Tiksliai nebeprisimenu, koks buvo tas vasaros mÄ—nuo, bet žinau tiktai tiek, kad mÅ«sų BÄ—ris ir Blisius jau ganÄ—si ant atolo. Negaliu pasakyti, ir kodÄ—l tÄ… vasarÄ… iÅ¡auÅ¡us vienam saulÄ—tam, gražiam ir Å¡iltam sekmadienio rytui tÄ—vai liko namuose, o neiÅ¡važiavo (kaip jau buvo įprasta sekmadieniais) susÄ—dÄ™ brikutÄ—n į Å vÄ—kÅ¡nos miestelį bažnyÄion, kad pasimelstų, iÅ¡klausytų Å¡v. MiÅ¡ias. O neiÅ¡važiavo, reikia manyti, dÄ—l netikÄ—tai atsiradusių kažkokių priežasÄių. Gal tÄ—vas per tuos nesibaigianÄius vasaros darbus nebesurado laiko, kada nujoti kalvÄ—n, kad pakaustytų arklį, gal... Gal pamirÅ¡o iÅ¡ vakaro nuo brikutÄ—s numaustyti perdžiÅ«vusius, medinius tekinius (ratus) ir juos nuridenÄ™s prie linmarkÄ—s ten pamerkti vandenyje, kad iÅ¡brinktų, gal... Ir kas dabar bepasakys, dÄ—l kokios priežasties tada tÄ—vai neiÅ¡važiavo parapijos bažnyÄion, ir kieno dar paklausti, jeigu jau abiejų palaikai daug ÄÄ—so ilsisi VilkÄ—nų kapinÄ—se. AiÅ¡kumo dÄ—lei reikia pasakyti, kad Smetonos laikais (beveik iki pat keturiasdeÅ¡imtųjų metų) Å vÄ—kÅ¡nos parapijos dvasiniais reikalais rÅ«pinÄ™sis ir jų poreikius tenkinÄ™s griežtas prelatas Macijauskas, pasak mano senelÄ—s tÄ—vų ir kaimynų pasakojimo, buvo parapijoje įvedÄ™s geležinÄ™ tvarkÄ…, kad kiekvienas parapijietis, dar sugebantis, kaip sako žemaiÄiai, pavilkti klumpes, privalÄ—jo sekmadieniais (ir kitų katalikiÅ¡kų Å¡venÄių dienomis) bÅ«tinai atvykti į parapijos maldos namus, kad iÅ¡klausytų Å¡v. MiÅ¡ias, pasimelstų. Tokios tvarkos parapijieÄiai laikÄ—si kurį laikÄ… dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa, seneliai ir tÄ—vai yra pasakojÄ™, kad tas prelatas sakydamas pamokslus labai bardavÄ™s apsileidÄ—lius, tinginius, paleistuvius ir kitus nenaudÄ—lius. BÅ«davÄ™ netgi atvejų, kai anas užpykÄ™s (sakydamas pamokslÄ…) suduodavÄ™s kumÅ¡Äiu į kozelnyÄios (sakyklos) kraÅ¡tÄ…. O ir atmintį dvasiÅ¡kasis tÄ—velis turÄ—jÄ™s nepriekaiÅ¡tingÄ…: pažinojÄ™s ne tiktai iÅ¡ pamatymo savo parapijieÄius, bet ir jų pavardes žinojÄ™s. Ir neduok VieÅ¡patie, jeigu kokia moterÄ—lÄ— pasiskųsdavusi, kad josios neprietelius jau pradÄ—jÄ™s vaikÅ¡Äioti pas svetimas, tai tada... Tada prelatas pamokslo metu iÅ¡bardavÄ™s tÄ… nusidÄ—jÄ—lį įvardindamas ne tik jo pavardÄ™, bet dar ir iÅ¡vadindavÄ™s jį kuiliu. Ir, anot senelÄ—s, nÄ—ra buvÄ™ atvejo, kad prelatas sekmadieniais baigdamas sakyti pamokslÄ… pamirÅ¡tų pasakyti: „Broliai ir seserys Kristuje, jeigu tamstos dÄ—l kažkokių svarbių priežasÄių ateinantį sekmadienį negalite atvykti į mÅ«sų maldos namus iÅ¡klausyti Å¡v. MiÅ¡ių, pasimelsti, mielaÅ¡irdingai praÅ¡ome, kad tamstos pasimelstumÄ—te bÅ«dami namuose, kai dziegoriai rodys 12 valandÄ….“
Ir iÅ¡ tikrųjų. Kai tÄ… sekmadienį tÄ—vams likus namuose mÅ«sų didžiajame kambaryje, palubÄ—je, ant galinÄ—s sienos kabojÄ™s didelis sieninis dziegorius iÅ¡mušė 12 dūžių, mama išėjo iÅ¡ trobos laukan laikydama maldaknygÄ™ rankoje ir stovÄ—dama prie durų ant plokÅ¡Äio, didelio akmens suriko: „Vaikai! MarÅ¡ gryÄion vidun, nes jau MiÅ¡ių metas ir laikas pradÄ—ti melstis!“
Ir kai mudu su Stasiuku viskÄ… metÄ™ įbÄ—gome trobon, tÄ—tis ir mama jau sÄ—dÄ—jo prie stalo atvertÄ™ maldaknygÄ—s reikiamus lapus ir laukÄ— mÅ«sų. Mudviem prisÄ—dus prie stalo visi kartu balsu persižegnojome. O kai tÄ—vai balsu pradÄ—jo skaityti tai, kas paraÅ¡yta maldaknygÄ—je, aÅ¡ ir Stasiukas privalÄ—jome kartoti balsu paskui juos. Negaliu pasakyti, kokios mintys sukosi Stasiuko galvelÄ—je mums pabaigus ir persižegnojus, bet aÅ¡... AÅ¡ tada giliai įkvÄ—piau oro, atsidusau ir pagalvojau: „Ir aÄiÅ« Dievuliui, vienÄ…syk baigÄ—me...“ Kai mudu jau buvome besprunkÄ… pro duris laukan, tÄ—tis paÅ¡aukÄ—: „Palaukite, vaikai, palaukite. Dabar nubÄ—kite pievon ir paraiÅ¡tykite arklius. O paskui galÄ—site eiti ir pavarlinÄ—ti.“
Ir mudu basomis kojomis, vilkdami šleikomis (petnešomis) prilaikomas trumpas kelnes, kurių užpakaliai buvo užlopyti skirtingos spalvos lopiniais, pasileidome iš kiemo lauko keliuku į pievą, kur ant atolo ganėsi mūsų arkliai. O jau mudviem grįžtant atgal Stasiukas nusiminęs pasakė: „Geriau tėvai melstis būtų Švėkšnon išvažiavę, mudviem melstis būtų nereikėję ir dar po vieną ilgą saldainį, ir po dvi bandeles parvežę, o dabar... O dabar nei saldainių, nei bandelių, tiktai nuobodžiai melstis privertė ir dar ganyklon pas arklius išvijo.“
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.