Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

TUO PAČIU KELIU IR TA PAČIA KRYPTIMI

Gaila Matulytė

2004−07−31 0

Paskutinėmis liepos dienomis gandrų jaunikliai pakelia sparnus skrydžiui iš gimtojo lizdo. Vasara jau eina į pabaigą, ir paukščiai gyvena nuojauta, kad netrukus teks palikti Lietuvos padangę. Tam reikia įgyti savarankiškumo, ilgai stebėjus rūpestingus senuosius gandrus, patiems mažyliams išdrįsti mojuoti sparnais, pajusti laisvę, savarankiškai susirasti maisto.
Lietuvos ornitologų draugija 2004 metų paukščiu kaip tik ir išrinko baltąjį gandrą, kurio kaimynyste džiaugiasi ne vienas sodžiaus gyventojas. Apie gandralizdį savo sodyboje svajoja kone kiekvienas naujakurys ar darbštus ūkininkas. Vieniems pavyksta prisivilioti gandrus, pas kitus, žiūrėk, ką bedarytum – vis tiek neįsikuria perėti. Stebėdami jų gyvenimo periodus, bandome nuspėti geri ar blogi bus metai, kurių namų neaplenks laimė, į kieno kiemą jie slapta atneš lopšį su kūdikiu.
Gandrai nėra labai reiklūs gamtinei aplinkai ir laikomi tipiškais žemės ūkio kraštovaizdžio paukščiais. Galbūt todėl Lietuvoje, skirtingai nei kitose Vakarų Europos šalyse, šių paukščių skaičius išlieka stabilus ar jų net gausėja. Kupiškio aplinkosaugininkai didžiuodamiesi tvirtina, jog mūsų rajonas pirmauja pagal gandrų skaičių. Tiesa, niekas tiksliai nesuskaičiavo gandralizdžių gyventojų, kaip tai padaryti, šiemet planuoja tiek Lietuvos, tiek Europos ornitologai, tačiau vizualiai įvertinta, jog mūsų apylinkėse kur kas dažniau nuo medžių, vandentiekio bokštų ar elektros stulpų sklinda ramus kleketavimas.
Kas laukia šių paukščių rytoj? Kaip saugosime juos, vis labiau įsisavindami Europos Sąjungos standartus, kai pamažu nyks senosios kaimų sodybos, laiko svorio nebeatlaikys šimtamečiai medžiai, pievos ir pabaliai bus sukultūrinti pagal naujausius ūkio reikalavimus? Ką ras baltieji gandrai, vos prieš keletą dienų sutvirtėjusius sparnus miklinantys kelionei į šiltuosius kraštus, kai kitąmet vėl sugrįš į mūsų kraštą?
Visai ne apie tai galvojau vieną popietę važiuodama sulytais mūsų krašto keliais. Nerasdama kelionės tikslo, desperatiškai bandydama įveikti patikėtas užduotis. Vasara be saulės, ieškojimai be rezultatų, betikslis blaškymasis, gainiojantis laimės paukštę. Ir staiga priekyje – keturi juodai balti, lyg iš nespalvotos kino juostos, keliauninkai. Netikėtai sutapo mūsų kelias ir jo kryptis.
Štai tau ir gyvenimo paradoksas, galvoju: žmogus auginasi sparnus, svajoja apie skrydį, galimybę pakilti nuo kasdieninių rūpesčių, o juodaskverniai gandrai, vos palikę gimtuosius gandralizdžius, oriai žingsniuoja žmonių takais, tarsi norėdami suprasti šiandieninius jų rūpesčius.