavadinimas labiausiai ir tinka. Staliumi, tekintoju, krosnininku, energetiku. Visada norėjo savarankiškumo ir jam priimtinos aplinkos. Tokią buvus minėjo kadaise veikusį grūdų supirkimo punktą, vadovaujamą Jono Katelės, todėl ten ir dirbęs ilgiausiai - apie dvylika metų.
Juzefa ir Bronius Stankevičiai sakė visada norėję erdviai gyventi, kad dėl laiptinės ar kiemo tvarkymo nereikėtų dar su kitais tartis, dėl kokių smulkmenų ginčytis. Ir dabar tokį gyvenimą jie turi. Savąjį būstą jie vis gražina, tobulina, šiemet atėjo laikas pastatyti ir tvorą. Tai bus dar vienas Broniaus kūrinys ir Juzefa pasistengs jam netrukdyti su savaisiais žemės darbais.
J. Stankevičienė prisiminė, kaip reikalaudavo sau ramybės, būtinumo susikaupti jos dėdė Antanas Tučius. Suklusote? Iš tikrųjų tas pats Tučius - garsusis Kupiškio krašto tautodailininkas tapytojas. Ir Stankevičių kambariuose šio kūrėjo paveikslai - tarsi įdėmios akys stebi ar teisingai, ar lietuviškai gyvenama.
Stankevičiai sakė, jog turėti nuosavus būstus norėję visi jų bendraamžiai giminaičiai ir jiems pavykę pasistatydinti namus iš savo darbo - be vagiliavimų, kitų apgaulės ar išnaudojimo. Ir todėl maną, jog tokiais dalykais kartais irgi galima pasidžiaugti, o vienas kitam pačių gražiausių žodžių tai negailėti kasdien.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 503

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]