|
|
|
Vėrinys SUBJEKTYVÅ«S AKCENTAI KOLEGÄ—S PORTRETUI
Algirdas PETRULIS |
2007−03−31 |
 “KorespondentÄ— Eleonora VaiÄeliÅ«nienÄ— klausoâ€, - skambinant į “KupiÅ¡kÄ—nų minÄių†redakcijÄ… dažnai atsiliepia malonus balsas. Daugeliui kupiÅ¡kÄ—nų jis jau seniai pažįstamas. Per daugiau nei 30 darbo metų Å¡iame laikraÅ¡tyje Eleonorai neliko nežinomų mÅ«sų rajono kampelių, beldÄ—si ji į dažno gyventojo duris.
Patirtis kaupÄ—si kaip jaunamartÄ—s kraitis. PriraÅ¡Ä— kalnus straipsnių, Å¡lovinanÄių žmonių darbÅ¡tumÄ…, atskleidžianÄių jų vidinius iÅ¡gyvenimus, dvasinį pasaulį, tarpusavio santykius, likimus, visuomeninÄ™ veiklÄ…. Kokios temos Ä—mÄ—si, iÅ¡narpliojo iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai. Atrinkus vien tik pastarojo meto jos spaudoje publikuotus brandžiausius raÅ¡inius, iÅ¡eitų ne vienas leidinys.
Dar nepamirÅ¡au, kaip ji pradÄ—jo dirbti mÅ«sų redakcijoje, jau turÄ—dama nemažą žurnalistinio darbo praktikÄ…. 1975 metų vasaros pradžioje jauna Å¡eima atsikraustÄ— KupiÅ¡kin iÅ¡ Skuodo, PetrÄ… VaiÄeliÅ«nÄ… perkÄ—lus Äia eiti atsakingas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pareigas. SulaukÄ™ naujos inteligentiÅ¡kos darbuotojos buvom Å¡iek tiek nuÅ¡ÄiuvÄ™: nuogÄ…stavom, kad didelio virÅ¡ininko žmona gali bÅ«ti ambicinga, ar gebÄ—sim patirti bendrumo pajautÄ…. TaÄiau jau pirmosiomis dienomis bendradarbių dvejonÄ—s iÅ¡sisklaidÄ—, tarytum įsisukus staigiam vÄ—jo gÅ«siui. Paprasta, atviros Å¡irdies, jaukiai su kiekvienu linkusi bendrauti moteris kolektyve iÅ¡kart tarpo sava ir visų mylima. Redaktorius Antanas Orintas paskyrÄ— jÄ… savo pavaduotoja. Kartu jai teko ir visuomeniniais pagrindais vadovauti pirminei partinei organizacijai. O tai reiÅ¡kÄ—, kad, nepaisant Å¡irdžiai daug mielesnių kitų temų, laikraÅ¡tyje Eleonora privalÄ—jo nuÅ¡viesti ideologinį, tarybų darbÄ…, profsÄ…jungų gyvenimÄ…. Greitai skaitytojai laikraÅ¡tyje po reportažu “Birželio vidurdieny†iÅ¡ AntaÅ¡avos apie Å¡io kolÅ«kio melžėjas pirmÄ…kart iÅ¡vydo mÅ«sų kraÅ¡te neįprastÄ… E. VaiÄeliÅ«nienÄ—s pavardÄ™.
Svarbiausia, kÄ… visi netrukus pastebÄ—jom, moteris kažkaip ypatingai buvo atsidavusi darbui. ŽiÅ«rÄ—k, visi jau iÅ¡lakstÄ— namo, o ji dar rymo prie popieriaus lapo. DÄ—l įgimto kruopÅ¡tumo, atsakomybÄ—s nepakeitÄ— Å¡ių savo įproÄių iki Å¡iolei. Dabar dar dažniau darbe užsisÄ—di, neretai paskutinioji užveria redakcijos duris, nes nebÄ—ra, kas laukia namuose: abi dukros jau seniai savas Å¡eimas sukÅ«rusios gyvena Vilniuje ir Å iauliuose, vyras amžino poilsio atgulÄ™s Panevėžio kapinÄ—se. Nesiveržia Eleonora ir atostogų, neturi laiko sirgti. Neprisimenu, kad kada nors bÅ«tų nedarbingumo pažymÄ… turÄ—jusi. Visada pasirengusi padÄ—ti kolegoms, kad tik laikraÅ¡Äio turinys nenukentÄ—tų. NemÄ—gsta pavirÅ¡utiniÅ¡ko pareigos atlikimo, kÅ«rybai atiduoda visÄ… savo jautriÄ… Å¡irdį ir protÄ….
MÅ«sų vyresniosios kolegÄ—s kÅ«ryba daugiasluoksnÄ—, plastiÅ¡ka, vaizdinga, kupina rimties, susimÄ…stymo. YpaÄ meistriÅ¡kai ir patraukliai jai pavyksta atskleisti žmonių gyvenimo istorijas, o tai, žinau iÅ¡ savo patirties, ganÄ—tinai nelengva. Neužtenka kokiam pusvalandžiui su žmogumi susitikti, kad jis įsiÅ¡nekÄ—tų, patikÄ—tų kalbinamojo geranoriÅ¡kumu. Reikia subtilaus paprastumo, delikatumo, didelio takto, o kartais ir kantrybÄ—s, kad paÅ¡nekovas nepažįstamam asmeniui nuoÅ¡irdžiai iÅ¡sipasakotų. Eleonorai pasiseka rasti tÄ… raktelį, kuris priverÄia kitus atsiverti, pakreipti pokalbį taip, jog jis eitų įdomia raÅ¡inio herojui vaga. Tikiu, kad įstengianÄiam tai padaryti, žinomas nuostabus džiaugsmas – jausti emocinį ir dvasinį bendrumÄ… su žmogumi.
MÅ«sų biÄiulÄ— puikiai moka bÅ«ti draugiÅ¡ko pokalbio siela, geba sudaryti tokiÄ… aplinkÄ…, kurioje kiekvienas jauÄiasi lengvai ir maloniai. Bendraudama su žmonÄ—mis leidžia jiems patirti, jog korespondentÄ— domisi viskuo, kas rÅ«pi ir kalbinamiesiems. Su plaÄios erudicijos moterimi gali Å¡nekÄ—tis įvairiomis temomis, svarstyti ekonomines, politines, Å¡vietimo, kultÅ«ros problemas, Å¡eimos klausimus.
Pati “KupiÅ¡kÄ—nų mintims†yra pareiÅ¡kusi, jog jai niekada nebuvo svetima raÅ¡yti apie žmones, jų iÅ¡gyvenimus, požiÅ«rį į bÅ«ties problemas. Ne veltui susitikusi su paÅ¡nekovais ilgokai su jais neatsisveikina, didelÄ—mis raidÄ—mis primargina kelis savo žurnalisto bloknoto lapus. IÅ¡vykusi į kaimÄ…, stengiasi apsilankyti keliose vietose, pakalbinti ne vienÄ… žmogų. Tokia darbuotojos savybÄ— redakcijai labai pagalbi. LaikraÅ¡Äiui trÅ«kstant kokios informacijos, esam įpratÄ™ kreiptis į EleonorÄ…. Jinai visada turi kÄ… pateikti. Nors jos raÅ¡iniai paprastai užima bent kelias spaudos skiltis (kažkada juokomis yra pasakiusi, kad ateityje dar svajojanti paraÅ¡yti ilgiausiÄ… straipsnį), bet nenuobodÅ«s, gerai argumentuoti, įtikinantys, lengvi skaityti, vientisi. Prireikus sunku rasti sakinį, kurį bÅ«tų galima iÅ¡braukti. Patyrusios žurnalistÄ—s publikacijų stilius savitas, pagavus, iÅ¡raiÅ¡kingas, kalba gyva, sodri, ekspresyvi. Kartais net mes, jos kolegos, nusistebime, kaip Eleonorai pasiseka surasti reÄiau vartojamÄ… žodį, naujoviÅ¡kesnÄ™ raÅ¡inio kompozicijos formÄ…. Vaisingai triÅ«sianÄios kÅ«rybingos moters straipsnių, žinuÄių pavadinimai visuomet originalÅ«s, intriguojantys. Ji daugelio redakcijos idÄ—jų generatorÄ—, viena iÅ¡ naujų laikraÅ¡Äio puslapių, skyrelių, rubrikų, konkursų sumanytojų, redakcijos renginių įkvÄ—pÄ—jų.
Jau pirmaisiais darbo metais “KupiÅ¡kÄ—nų mintyse†produktyvi spaudos darbininkÄ— skaitytojų dÄ—mesį atkreipÄ— jautriu tikrovÄ—s iÅ¡gyvenimu, iÅ¡siskirianÄiais vaizdeliais, apybraižomis, taikliomis poleminÄ—mis pastabomis. PasipylÄ— publikacijos apie Lukonių kolÅ«kio pirmininkÄ… VytautÄ… FrankÄ…, NoriÅ«nų apylinkÄ—s felÄerÄ™ NijolÄ™ PaskaÄimaitÄ™, žirgų sporto mÄ—gÄ—jÄ…, mechanizatorių VytautÄ… Merkį iÅ¡ ByÄių, MaksvyÄių aÅ¡tuonmetÄ—s mokyklos direktorÄ™ MonikÄ… DÅ«dienÄ™ ir kt., kurios spausdintos su rubrikomis “IÅ¡ darbo pažinsi žmogųâ€, “ŽmonÄ—s ir likimaiâ€, “Saitai su gimtineâ€, “Įžymių tÄ—viÅ¡kÄ—nų vardaiâ€, “Žemdirbio dienos ir darbai†ir t. t. Artimas jai ir gilinimasis į žmogaus bei gamtos sÄ…sajas. Menu, kaip skaitytojus papirko pastabiai, jautriai ir vaizdžiai jos apraÅ¡ytas gamtos nuskriaustas apledÄ—jÄ™s berželis. Rodos, Eleonora buvo pradininkÄ— raÅ¡inių ciklų iÅ¡ vienos vietovÄ—s, laikraÅ¡Äio estafetÄ—s ir laiÅ¡kų dienų kolektyvuose, interviu “StabtelÄ—kit minutÄ—lę†bei kt.
Dėkoja žmonės mūsų ilgametei korespondentei už straipsnius, už pagalbą, neretai redakcijos vadovų prašo būtent ją atsiųsti į darbo kolektyvus, renginius, pageidauja, kad ji parašytų apie pagarbos vertus kaimynus. Tokios padėkos – tai užmokestis už ilgus vakarojimus, už kantrybę, už kilnius principus niekada neapgaudinėti skaitytojų, atiduoti jiems visą širdį.
Sutikit, kiekvienam bÅ«tų malonu iÅ¡girsti pagyrų apie save iÅ¡ kaimynų, pažįstamų, draugų. Tuo labiau sodieÄių, kurie paprastai neskubrÅ«s su iÅ¡vadomis, bet ir savo sprendimuose retai apsirinka. Taigi, jei jau Å¡itaip E. VaiÄeliÅ«nienÄ™ apibÅ«dina, – ji to verta.
Kažin ar pati Eleonora galÄ—jo anuomet nujausti, kad “KupiÅ¡kÄ—nų mintyse†taps saviausia iÅ¡ savų, įgis tokio pasitikÄ—jimo. Ir vis dÄ—lto kiekvienas laimÄ—jimas ir pripažinimas žmogui ateina sunkiu keliu. TaÄiau iÅ¡girdusi Å¡itokį mano pastebÄ—jimÄ… redakcijos senbuvÄ— tik Å¡yptelÄ—tų. Pasakytų, kad nieko sunkaus nematanti ir apskritai nieko doro nenuveikusi. BÅ«ta pilkos, pavasariniu Å¡vytÄ—jimu, dukrų gimdymu bei jų auginimu paįvairintos kasdienybÄ—s, kurios visas kitas properÅ¡as užpildÄ— kÅ«rybinis darbas. Ir ne tik kÅ«rybinis. Mielai ji imasi ir fizinÄ—s veiklos. Dukrų mokslams ilgesnio rublio per atostogas siekÄ— net keletÄ… metų ravÄ—dama cukrinius runkelius Žaidelių kolÅ«kyje. Dabar, kai tik sugauna laisvesnÄ™ valandÄ—lÄ™, dviraÄiu mina papluÅ¡Ä—ti į savo kolektyvinį sodÄ….
Mano supratimu, tai didelÄ—s iÅ¡tvermÄ—s ir atkaklumo moteris. Žinau, kad, kaip ir kiekvienas iÅ¡ mÅ«sų, daug gyvenimo sopulių patyrÄ— ir Eleonora, visko matÄ—, taÄiau nesuklupo ant akmens, tyÄia ar netyÄia padÄ—to ant kelio, visada stengÄ—si tvardytis, neprarasti humoro jausmo. VisÄ… laikÄ… geranoriÅ¡ka, nuoÅ¡irdi, su visais dalijasi dvasios dosnumu, Å¡irdies Å¡iluma. Ne jos bÅ«dui atsukti vÄ—jui nugarÄ… – tegu puÄia į atlapÄ… krÅ«tinÄ™. Priima svetimÄ… skausmÄ… ir svetimÄ… nelaimÄ™, kaip savo paÄios, nelaukia, kad žmogus papraÅ¡ytų pagalbos ar užuojautos. Pati paskuba padaryti, kÄ… pajÄ—gia.
DidelÄ— žmogaus vertybÄ— yra jo dvasinÄ— kultÅ«ra, skatinanti žvelgti į pasaulį iÅ¡ humanistinių ir estetinių pozicijų, suvokti save tame pasaulyje, mokÄ—ti vertinti, gÄ—rÄ—tis ir grožėtis gerais žmonių poelgiais, nesavanaudiÅ¡ku bendravimu su gamta, su menu, atmesti tai, kas bjauru, nedora, ir pagal savo iÅ¡gales kurti gÄ—rį ir grožį. Mus žavi nepaprastai impulsyvi, nuolat liepsnojanti puikios profesionalÄ—s asmenybÄ—, tiesaus, tvirto charakterio bruožai – principingumas, reiklumas sau, darbÅ¡tumas, optimizmas. Stiprios dvasios, energijos nestokojanti moteris redakcijos kolektyvÄ… dažnai užkreÄia savo gera nuotaika, žvalumu, prajuokina taikliu sÄ…mojumi, neleidžia apsnÅ«sti. Jos iniciatyva anksÄiau raÅ¡Ä—me redakcijos metraÅ¡tį, parengÄ—m atsiminimų rinkinÄ—lį “KupiÅ¡kÄ—nų mintys†amžių sandÅ«rojeâ€, ne kartÄ… važiavom į ekskursijas, kvietÄ—mÄ—s pasisveÄiuoti Panevėžio rajono žurnalistus, iÅ¡kylavom gamtoje. Esam taip pat dÄ—kingi Eleonorai už dažnai mums iÅ¡ namų prieÅ¡pieÄiams jos patiekiamus savos gamybos skanÄ—stus.
TokiÄ… jau ne vienÄ… deÅ¡imtmetį pažįstu mÅ«sų bendradarbÄ™ E. VaiÄeliÅ«nienÄ™. Visa, kas kolektyve Å¡viesu, - su ja susijÄ™. TaÄiau nemanyÄiau, kad atsirastų žmogus įsivaizduojÄ…s esÄ… visi redakcijos laimÄ—jimai Äia pamÄ—ginti priraÅ¡yti vien jai. Bet labai gali bÅ«ti, jog ir gerų idÄ—jų, laikraÅ¡Äio kokybÄ—s pokyÄių bÅ«tų mažiau, jei ne Eleonora, kuriÄ… Å¡iuo metu neretai už patirties turtÄ…, nuovokumÄ… ir iÅ¡mintį neretai pavadiname eksperte.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
