Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

TĖVYNĖS ILGESYS - NUOLATINIS EMIGRANTO PALYDOVAS

Emilija PAMARNACKAITĖ

2011−09−13 10

Nesurasdami darbo Lietuvoje, o patys nenorėdami imtis kokių nors iniciatyvų, daug žmonių pamąsto apie emigraciją, tikisi laimę surasti svetur. Kokia dalia ten laukia, pamąstyti kviečia kalbintos emigrantės ir jų mamos.

Jaučiasi tik svečiais

Į kabinetą energingu žingsniu įeina Elena Kaziukėnienė. Plati šypsena puošia veidą. Pirmieji ištarti žodžiai: "Kaip džiaugiuosi Jus visus matydama, kaip visus jus myliu." Kas atsitiko, kodėl tokie žodžiai po vasaros atostogų? "Per atostogas buvau išvykusi į užsienį padirbėti. Nauji patyrimai pakeitė mąstymą, realiai suvokiau, kas yra Tėvynė", - pasakoja ponia Elena. - Sunku buvo laužyti liežuvį kalbant svetima kalba. Jaučiausi nesaugi. Kodėl? Nes ten esi kitoks. Net apie Lietuvą, lietuvius nieko nežino tenykščiai gyventojai. Nusivyliau medikų paslaugomis, gal taip atsainiai vykdo medikai pareigas dėl to, kad prižiūrėti, gydyti reikėjo pagyvenusį žmogų. Ne, nenorėčiau kitur gyventi. Lietuvoje geriausia."

Audronė Subatienė pasidžiaugė tuo, kad ketveri metai, praleisti Airijoje, buvo didžiulė gyvenimo mokykla. Praturtino bendravimas su įvairių sluoksnių žmonėmis, tiek emigrantais, tiek vietiniais gyventojais. Be galo sunkūs buvo pirmieji trys - keturi mėnesiai. Ypatingai jaučiasi kalbos barjeras - vietinės tarmės problemos. Visa tai tol, kol nusistovi darbas ir gyvenimas. Visada stebėjosi vietinių pagarba ir meile atvykėliams, į kraują įaugusiu mandagumu, ištiesta pagalbos ranka nesėkmės atveju.

Tik elgesys paviršutiniškesnis, gal tas žmogus užmirš ir tautybę, tačiau šypsena, gražūs darbo santykiai visada palaiko. Žinoma, ilgesys - nuolatinis emigranto palydovas.
Kupiškėnė Rasa Krikščiūnienė pasakojo, kiek rūpesčių patyrė šeima, kai sūnus važiavo į užsienį ieškoti darbo, nes norėjo įgyti savarankiškumo, papildyti žinias, užsidirbti mokslui. Važiavo ne į nežinią, turėjo kur apsistoti, jautėsi saugesnis. Darbo nerado mėnesį, antrą. Tada kirbėjo mintis ir pasiūlymai sūnui: "Greičiau grįžk namo, čia ką nors sugalvosim." Aišku, darbo ieškojo ir Lietuvoje, tačiau pagal specialybę negavo. Trumpai tariant, patikrintas posakio "Gera ten, kur mūsų nėra" teisingumas.

Pasiilgsta namų

Lelija Uosienė kalbėdama apie dukterį, gyvenančią ir dirbančią Vokietijoje, realiai vertino situaciją. Pakeliauti, susipažinti su kitomis kultūromis, pasisemti ko nors naujo, gerai. Nors savaitgalį praleisti svečioje šalyje mėgsta ir pati Lelija. Gyvenant ir dirbant yra ir gero, ir blogo. Gera tai, kad dirba oficialiai, normalus atlyginimas, jis didinamas, turi socialines garantijas. Darbas kūrybingas, įdomus, dažnai tenka vykti į komandiruotes. Blogai, kad ilgos darbo valandos - 12 valandų per dieną - įtemptas darbo ritmas, atostogų nors turi 36 dienas, iš karto gali pasiimti ilgiausiai dvi savaites. Jei reikia nors pusdienio laisvo, pavyzdžiui, nuvykti pas gydytoją, ir tą pusdienį imi iš atostogų. Dideli reikalavimai aprangai, įvaizdžiui. Dvylika valandų vaikščioti apsiavus aukštakulniais bateliais nelengva. Nuo tokio ritmo, įtampos žmogus nusilpsta, po darbo jaučiasi išsekęs, piktas. Nėra tikrų draugų. Jaučiasi vieniša. Lietuviai draugai ir seniai matyti pažįstami susiranda ir, aišku, prašo pagalbos, kurios suteikti negali, naudojasi vaišingumu. Kai tik nuvažiuoja mama, iškart apsiverkia. Labai ilgisi Tėvynės. Aplinkiniai, atrodo, elgiasi draugiškai, bet vis tiek išskiria - juk iš trečiosios šalies.

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"