Pabudusi kelias akimirkas mėgausiuos tyla, aižoma tik skubrių Laiko žingsnių... Ir kambary, ir sieloje viskas bus kitaip – šviesiau, aiškiau, tyriau...
VaikystÄ—je tokį rytÄ… bÄ—gdavau pirmuÄiausia į kiemÄ… ir klausydavausi, ar dar neskamba bažnytiniai varpai. Dabar jau niekur nebÄ—gsiu – tikÄ—jimo persmelkta Å¡irdis pati aidu kartos džiaugsmingus dūžius: „Pri-si-kÄ—lÄ—!“ Taigi, jau Å¡ventos Velykos! Oras bus tirÅ¡tas ir kvepiantis nuo MeilÄ—s – pas mus Velykos kvepia karklais ir žibutÄ—mis, kurios atspindi Dangų, per Å¡v. Kryžių nusileidusį taip arti mÅ«sų... Å ypsosiuos kiekvienam sutiktam, bus gera nuo minties, kad visų Å¡irdyse Velykos. NorÄ—Äiau, kad žmonÄ—s suvoktų ir patį PrisikÄ—limo stebuklÄ…, nes gera jaustis saugiam, apglÄ—btam Å¡alia einanÄio JÄ—zaus rankų. O kai kiekvienoj akimirkoj randi Jo buvimÄ… – visokia kanÄia ir skausmas virsta džiaugsmu dÄ—l Jo...
PraÄ—jusio Å¡ventadienio MiÅ¡iose prie vargonų gaudesio neįprastai derÄ—jo paukÅ¡tuko Äirenimas, girdimas pro praviras bažnyÄios duris. O šįryt toks pats pats giesmininkas ÄiulbÄ—jo ir po mano langu, tarsi patvirtindamas, kad visur esanti Dievo MeilÄ— niekada nesibaigia...
Palaimintų šventų Velykų!
***
Širdies varpelis skamba: „Aleliuja!“
ir, tarsi aidas, vyturių giesmė
vynioja džiaugsmo siūlą, Aleliuja!
Nuo kryžiaus liejasi gyvenimo versmė,
kurioj per pusę lengvesni atrodo mūsų kryžiai -
šakelės švento Kryžiaus medžio...
Išvarginti šiokiadienių pabūkim tyliai
TÄ—vo glÄ—by. Jo rankos veda
ir kelia klumpanÄius. Ar gali
tylėt širdies varpelis prie Meilės medžio,
kai visa žemė šlovina Tą, kuris sako,
kad nebėra mirties! Jis – Kelias,
vienintelis, vedąs į amžinosios Meilės šalį...
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.