|
|
|
Vėrinys VELYKų GYVASTINGUMAS - MUMYSE
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2007−04−07 |
Su KunigiÅ¡kių kaimo sodybos ant LÄ—vens tvenkinio kranto sodybos Å¡eimininke Valerija Plerpiene apie už kelių dienų bÅ«sianÄias Velykas kalbÄ—jomÄ—s neskaiÄiuodamos nei sodyboje laikomų viÅ¡tų, nei kiek kiauÅ¡inių jau surinkta Å¡iai Å¡ventei. “MÅ«sų paukÅ¡Äiai laikomi tvarte, paisome veterinarijos specialistų reikalavimų, vis tebÄ—ra paukÅ¡Äių gripo grÄ—smÄ—â€, - dalijosi kaimieÄių rÅ«pesÄiais per keturiasdeÅ¡imt metų Äia gyvenanti rajone sumanumu garsÄ—jusi žemÄ—s Å«kio specialistÄ—.
TÄ… pusvalandį labiausiai džiaugÄ—miÄ— pro beržų kamienus blyksinÄia didžiule vandens paklote. O ji sakÄ—, kad Velykos - vis dÄ—lto labiausiai vaikystÄ—s atsiminimus Å¡ildanti Å¡ventÄ—. Dabar net įdomu bÅ«tų sužinoti, kodÄ—l tas jų kaimas TroÅ¡kÅ«nų seniÅ«nijoje turi KiauÅ¡agalių pavadinimÄ…. Pasak ponios Valerijos, iÅ¡skirtinesnÄ—s kiauÅ¡inių marginimo tradicijos pokario metais ir nebuvo. Tada buvo įprasta apsukti kiauÅ¡inius svogÅ«nų lukÅ¡tais ir virti dažuose. IÅ¡eidavo labai įvairaus margumo, akiai patrauklÅ«s gamtos atgimimo Å¡ventÄ—s simboliai. Jiems, vaikams, daugiausia padÄ—davÄ™s tÄ—velis. Jis visada paruoÅ¡davo lovelį marguÄiams ridenti. Jis, berods, bÅ«davo iÅ¡ liepos toÅ¡Ä—s. Tarnaudavo kelerius metus. Smagiausia per Velykas bÅ«davo, kai ateidavo marguÄių ridenti bendraamžiai giminaiÄiai ir kaimynai. Jai ir broliams įsiminÄ—, kai prieÅ¡ vienas Velykas tÄ—velis iÅ¡ turgaus parvežė jiems lauktuvių po didelį medinį margutį.
Gausybe valgių, pasak paÅ¡nekovÄ—s Valerijos, tuo laikmeÄiu kaimieÄiai nesigirdavo, taÄiau kepiniais troba labai kvepÄ—davo. Be aguonų vyniotinio, varÅ¡kÄ—s plokÅ¡tainio, bÅ«davo iÅ¡kepamos ir kelios bandos paskaninto pyrago. Jos mama Velykoms bÅ«tinai kepdavo tokio gardÄ—sio, o vÄ—liau vis primindavo, kad ir Valerija savo Å¡eimai tokio pyrago Å¡ventÄ—ms visada iÅ¡keptų.
Mamos bÅ«davo stengiamasi, kad, grįžus iÅ¡ bažnyÄios, ant velykinio stalo bÅ«tų kiaulienos, verÅ¡ienos ar paukÅ¡tienos kepsnys.
V. PlerpienÄ— sakÄ—, jog gražiÄ… tradicijÄ… į Å¡iuos namus atneÅ¡Ä— marti Rasa. Tokių marguÄių, kokių priruoÅ¡ianti ji, vis dÄ—lto jau ne ant kiekvieno stalo bÅ«na.
O mÅ«sų Å¡nekinama Rasa PlerpienÄ— samprotavo, jog Velykų Å¡ventÄ— jai labiausiai ir susijusi su kiauÅ¡inių marginimu. Prie iÅ¡tirpinto gryniausio vaÅ¡ko Å¡lakelio, dubenÄ—lio jau virtų kiauÅ¡inių, rankoje su pagaliuku, kurio gale įsmeigta maža vinis, ji ir praleidžia kelias valandas, dažniausia tai daroma Didįjį Å¡eÅ¡tadienį. Jauna moteris patenkinta, kad tuo savuoju vaikystÄ—s pomÄ—giu pavyko sudominti ir abi dukras - ViktorijÄ… ir LiucijÄ…. Merginos ne tik segeba tai daryti, bet joms ir patinka Å¡is smulkusis buities menas. Ponia Rasa pabrėžė, kad tai nÄ—ra taip paprasta, kaip gali atrodyti sukinÄ—jant rankose velykinį margutį. Jai pieÅ¡inys gimsta Äia pat, į jokį pavyzdį nežiÅ«rint, o ne vietoje padÄ—to vaÅ¡ko taÅ¡kelio jau nebepanaikinsi. BÅ«na ir kitokių nesÄ—kmių, pavyzdžiui, dažai kiauÅ¡inio neima arba vaÅ¡kas per Å¡iltam vandeny nutirpsta.
Pasak Å¡ios sodybos moterų, tiek meniÅ¡kų kiauÅ¡inių nepriruoÅ¡iama, kad užtektų jų ir valgyti. Ant Å¡ventinio stalo bÅ«na ir paprasÄiau dažytų kiauÅ¡inių, o tie tikrieji marguÄiai skirti stalui papuoÅ¡ti, sveÄiams padovanoti.
R. PlerpienÄ— pasakojo, kad jos pomÄ—gis bÅ«tent tokiu bÅ«du marginti kiauÅ¡inius Velykoms - iÅ¡ gimtųjų namų. O jie - MarijampolÄ—s rajono Padovinio kaime. Visas tris savo dukteris jų mamytÄ— GiedrÄ— AÅ¡menienÄ— prie tokios technikos, gal turinÄios iÅ¡takų ir iÅ¡ Lenkijos Suvalkų kraÅ¡to, vaikystÄ—je pripratinusi. Rasos, mÅ«sų rajone gyvenanÄios jau aÅ¡tuoniolika metų, tvirtinimu, vis dÄ—lto nÄ— viena iÅ¡ jų savo mamos tuo menu ir nepralenkusios. Ji sakÄ—, kad visa jų Å¡eima: ir vyras Rimtautas, ir abi dukterys ketina per Å¡ias Velykas Padovinyje pasisveÄiuoti, žinoma, nuvežti parodyti artimiesiems, kokių marguÄių jai su dukterimis pavyko Å¡iemet sukurti.
ApsilankÄ™ nuo seno kupiÅ¡kÄ—nų kraÅ¡te žinomų Å«kininkų Plerpų sodyboje, sužinojome, jog dabartinÄ—s jos Å¡eimininkÄ—s - viena anykÅ¡tÄ—nÄ—, o kita - sÅ«duvietÄ—, gal ir su kiek kitokesniais Velykų Å¡ventimais, taÄiau joms bÅ«dinga tas pats - gamtos pabudimo, žmonių tarpusavio bendravimo, atidumo mažam, trapiam meno kÅ«rinÄ—liui džiaugsmas. Rasa PlerpienÄ— sakÄ—, jog ir paties jai gražiausio marguÄio ilgiau nelaiko, negu trunka Velykos.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
