Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

NEGANDų BUVO DAUG, TAčIAU VIS TIEK PASIRODYDAVO KRANTAS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−05−12

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Pusvalandį nematę kieme šeimininkės, ją išvydę iš džiaugsmo leipsta šunelis ir katinas, susirikiuoja prie tvorelės vištos: ko neateinanti kiaušinių susirinkti. Tokį augintinių jau rodomą palankumą Eugenija Bočiulienė paaiškina: “Jei laikai gyvūnėlį, tai ir privalai juo rūpintis”.

TÄ—vulis tik patarinÄ—jo

Taip visada būdavo jos tėvelių, Marijonos ir Juozo Stukų, namuose Mirabelyje ar vėliau Kuosėnuose. Dabar aštuoniasdešimtmečio link pasukusi ši miestelėnė prisimena, kai pokario metais visi šeimos ūkio reikalai gulo ant jos, tada dar nė dvidešimties neturėjusios, pečių. Žemės -24 hektarai, keturios karvės, keletas paršų, pora arklių. Su aušra pradėdavo arti, akėti, sėti, todėl ir nuo kaimynų su visais darbais neatsilikdavo. Tėvukas jėgų dirbti jau nebeturėjo, tai bent patarimais, kokiais sumanymais padėdavo jai. Pažįstamą kalvį jis priprašė, kad moteriškei artojai dvivagį plūgą padarytų. Daug lengviau dirbti buvo.
Ir į kolūkį kaimą surašius Eugenija, tada jau Bočiulienė, neliko be gyvulių. Mat nei jos vyras, nei ji nestojo į kolūkį. Ją išsirinkęs Kazimieras Bočiulis iš Naivių, tada jau 36-erių metų amžiaus, dirbo kelininku, tai kartu su juo pradėjo ten triūsti ir Eugenija. Važiuodavo pasikinkę arklį, su tuo vežimu moteris ir akmenis nuveždavo kur būdavo meistro nurodyta. “O man pasipiršti Kazimieras atvažiavo su labai jo išpuoselėtu tamsaus plauko eržilu, kurio išvaizdą ir vardas atitiko - Inkstas. Tada visas kaimas šaipėsi, jog Stukaičia už daug vyresnio jaunikio išteka vien dėl to eržilo, nes žinojo, kad man patinka arklius prižiūrėti, su jais dirbti”, - prisiminė ji. Bet Kazimiero pasoginį teko iškeisti į paprastą, darbui tinkantį arklį.
Eugenija sakė, jog ir buvusiu sunkiu laikmečiu ji neišėjo iš namų tuščiomis rankomis. Tėvai davė pinigų, gyvulių. Vyras buvo taupus ir apie šeimos gyvenimą mąstantis žmogus, todėl netrukus ėmė rūpintis sklypo namo statybai. Taip jie čia, tada buvusiame Kupiškio pakraštyje, klebonijos žemėje skirtoje valdoje ir įsikūrė. Ir augindama vaikus, o jų buvo penki, E. Bočiulienė susirasdavo valdiško darbo, bet ilgiausiai dirbo buvusio “Piliakalnio” kolūkio paukštyne. Moteris prisiminė, jog tarp geriausių paukštininkių visada būdavo minima ir ji. E. Bočiulienei nesuprantama, kad apsiėmęs kokį nors darbą, prisiėmęs kokią nors atsakomybę galėtum jų iki galo neatlikti ar padaryti ką atmestinai. Pasak E. Bočiulienės, jie visi pareigingumo savo tėvelių buvo mokomi nuo mažumės.

Brolis Vladas buvo žinomas energetikas

Moteris iš šūsnies nuotraukų ant stalo padėjo keletą. Štai jos vyriausias brolis Vladas. Pasak Eugenijos, tėvų buvo numatyta vyriausiąjį sūnų išmokslinti. Dar Smetonos laikais jis pradėjo studijuoti Kauno universitete, elektrotechikos specialybę buvo pasirinkęs. Dėl kažkokių priežasčių vienu metu buvo perėjęs į neakivaizdinį skyrių, bet vistiek mokslą baigė.
E. Bočiulienė mananti, jog nedaug kam Kupiškyje žinoma, kad jos brolio Vlado Stuko labai daug pasidarbuota projektuojant Kauno hidroelektrinę ir kad keletą metų teko būti atsakingam už jos eksploatavimą. Bet kažkam nepatiko, kad labai gerai vertinamas jo sumanumas ir stropumas. Todėl prasidėjo smukdymas - kam ūkininko sūnus, išsiaiškino, jog buvęs tarp studentų, pasipiktinusių sovietine okupacija. Taip V. Stukas neteko ir aukštų pareigų, ir Kaune užgyvento turto. Tačiau nepalūžo, nes jo žinių prireikė ir statant Elektrėnų elektrinę. Vėliau su šeima gyveno Vilniuje, tačiau dabar tarp gyvųjų nebėra ne tik jo, žmonos Eugenijos, bet ir abiejų sūnų, - sielojosi pašnekovė. Ir sesuo Stefanija jau po žemele. Ji buvo baigusi tuometinę Dotnuvos žemės ūkio akademiją. Keliolika metų dirbo Kupiškio sėklų tyrimo laboratorijos vedėja, o vėliau įsikūrė Kaune, bet pensijos sulaukusi grįžo gyventi į Kupiškį. “Smagu būtų su seserimi pabendrauti, bet kad nebėra”,- apmaudavo iš tėvų lizdelio viena belikusi moteris. Tačiau tėviškėje, į kurią labai traukia, turinti pas ką pabūti. Tai brolienė Staselė. Kuosėnuose su šeima gyvenęs brolis Vytautas mechanizatoriumi buvo išsimokęs dar Noriūnuose veikusioje mašinų-traktorių stotyje, tai ir “Piliakalnio” kolūkyje dirbo technikos remontininku.

Tai pasivažinėjo su kareivėliu!

E. Bočiulienei kartais smagu prisiminti vieną nutikimą dar iš visai mažų dienų. Tada, gal 1934-aisiais, jų seklyčioje buvo apsigyvenę apie dešimt kareivių, stačiusių “majaką”, geodeziniams matavimams skirtą bokštą. Po darbo kareivėlių dėmesio netrūkdavo ir jai, penkiametei. Kartą buvo net į automobilio kabiną priimta. Bet šis pasivažinėjimas žingeidžiai mergaitei baigėsi ašaromis, nes automobiliui įklimpus, ji, vairuotojui išlipus išeities ieškoti, nuslydo nuo sėdynės ir išsivertė žemėn. Tada jau raudančią nešė ją per laukus namo, o tam kareivėliui už mažo vaiko vežiojimą tikriausiai teko ir nuobauda - ilgokai stovėti ramiai.

Tamsus laikmetis

Iš gyvenimo gimtinėje laikmečio, pašnekovės tvirtinimu, didžiausi sukrėtimai buvę praėjusio šimtmečio pačiame viduryje. Dundulis savoj troboj nušautas, Jokubka - važiuojantis “raudonojoje gurguolėje”, o Albinas Mykolaitis, Jonas Kuliukas, Boleslovas Jankevičius ir jos tėvas pateko į saugumiečių rankas, nes buvo įskųsti, kad tiekia maisto “miškiniams”. Bausmės jiems teko skirtingos, nemažai laiko kalėjime praleido ir jos tėvas Juozas Stukas. O jos mamos gyvenimą sutrumpino ir sodybos griovimas vardan melioracijos. Pasak E. Bočiulienės, tik vėliau kaimo žmonės suprato, kodėl taip melioracijai kliudė visi vienkiemiai -norėta suvaryti visus į gyvenvietes, jog niekam nekiltų mintis vėl imtis ūkininkavimo.

Vienas iš vaikų pasirinko kaimą

Vesdama tą mintį, E. Bočiulienė sakė esanti patenkinta, kad vienas iš jos sūnų, Petras, nusiteikęs ūkininkauti Repšėnų kaime Anykščių rajone. Ji iš savo paveldėtosios žemės dalį skyrė ir jam, turi jis ir miško. Vis abu su Renata išvyksta padirbėti ir pas ūkininką Švedijoje, kad turėtų už ką technikos įsigyti.
Dukros Dalios, nuo pat mokslo baigimo dirbančios konditere, šeima įsikūrusi Panevėžyje. Ji su vyru Raimundu užaugino tris sūnus, vienas iš jų vedęs. Giminė didėja, E. Bočiulienė jau turinti penkis provaikaičius.
Ji, motina, močiutė, stengiasi įžvelgti vien gera vaikų ir vaikaičių gyvenimuose, pasitaikiusias nuoskaudas užslopina. Labai patenkinta, kad ir žuvusio sūnaus Virginijaus, kuriam šeiminis gyvenimas nebuvo sklandus, vaikai nepamiršta jos, kiemo, kuriame mažų bėgiota. Josios sūnus Linartas po mokslo baigimo pradėjo dirbti Vilniuje ir ten jau visam laikui įsitvirtinęs. Sostinėje laimingai gyvena ir anūkė Diana su savo šeima. Ją aplankančių, telefonu pasiteiraujančių apie sveikatą netrūksta, o šiaip ji gyvena su jauniausiuoju iš vaikų - sūnumi Vytautu, nuo gimimo turinčiu negalią.

Padeda močiutės išmintis

Tačiau vaikinukas įstengė baigti Pandėlyje buvusią pagalbinio ugdymo mokyklą, yra raštingas, padedama mamai visuose namų ūkelio darbuose, nebereikia jai nei į parduotuves, nei į turgų eiti. Vytautas visur dviračiu greitai apskrieja, o laisvalaikiu labiausia mėgsta skaityti, kokį įdomesnį straipsnį laikraštyje ar žurnale aptikęs ir mamai pataria perskaityti.
Dėlto, kad penktam jos kūdikiui buvo lemta gimti ne visiškai sveikam, E. Bočiulienės nuomone, lėmė jų šeimą ištikusi nelaimė. Tuo metu kai vyras Kazimieras Bočiulis vos išgyveno po sunkaus sužalojimo avarijoje, ji jau laukėsi kūdikio ir tie išgyvenimai pakenkė jo vystymuisi.
Bet pavyko išauginti, kad įstengtų ne tik savimi, bet kitais pasirūpinti, vaikinas priklauso Kupiškio neįgaliųjų draugijai.
E. Bočiulienė sakė, kad jai teko išgyventi daug sunkių dienų ne tik dėl Vytuko negalios, bet ir prie pasiligojusio vyro lovos ligoninėje ir namuose daug laiko praleisti. Tais pačiais 1990 metais neteko ne tik vyro, bet ir sūnaus Virginijaus. “Bet kur dėsies, reikia gyventi”, - nuolat kartojo ji, kalbinama apie praeitį. Juk ir jos močiutė Juozapota Puronienė vis sakydavusi: “Labai gražu gyventi. Nors ir sunku, bet vis tiek gražu”.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 543

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]