Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

SUBJEKTYVÅ«S AKCENTAI KOLEGÄ—S PORTRETUI

Algirdas PETRULIS

2007−03−31

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

“Korespondentė Eleonora Vaičeliūnienė klauso”, - skambinant į “Kupiškėnų minčių” redakciją dažnai atsiliepia malonus balsas. Daugeliui kupiškėnų jis jau seniai pažįstamas. Per daugiau nei 30 darbo metų šiame laikraštyje Eleonorai neliko nežinomų mūsų rajono kampelių, beldėsi ji į dažno gyventojo duris.
Patirtis kaupėsi kaip jaunamartės kraitis. Prirašė kalnus straipsnių, šlovinančių žmonių darbštumą, atskleidžiančių jų vidinius išgyvenimus, dvasinį pasaulį, tarpusavio santykius, likimus, visuomeninę veiklą. Kokios temos ėmėsi, išnarpliojo išsamiai, visapusiškai. Atrinkus vien tik pastarojo meto jos spaudoje publikuotus brandžiausius rašinius, išeitų ne vienas leidinys.
Dar nepamiršau, kaip ji pradėjo dirbti mūsų redakcijoje, jau turėdama nemažą žurnalistinio darbo praktiką. 1975 metų vasaros pradžioje jauna šeima atsikraustė Kupiškin iš Skuodo, Petrą Vaičeliūną perkėlus čia eiti atsakingas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pareigas. Sulaukę naujos inteligentiškos darbuotojos buvom šiek tiek nuščiuvę: nuogąstavom, kad didelio viršininko žmona gali būti ambicinga, ar gebėsim patirti bendrumo pajautą. Tačiau jau pirmosiomis dienomis bendradarbių dvejonės išsisklaidė, tarytum įsisukus staigiam vėjo gūsiui. Paprasta, atviros širdies, jaukiai su kiekvienu linkusi bendrauti moteris kolektyve iškart tarpo sava ir visų mylima. Redaktorius Antanas Orintas paskyrė ją savo pavaduotoja. Kartu jai teko ir visuomeniniais pagrindais vadovauti pirminei partinei organizacijai. O tai reiškė, kad, nepaisant širdžiai daug mielesnių kitų temų, laikraštyje Eleonora privalėjo nušviesti ideologinį, tarybų darbą, profsąjungų gyvenimą. Greitai skaitytojai laikraštyje po reportažu “Birželio vidurdieny” iš Antašavos apie šio kolūkio melžėjas pirmąkart išvydo mūsų krašte neįprastą E. Vaičeliūnienės pavardę.
Svarbiausia, ką visi netrukus pastebėjom, moteris kažkaip ypatingai buvo atsidavusi darbui. Žiūrėk, visi jau išlakstė namo, o ji dar rymo prie popieriaus lapo. Dėl įgimto kruopštumo, atsakomybės nepakeitė šių savo įpročių iki šiolei. Dabar dar dažniau darbe užsisėdi, neretai paskutinioji užveria redakcijos duris, nes nebėra, kas laukia namuose: abi dukros jau seniai savas šeimas sukūrusios gyvena Vilniuje ir Šiauliuose, vyras amžino poilsio atgulęs Panevėžio kapinėse. Nesiveržia Eleonora ir atostogų, neturi laiko sirgti. Neprisimenu, kad kada nors būtų nedarbingumo pažymą turėjusi. Visada pasirengusi padėti kolegoms, kad tik laikraščio turinys nenukentėtų. Nemėgsta paviršutiniško pareigos atlikimo, kūrybai atiduoda visą savo jautrią širdį ir protą.
Mūsų vyresniosios kolegės kūryba daugiasluoksnė, plastiška, vaizdinga, kupina rimties, susimąstymo. Ypač meistriškai ir patraukliai jai pavyksta atskleisti žmonių gyvenimo istorijas, o tai, žinau iš savo patirties, ganėtinai nelengva. Neužtenka kokiam pusvalandžiui su žmogumi susitikti, kad jis įsišnekėtų, patikėtų kalbinamojo geranoriškumu. Reikia subtilaus paprastumo, delikatumo, didelio takto, o kartais ir kantrybės, kad pašnekovas nepažįstamam asmeniui nuoširdžiai išsipasakotų. Eleonorai pasiseka rasti tą raktelį, kuris priverčia kitus atsiverti, pakreipti pokalbį taip, jog jis eitų įdomia rašinio herojui vaga. Tikiu, kad įstengiančiam tai padaryti, žinomas nuostabus džiaugsmas – jausti emocinį ir dvasinį bendrumą su žmogumi.
Mūsų bičiulė puikiai moka būti draugiško pokalbio siela, geba sudaryti tokią aplinką, kurioje kiekvienas jaučiasi lengvai ir maloniai. Bendraudama su žmonėmis leidžia jiems patirti, jog korespondentė domisi viskuo, kas rūpi ir kalbinamiesiems. Su plačios erudicijos moterimi gali šnekėtis įvairiomis temomis, svarstyti ekonomines, politines, švietimo, kultūros problemas, šeimos klausimus.
Pati “Kupiškėnų mintims” yra pareiškusi, jog jai niekada nebuvo svetima rašyti apie žmones, jų išgyvenimus, požiūrį į būties problemas. Ne veltui susitikusi su pašnekovais ilgokai su jais neatsisveikina, didelėmis raidėmis primargina kelis savo žurnalisto bloknoto lapus. Išvykusi į kaimą, stengiasi apsilankyti keliose vietose, pakalbinti ne vieną žmogų. Tokia darbuotojos savybė redakcijai labai pagalbi. Laikraščiui trūkstant kokios informacijos, esam įpratę kreiptis į Eleonorą. Jinai visada turi ką pateikti. Nors jos rašiniai paprastai užima bent kelias spaudos skiltis (kažkada juokomis yra pasakiusi, kad ateityje dar svajojanti parašyti ilgiausią straipsnį), bet nenuobodūs, gerai argumentuoti, įtikinantys, lengvi skaityti, vientisi. Prireikus sunku rasti sakinį, kurį būtų galima išbraukti. Patyrusios žurnalistės publikacijų stilius savitas, pagavus, išraiškingas, kalba gyva, sodri, ekspresyvi. Kartais net mes, jos kolegos, nusistebime, kaip Eleonorai pasiseka surasti rečiau vartojamą žodį, naujoviškesnę rašinio kompozicijos formą. Vaisingai triūsiančios kūrybingos moters straipsnių, žinučių pavadinimai visuomet originalūs, intriguojantys. Ji daugelio redakcijos idėjų generatorė, viena iš naujų laikraščio puslapių, skyrelių, rubrikų, konkursų sumanytojų, redakcijos renginių įkvėpėjų.
Jau pirmaisiais darbo metais “Kupiškėnų mintyse” produktyvi spaudos darbininkė skaitytojų dėmesį atkreipė jautriu tikrovės išgyvenimu, išsiskiriančiais vaizdeliais, apybraižomis, taikliomis poleminėmis pastabomis. Pasipylė publikacijos apie Lukonių kolūkio pirmininką Vytautą Franką, Noriūnų apylinkės felčerę Nijolę Paskačimaitę, žirgų sporto mėgėją, mechanizatorių Vytautą Merkį iš Byčių, Maksvyčių aštuonmetės mokyklos direktorę Moniką Dūdienę ir kt., kurios spausdintos su rubrikomis “Iš darbo pažinsi žmogų”, “Žmonės ir likimai”, “Saitai su gimtine”, “Įžymių tėviškėnų vardai”, “Žemdirbio dienos ir darbai” ir t. t. Artimas jai ir gilinimasis į žmogaus bei gamtos sąsajas. Menu, kaip skaitytojus papirko pastabiai, jautriai ir vaizdžiai jos aprašytas gamtos nuskriaustas apledėjęs berželis. Rodos, Eleonora buvo pradininkė rašinių ciklų iš vienos vietovės, laikraščio estafetės ir laiškų dienų kolektyvuose, interviu “Stabtelėkit minutėlę” bei kt.
Dėkoja žmonės mūsų ilgametei korespondentei už straipsnius, už pagalbą, neretai redakcijos vadovų prašo būtent ją atsiųsti į darbo kolektyvus, renginius, pageidauja, kad ji parašytų apie pagarbos vertus kaimynus. Tokios padėkos – tai užmokestis už ilgus vakarojimus, už kantrybę, už kilnius principus niekada neapgaudinėti skaitytojų, atiduoti jiems visą širdį.
Sutikit, kiekvienam būtų malonu išgirsti pagyrų apie save iš kaimynų, pažįstamų, draugų. Tuo labiau sodiečių, kurie paprastai neskubrūs su išvadomis, bet ir savo sprendimuose retai apsirinka. Taigi, jei jau šitaip E. Vaičeliūnienę apibūdina, – ji to verta.
Kažin ar pati Eleonora galėjo anuomet nujausti, kad “Kupiškėnų mintyse” taps saviausia iš savų, įgis tokio pasitikėjimo. Ir vis dėlto kiekvienas laimėjimas ir pripažinimas žmogui ateina sunkiu keliu. Tačiau išgirdusi šitokį mano pastebėjimą redakcijos senbuvė tik šyptelėtų. Pasakytų, kad nieko sunkaus nematanti ir apskritai nieko doro nenuveikusi. Būta pilkos, pavasariniu švytėjimu, dukrų gimdymu bei jų auginimu paįvairintos kasdienybės, kurios visas kitas properšas užpildė kūrybinis darbas. Ir ne tik kūrybinis. Mielai ji imasi ir fizinės veiklos. Dukrų mokslams ilgesnio rublio per atostogas siekė net keletą metų ravėdama cukrinius runkelius Žaidelių kolūkyje. Dabar, kai tik sugauna laisvesnę valandėlę, dviračiu mina paplušėti į savo kolektyvinį sodą.
Mano supratimu, tai didelės ištvermės ir atkaklumo moteris. Žinau, kad, kaip ir kiekvienas iš mūsų, daug gyvenimo sopulių patyrė ir Eleonora, visko matė, tačiau nesuklupo ant akmens, tyčia ar netyčia padėto ant kelio, visada stengėsi tvardytis, neprarasti humoro jausmo. Visą laiką geranoriška, nuoširdi, su visais dalijasi dvasios dosnumu, širdies šiluma. Ne jos būdui atsukti vėjui nugarą – tegu pučia į atlapą krūtinę. Priima svetimą skausmą ir svetimą nelaimę, kaip savo pačios, nelaukia, kad žmogus paprašytų pagalbos ar užuojautos. Pati paskuba padaryti, ką pajėgia.
Didelė žmogaus vertybė yra jo dvasinė kultūra, skatinanti žvelgti į pasaulį iš humanistinių ir estetinių pozicijų, suvokti save tame pasaulyje, mokėti vertinti, gėrėtis ir grožėtis gerais žmonių poelgiais, nesavanaudišku bendravimu su gamta, su menu, atmesti tai, kas bjauru, nedora, ir pagal savo išgales kurti gėrį ir grožį. Mus žavi nepaprastai impulsyvi, nuolat liepsnojanti puikios profesionalės asmenybė, tiesaus, tvirto charakterio bruožai – principingumas, reiklumas sau, darbštumas, optimizmas. Stiprios dvasios, energijos nestokojanti moteris redakcijos kolektyvą dažnai užkrečia savo gera nuotaika, žvalumu, prajuokina taikliu sąmojumi, neleidžia apsnūsti. Jos iniciatyva anksčiau rašėme redakcijos metraštį, parengėm atsiminimų rinkinėlį “Kupiškėnų mintys” amžių sandūroje”, ne kartą važiavom į ekskursijas, kvietėmės pasisvečiuoti Panevėžio rajono žurnalistus, iškylavom gamtoje. Esam taip pat dėkingi Eleonorai už dažnai mums iš namų priešpiečiams jos patiekiamus savos gamybos skanėstus.
Tokią jau ne vieną dešimtmetį pažįstu mūsų bendradarbę E. Vaičeliūnienę. Visa, kas kolektyve šviesu, - su ja susiję. Tačiau nemanyčiau, kad atsirastų žmogus įsivaizduojąs esą visi redakcijos laimėjimai čia pamėginti prirašyti vien jai. Bet labai gali būti, jog ir gerų idėjų, laikraščio kokybės pokyčių būtų mažiau, jei ne Eleonora, kurią šiuo metu neretai už patirties turtą, nuovokumą ir išmintį neretai pavadiname eksperte.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 341

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]