 |
|
|
2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
SUDEGUSIOS POEZIJOS FENIKSAS APLANKė IšėJUS į PENSIJą
Palma AkvilÄ— ŽibaitienÄ— kurti pradÄ—jo iÅ¡Ä—jusi į pensijÄ…, taÄiau potraukį eiliuoti pajuto dar mokykliniais metais. AutorÄ—s nuotrauka KÅ«rÄ— partizanams „Rimtai raÅ¡yti pradÄ—jau gana vÄ—lai – iÅ¡Ä—jusi į pensijÄ…. Pajutau, kad man trÅ«ksta mokyklos, vaikų. Bet pirmasis mano eilÄ—raÅ¡tis buvo ne apie tai“, – Å¡ypsosi P. A. ŽibaitienÄ— ir atranda 1997 m. kurtÄ… eilÄ—raÅ¡tį apie prezidentÄ… ValdÄ… Adamkų. Taip, bÅ«tent politikos įvykiai jai sukÄ—lÄ— minÄių pradÄ—ti kurti. VisuomenÄ—s gyvenimas, valdžios veiksmai paÅ¡nekovei rÅ«pÄ—jo jau nuo vaikystÄ—s. Gimusi 1935 m. moteris iÅ¡tvÄ—rÄ— Antrojo pasaulinio karo baisumus, partizanų kovas. „Gyvenome trise: aÅ¡, mama ir sesuo. TÄ—velio netekome, kai man buvo septyneri. Ūkininkavome ir kartais pas mus, į Tatkonių vienkiemį, užklysdavo partizanai. Palaikydama juos pradÄ—jau raÅ¡yti eilÄ—raÅ¡Äius apie laisvÄ™, partizanų kovas. NorÄ—jau savo eiles perduoti spausdinti į slaptus partizanų laikraÅ¡Äius. Gerai, kad mama sužinojo...“ – savo pirmÄ…jį poezijos potraukį prisimena P. A. ŽibaitienÄ—. Užtikusi savo dukrÄ… raÅ¡anÄiÄ…, motina sudegino visus jos eilÄ—raÅ¡Äius. Moteris baiminosi, kad tai gali priÅ¡aukti didelÄ™ nelaimÄ™ jos Å¡eimai. „Tada man tai buvo trauma, gailÄ—jau savo kÅ«rybos. AiÅ¡ku, aÅ¡ nepykstu ant mamos – rizikavau ir savo, ir sesers, ir mamos gyvenimais. Buvau pilna kvailumo. Bet kartu su savo eilÄ—raÅ¡Äiais ilgam sudeginau ir norÄ… raÅ¡yti. Iki pat pensijos“, – atvirai kalbÄ—jo paÅ¡nekovÄ—. Pasirinko matematikÄ… Tiesa, moteris prisipažįsta, kad ir raÅ¡yti taisyklingai jai niekada nesisekÄ—. Mokykliniais metais iÅ¡ lietuvių kalbos gaudavo tik trejetÄ…. „Buvau tikra matematikÄ—. Keturis skyrius baigiau Tatkonių mokykloje, paskui mokiausi KupiÅ¡kyje ir Äia mokyklÄ… baigiau 1957 m. Mokantis teko daryti pertraukas. Labai mÄ—gau skaityti, knygas vartydavau net Å¡vieÄiant mÄ—nuliui, todÄ—l nusilpo akys ir daktarai liepÄ— pailsÄ—ti. Bet baigusi vidurinÄ™ įstojau į Vilniaus pedagoginį institutÄ… studijuoti matematikos ir braižybos“, – apie savo praeitį pasakojo poetÄ—. Å io dalyko moteris grįžo mokyti į savo gimtuosius kraÅ¡tus. Kurį laiko dirbo ir bibliotekoje. ÄŒia vienÄ… dienÄ… vartydama spaudÄ… rado skelbimÄ…, kvieÄiantį į KupiÅ¡kyje buriamÄ… literatų klubÄ… „LÄ—vens balsai“. „Nusprendžiau nueiti, paklausyti, kÄ… kiti raÅ¡o. VÄ—liau ir pati įsijungiau, nors iÅ¡ pradžių parodyti savo eiles buvo labai nedrÄ…su“, – sakÄ— P. A. ŽibaitienÄ—. EilÄ—s mirÄiai Nuo to laiko poetÄ— jau sukÅ«rÄ— daug eilÄ—raÅ¡Äių. 2010 metais iÅ¡leista jos poezijos knygelÄ— „MinÄių verpetai“. P. A. ŽibaitienÄ— dažniausiai kuria apie gamtÄ…. Pasak paÅ¡nekovÄ—s, ne vienas eilÄ—raÅ¡tis skirtas Å¡alia namų augantiems beržams. Å ie medžiai jai kelia ypatingus jausmus. Savo poezijoje autorÄ— randa vietos ir politinei kritikai, bet savo rajono valdžios ji nekritikuoja. „Dažnai iÅ¡girstu nuomonių, kad mano eilÄ—raÅ¡Äiai per daug liÅ«dni. Nežinau, gal aÅ¡ nesu linksma asmenybÄ—, gal gyvenimas toks... Daug eilių skiriu laidotuvÄ—ms. Tai pradÄ—jau raÅ¡yti po savo mokinio žūties. Jis buvo nekrikÅ¡tytas, todÄ—l per laidotuves mirusiojo nelydÄ—jo kunigas, ant kapų niekas nepasakÄ— nÄ— žodžio – tiesiog nuleido į duobÄ™ tylÄ—dami. TodÄ—l ir Ä—miau raÅ¡yti eilÄ—raÅ¡Äius laidotuvÄ—ms, jau sulaukiu ir praÅ¡ymų sukurti tokius žodžius. AiÅ¡ku, man tai kainuoja aÅ¡aras – kol paraÅ¡au, apverkiu kiekvienÄ… mirusįjį, jo nugyventas dienas“, – kalbÄ—jo paÅ¡nekovÄ—. ParaÅ¡ius eilÄ—raÅ¡tį – bemiegÄ— naktis PoetÄ— randa ir linksmesnių temų. Ponia Palma sukÅ«rÄ— Naivių kaimo bendruomenÄ—s himnÄ…. DainÄ… paraÅ¡Ä— ir organizacijai „BoÄiai“. Daug raÅ¡o apie savo Å¡eimÄ… (paÅ¡nekovÄ— užaugino du vaikus ir jau turi tris anÅ«kus – aut. pastaba). Nors artimieji, pasak P. A. ŽibaitienÄ—s, jos eilÄ—raÅ¡Äių neskaito – tokį moÄiutÄ—s pomÄ—gį, anot jos, laiko senatvÄ—s kvailyste. „RaÅ¡au raÅ¡au ir galvoju: kam viso to reikia, kur visa tai dÄ—ti? Kažkokia tuÅ¡tuma senatvÄ—je atsiranda – jautiesi nereikalingas. Gal poezija kiek ir leidžia iÅ¡silieti, nusiraminti, praleisti laiką“, – svarsto naivietÄ—. Moteris pasakoja visada raÅ¡anti naktimis. EilÄ—raÅ¡Äiui sukurti daug laiko nereikia, taÄiau užbaigus paskutinį sakinį, pasak paÅ¡nekovÄ—s, lieka bemiegÄ— naktis. Vis kyla mintys, ar gerai paraÅ¡yta, ar taip tinka. „Mano eilÄ—s paprastos, lengvai skaitomos. Tikriausiai kitokioms trÅ«ksta literatÅ«rinio iÅ¡silavinimo. Bet aÅ¡ ir nesuprantu sudÄ—tingos poezijos. Ne veltui buvau matematikÄ— – man turi bÅ«ti trumpai, aiÅ¡kiai ir suprantamai pasakyta“, – teigÄ— P. A. ŽibaitienÄ—. Ir pati kÅ«rÄ—ja mÄ—gsta skaityti paprastas, įsimenamas eiles. YpaÄ paÅ¡nekovÄ— tvirtino mylinti SalomÄ—jos NÄ—ries poezijÄ…: „Ir dabar galiu padeklamuoti Å¡ios poetÄ—s eilÄ—raÅ¡tį apie kregždutÄ™. Akyse iÅ¡kyla pradinÄ—je klasÄ—je vartytas vadovÄ—lis su Å¡iuo kÅ«riniu ir graži iliustracija.“ IÅ¡ KupiÅ¡kio rajono kÅ«rÄ—jų ji vertina Liudo Å eÅ¡toko, Aldonos RaiÅ¡ienÄ—s, BirutÄ—s JasinskienÄ—s eiles. TaÄiau pasiklausyti savo kolegų „LÄ—vens balsų“ klubo susitikimuose ponia Palma jau nebegali dÄ—l sveikatos. Dar norÄ—Äiau Dar norÄ—Äiau pamatyti pilkÄ… vyturÄ—lį Ir klausyti, kada Äiulba maža lakÅ¡tingÄ—lÄ—, Kaip tos kregždÄ—s lipdo lizdÄ… ir vaikus skaiÄiuoja, Kaip gandrai sutvarkÄ™ lizdÄ… linksmai kleketuoja. Dar norÄ—Äiau pamatyti, kaip rugiai banguoja, ParugÄ—j susÄ—dÄ™ sesÄ—s linksmai uždainuoja. Paklausyti gale lauko, kÄ… griežlelÄ— sako, Ir nuskinti rugiagÄ—lÄ™, auganÄiÄ… prie tako. Pasvajoti atsirÄ—mus į baltÄ… berželį Ir pažvelgti nuo kalnelio į Kupos upelį. Pamatyti, kaip mÄ—nuo nardo aukÅ¡tai tarp žvaigždynų, Susitikt draugų bÅ«relį ir gerų kaimynų. Daug norÄ—Äiau paraÅ¡yti nuoÅ¡irdžių posmelių, ApraÅ¡yti, kÄ… iÅ¡vydau nuo mažų dienelių, PažiÅ«rÄ—ti, kaip anÅ«kai savo keliÄ… tiesia, Ar protingai, iÅ¡mintingai Å¡ito tikslo siekia? Dar norÄ—Äiau palinkÄ—ti dukrai ir sÅ«neliui MylÄ—t brangų savo kraÅ¡tÄ…, Lietuvos žemelÄ™. Daug sveikatos, gero vÄ—jo, didelÄ—s kantrybÄ—s Ir sulaukti, sveikiems esant, anÅ«kų gausybÄ—s. Gal per dideli tie norai gulint ligoninÄ—j, Bet svajoti Å¡iam pasauly niekas neužgynÄ—. TurÄ—t viltį, eit į priekį, norų daug turÄ—ti. Gal ir ligÄ… po truputį lengviau nugalÄ—ti. AkmenÄ—lis ir berželis Guli akmenÄ—lis pagriovy prie kelio Å velniai prisiglaudÄ™s prie balto berželio. Mato, kas pro Å¡alį eina ir važiuoja, VasarÄ… ir žiemÄ… guli – nedejuoja. Gal norÄ—t nueiti prie sraunaus upelio, Nenori palikti lieknojo berželio. Kaip gražu, kai berže gegutÄ— kukuoja Ir medžio lapeliai Å¡velniai sužaliuoja. Žvalgos jis į pievÄ…, kur ramunÄ—s žydi, MÄ—gsta žiogų smuikų vakarais klausyti. O kai jį aplanko baltas pienÄ—s pÅ«kas, Džiaugiasi lyg vaikas pilkas akmenukas. ŽiemÄ… apsiklojÄ™s vasarÄ… sapnuoja, Sniego patalÄ—liai Å¡velniai užliÅ«liuoja. Guli kuo ramiausiai prie savo berželio – Pagriovy po sniegu prie vingiuoto kelio. Naivių bendruomenÄ—s daina Naivius glosto Kupa, vakarop bÄ—gdama, Apsižvalgius vingiuoja į tolį... Gražūs mÅ«sų laukai, Å¡nara kaimo klevai, Apie praeitį guodžias senoliai... ÄŒia sodyba nauja ir bakūžė sena GÄ—lÄ—mis pasipuoÅ¡usios Å¡vyti... Ar žiemužė gili, ar rugpjÅ«Äio kaitra – Naivių kaimas iÅ¡ tolo matyti... Traukinių dundesiai ir laukų žaluma Atvilioja ne vienÄ… gyventi. MÅ«sų kaimo Å¡eima – tai visa Lietuva: DarbÅ¡tÅ«s dzÅ«kai, aukÅ¡taiÄiai, žemaiÄiai... Kaip žvaigždÄ— danguje sužibÄ—s bendrija, Savo kaimÄ… mes mokam mylÄ—ti... Ir artojai laukų, ir darbÅ¡tuolÄ—s namų Apie rÅ«pesÄius nori Å¡nekÄ—tis... Stovi kryžius ramus, tegu laimina mus. Netoli ir mokykla matyti... VerÄia laikas lapus, Äia jaunimas gabus RuoÅ¡ias ateitį gražiÄ… statyti... Kaip dangaus Å¡viesuliai bus Naiviai amžinai, Nors sodybos keis veidÄ… ne sykį... Å i Å¡auni bendrija lai gyvuos visada Ir vienybÄ— joje tegu žydi! *** Pasakyk, kur slepias laimÄ—? Gal tarp nendrių ežere, O gal nÄ—r jos Å¡iam pasauly, LaimÄ— bÅ«na tik sapne? Pasakyk, kaip gimsta meilÄ—, Gal svajonių pilyje? O gal kaip skaisÄiausia saulÄ— Suliepsnoja Å¡irdyje? Nesakyk, kad nÄ—ra laimÄ—s, Ji labai gležna, trapi... Reik mokÄ—ti jÄ… iÅ¡saugot Ir neÅ¡iot su savimi... Nesakyk, kad nÄ—ra meilÄ—s. Kartais bÅ«na iÅ¡duota, Sutrypta lyg senas Å¡iaudas, O Å¡irdy – gili žaizda... Reik pajust, kad yra laisvÄ—, Pasinert jos sÅ«kury Ir Å¡iame margam pasauly Pasijusti žmogumi... Palma AkvilÄ— ŽIBAITIENÄ– 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 085 404 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
