Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

GERIAU, KAD BūTų IšVAžIAVę...

Petras VALAUSKAS

2014−01−16

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Rasos ÄŒepaitÄ—s nuotrauka
Tiksliai nebeprisimenu, koks buvo tas vasaros mėnuo, bet žinau tiktai tiek, kad mūsų Bėris ir Blisius jau ganėsi ant atolo. Negaliu pasakyti, ir kodėl tą vasarą išaušus vienam saulėtam, gražiam ir šiltam sekmadienio rytui tėvai liko namuose, o neišvažiavo (kaip jau buvo įprasta sekmadieniais) susėdę brikutėn į Švėkšnos miestelį bažnyčion, kad pasimelstų, išklausytų šv. Mišias. O neišvažiavo, reikia manyti, dėl netikėtai atsiradusių kažkokių priežasčių. Gal tėvas per tuos nesibaigiančius vasaros darbus nebesurado laiko, kada nujoti kalvėn, kad pakaustytų arklį, gal... Gal pamiršo iš vakaro nuo brikutės numaustyti perdžiūvusius, medinius tekinius (ratus) ir juos nuridenęs prie linmarkės ten pamerkti vandenyje, kad išbrinktų, gal... Ir kas dabar bepasakys, dėl kokios priežasties tada tėvai neišvažiavo parapijos bažnyčion, ir kieno dar paklausti, jeigu jau abiejų palaikai daug čėso ilsisi Vilkėnų kapinėse. Aiškumo dėlei reikia pasakyti, kad Smetonos laikais (beveik iki pat keturiasdešimtųjų metų) Švėkšnos parapijos dvasiniais reikalais rūpinęsis ir jų poreikius tenkinęs griežtas prelatas Macijauskas, pasak mano senelės tėvų ir kaimynų pasakojimo, buvo parapijoje įvedęs geležinę tvarką, kad kiekvienas parapijietis, dar sugebantis, kaip sako žemaičiai, pavilkti klumpes, privalėjo sekmadieniais (ir kitų katalikiškų švenčių dienomis) būtinai atvykti į parapijos maldos namus, kad išklausytų šv. Mišias, pasimelstų. Tokios tvarkos parapijiečiai laikėsi kurį laiką dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, seneliai ir tėvai yra pasakoję, kad tas prelatas sakydamas pamokslus labai bardavęs apsileidėlius, tinginius, paleistuvius ir kitus nenaudėlius. Būdavę netgi atvejų, kai anas užpykęs (sakydamas pamokslą) suduodavęs kumščiu į kozelnyčios (sakyklos) kraštą. O ir atmintį dvasiškasis tėvelis turėjęs nepriekaištingą: pažinojęs ne tiktai iš pamatymo savo parapijiečius, bet ir jų pavardes žinojęs. Ir neduok Viešpatie, jeigu kokia moterėlė pasiskųsdavusi, kad josios neprietelius jau pradėjęs vaikščioti pas svetimas, tai tada... Tada prelatas pamokslo metu išbardavęs tą nusidėjėlį įvardindamas ne tik jo pavardę, bet dar ir išvadindavęs jį kuiliu. Ir, anot senelės, nėra buvę atvejo, kad prelatas sekmadieniais baigdamas sakyti pamokslą pamirštų pasakyti: „Broliai ir seserys Kristuje, jeigu tamstos dėl kažkokių svarbių priežasčių ateinantį sekmadienį negalite atvykti į mūsų maldos namus išklausyti šv. Mišių, pasimelsti, mielaširdingai prašome, kad tamstos pasimelstumėte būdami namuose, kai dziegoriai rodys 12 valandą.“

Ir iš tikrųjų. Kai tą sekmadienį tėvams likus namuose mūsų didžiajame kambaryje, palubėje, ant galinės sienos kabojęs didelis sieninis dziegorius išmušė 12 dūžių, mama išėjo iš trobos laukan laikydama maldaknygę rankoje ir stovėdama prie durų ant plokščio, didelio akmens suriko: „Vaikai! Marš gryčion vidun, nes jau Mišių metas ir laikas pradėti melstis!“

Ir kai mudu su Stasiuku viską metę įbėgome trobon, tėtis ir mama jau sėdėjo prie stalo atvertę maldaknygės reikiamus lapus ir laukė mūsų. Mudviem prisėdus prie stalo visi kartu balsu persižegnojome. O kai tėvai balsu pradėjo skaityti tai, kas parašyta maldaknygėje, aš ir Stasiukas privalėjome kartoti balsu paskui juos. Negaliu pasakyti, kokios mintys sukosi Stasiuko galvelėje mums pabaigus ir persižegnojus, bet aš... Aš tada giliai įkvėpiau oro, atsidusau ir pagalvojau: „Ir ačiū Dievuliui, vienąsyk baigėme...“ Kai mudu jau buvome besprunką pro duris laukan, tėtis pašaukė: „Palaukite, vaikai, palaukite. Dabar nubėkite pievon ir paraištykite arklius. O paskui galėsite eiti ir pavarlinėti.“

Ir mudu basomis kojomis, vilkdami šleikomis (petnešomis) prilaikomas trumpas kelnes, kurių užpakaliai buvo užlopyti skirtingos spalvos lopiniais, pasileidome iš kiemo lauko keliuku į pievą, kur ant atolo ganėsi mūsų arkliai. O jau mudviem grįžtant atgal Stasiukas nusiminęs pasakė: „Geriau tėvai melstis būtų Švėkšnon išvažiavę, mudviem melstis būtų nereikėję ir dar po vieną ilgą saldainį, ir po dvi bandeles parvežę, o dabar... O dabar nei saldainių, nei bandelių, tiktai nuobodžiai melstis privertė ir dar ganyklon pas arklius išvijo.“



Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 807

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]