Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 26 d., antradienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

ANTAšAVOS DVARO RūMUOSE RESTAURATORIAI JAU ATVėRė GROžIO

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2007−03−31

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

“Mane tarsi persekiojo vienoje iš istorinių knygų nuotraukoje matytas šių rūmų vaizdas, - prisipažino ponia Virginija. - Vien todėl atkreipiau dėmesį ir į iliustruotą skelbimą - kažkas matyta. Ir net surinkau telefono numerį, kad pakalbėčiau su jo pardavėju...”

Iki tol šio bažnytkaimio nežinojo

Tas pašnekesys įvyko daugiau kaip prieš dvejus metus. Dabartinė Antašavos dvaro savininkė prisiminė, kad jau norėjo atsiprašyti į telefono skambutį atsiliepusios moters už sutrukdymą, nes apie konkrečias derybas tikrai dar nemąsčiusi. Tačiau ši panevėžietė taip nuoširdžiai ėmusi įkalbinėti ją, nors ir neketinančią įsigyti pastatų Antašavoje, vis tiek atvažiuoti jų bent pažiūrėti.
Taip ir padarė nepažįstamoji iš Šiaulių rajono. Net pabrėžė, kad iš pirmo karto siūlomas pirkinys jos itin nepakerėjo, tačiau neskubėjo pasakyti ir galutinio “ne”. Įsigyti šį turtą tuo metu konkurentų nebuvo, ūkininkė iš Žemaitijos turėjo laiko pasvarstymams, ir kuo toliau, tuo labiau susigyveno su mintimi, kad šitoji valda turėtų būti jos.
Šeštą dešimtį metų įpusėjusi ir visai jokių sąsajų su Antašava ir apskritai su Kupiškio kraštu neturinti moteris tvirtino labai gerai supratusi, jog įsigydama statinius - architektūros paminklus ir aplink jų esančią teritoriją - gamtos paminklą, turėsianti daugybę nelengvai išsprendžiamų uždavinių. Bet pirmiausia labai rūpėjo apie šį mūsų krašto kultūros paminklą kuo daugiau sužinoti.

Hiacintas statė ir todėl labiausiai žinomas

Dabar jau ir ponia Virginija gali papasakoti, kad senovinis šios vietovės pavadinimas - Papyvesiai (nuo upės Pyvesa). Antašava - nuo XVIII-XIX šimtmečiais čia dvarininkavusių Antoševskių (Antašauskų) pavardės.
Antašavos dvaro išgarsėjimas labiausiai susijęs su Hiacinto Antoševskio vardu. Tai jo rūpesčiu iškilo iki šiol išlikę dvaro centro rūmai, unikalus sandėlio pastatas. Šio dvarininko globėjo vardas vietos bažnyčiai suteiktas irgi ne dovanai - didikas pastatė parapijai mūrinę kleboniją. Joje sovietmečiu veikė biblioteka.
Visi trys šie pastatai - architektūros paminklai. Jie - klasicizmo stiliaus, suprojektuoti Mykolo Šulco, kuriam buvo lemta Vilniaus universitete darbuotis kartu su iš Migonių kilusiu įžymiuoju architektu Laurynu Stuoka-Gucevičiumi, būti jo adjunktu - padėjėju.

Architektas tų rūmų nematė

Istoriniuose šaltiniuose nurodoma Antašavos dvaro centro statyba metais kitais skiriasi, tačiau tai esmės nekeičia. Visų objektų statyba vyko 1811-1820 metais. Taigi ponui H. Antašauskui dar teko rūmuose gyventi ir žavėtis sandėlio sienų, apdailintų lauko akmenimis, apvedžiotų balto tinko karnizu, grožiu. Tačiau pats architektas M. Šulcas savo kūrinių realybėje nebepamatė, nes pasitraukė iš gyvenimo 1812 metais, būdamas tik 43-jų. Priežastis, pasak jo amžininkų, buvusi didelė profesinė nesėkmė, nes vos baigtas statyti sugriuvo jo projektuotas paviljonas Vilniaus Vingio parke.

Stiliaus esmÄ— - paprastumas

M. Šulco suprojektuoti Antašavoje esantys pastatai - klasicizmo stiliaus. Specialistai jam apibūdinti turi daugybę architektūros terminų, o būdami tokiame pastate rodo mums plafonus - lubų ar sienų lipdytines puošmenas, piešinius augalijos ir gyvūnijos motyvais. Pabrėžia spalvų santūrumą. O Antašavos dvaro rūmuose jūsų dėmesys dar bus atkreiptas ir į dvi vadinamąsias jonėninio orderio kolonas, kurių viena iš architektūrinių subtilybių - aukštyn pamažu siaurėjančios. Čia jos panaudotos miegamajame - lovų zonai atskirti nuo visos patalpos ploto ir erdvės.
Klasicizmo stilių galima apibūdinti ir visiems suprantamais žodžiais - labai išieškota, saikinga, praktiška.
Architektės restauratorės G. Juknevičienės ir konstruktorės J. Parasonienės paruoštame Antašavos dvaro statinių aiškinamajame rašte konstatuojama, jog Antašavos rūmai yra nuosaikios lietuviško klasicizmo architektūros pastatas. Jis neturi tipingų klasicizmui portikų (kolonų palaikona stoginė), kuriais buvo siekiama reprezentacijos, didingumo. Tai esanti originali lietuviško klasicizmo architektūros atmaina, kurios kūrėjas Lietuvoje ir buvo profesorius Mykolas Šulcas (1769-1812). Net esama prielaidų, kad jie pastatyti ant senųjų Papyvesių dvaro rūmų pamatų.

Buvo ir Brazdžiūnų dvaras

Dabartiniai rūmai po Antoševskių (Antašauskų) šeimininkavimo šiame krašte (jis baigėsi iki 1890 metų) vėliau turėjo jau visai kitus šeimininkus. 1913 metais juos įsigijo karališkasis valstietis Povilas Brazdžiūnas iš Žižmariškio. Per šio dvaro porceliavimą 1926 metais didžiausias jo plotas paliko jau minėtam P. Brazdžiūnui (1846-1927), o kita dalis - jo sūnui savanoriui Povilui Brazdžiūnui (1897-1986). Tai praėjusiame amžiuje vienas žymiausių Lietuvos fizikų, akademikas, profesorius, filosofijos daktaras. Tarp Brazdžiūnų giminės buvo Antašavos žemių sklypų pardavimų ir supirkimo, keitėsi ir dvaro rūmų gyventojai.
Pasak 86 metų amžiaus vietinės gyventojos Adelės Tamulionytės, ji labai gerai prisimenanti, kai dvare gyveno Ignas Brazdžiūnas, vienas iš pirmojo dvaro pirkėjo sūnų. Brazdžiūnai, kuriems pagal dokumentus priklausė dvaro centras, išlaikė jį savo rankose ir Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau vėliau jis sovietinės valdžios buvo nacionalizuotas ir naudojamas jau jos nuožiūra.
1949-1997 metais Brazdžiūnų rūme veikė mokykla ir patalpos buvo tvarkomos kaip tokiai įstaigai reikėjo - pertvėrinėjamos, kalkėmis ar aliejiniais dažais užtepamos architektūrinės puošmenos. Įrenginėjant centralinį šildymą buvo išgriaunamos krosnys. Ir kokia laimė, pasak pastato ekspertų ir savininkės, kad viena vis dėlto išliko. O dar didesnis stebuklas, kad šis rūmas išsilaikė iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11-ąją, ir buvo priimtas aktas grąžinti Lietuvos piliečiams anksčiau turėtą nekilnojamąjį turtą. Tarp jį atgavusių buvo ir Brazdžiūnų.

Nepaliko be priežiūros

Dvaro valdos savininkai tuoj pat pasirūpino atgautojo turto priežiūra. Jie kreipėsi į valdos kaimynystėje gyvenusius Žydrūnę ir Egidijų Juozėnus. Ž. Juozėnienė sakė, kad jai teko didelė atsakomybė, nes tušti pastatai traukė ne tik paauglius, bet ir kai kuriuos suaugusius, mėgstančius pasižvalgyti, gal ten yra ir jiems kas tinkamo. Pasak statybininkės profesiją turinčios pašnekovės, vis dėlto pavyko jai išsaugoti tokį turtą, kokį jai buvo patikėjusi rūmų paveldėtoja. Dėl to paties kreipėsi į ją ir naujoji dvarelio savininkė ponia Virginija. “Dabar rūmai jau atgyja”, - pasakojo Ž. Juozėnienė ir, turėdama savininkės leidimą priiminėti net ekskursantų būrelius, aprodė visus rūmus ir “Kupiškėnų minčių” korespondentėms. Prižiūrėtoja patenkina, kad jau gali parodyti atkurtų autentiškų architektūrinių puošmenų, palydėjo ji ir į skliautuotą rūsį, kuriame architektūros ekspertų atidengtos kelios plytos liudija, jog yra daug senesnės, negu tokia statybinė medžiaga buvo gaminama rūmų statybos laikmečiu. Ž. Juozėnienė sakė, kad visus suintriguoja užuomina, jog iš šių rūmų buvę keli išėjimo tuneliai, tačiau ir ekspertams jie tebėra mįslė.

Žiemą patalpos šildomos

Iš Astravų kilusi ir Antašavoje su šeima jau dešimt metų gyvenanti moteris sakė, jog yra ką veikti ir kelių hektarų parke. Eskursantai, kurių būreliai ir iš toliau, vasarą čia užsuka, labai nustebtų radę neprižiūrimą teritoriją. “Jos mums visiems vis labiau reikia, -pabrėžė pašnekovė.- Žiūrėk, ir ateina būrelis moksleivių iš netoliese esančios mokyklos. Arba šiaip antašaviečių šeima praeina parko takeliu. Per liepų žydėjimą - tarsi maudytumeisi meduje”, - dalijosi įspūdžiais teritorijos prižiūrėtoja. Vasarą parke tenka daugiau padirbėti, tačiau neberūpi kūrenimas, šiaip per žiemą rūmų patalpa šildoma, kad niekais nunueitų restauratorių atkurtas patalpų grožis. Toje srityje dar tik pirmieji, tačiau visom prasmėm labai brangūs pokyčiai.

Užkampių Lietuvoje nėra

Antašavos dvaro rūmų savininkė tvirtino nemananti, kad ji investuojanti lėšas į pastatus šalies užkampyje. Lietuvos dvarų ir pilių savininkų asociacijos entuziastės Linos Blažytės-Leliukienės nuomone, tokių vietų Lietuvoje apskritai nėra. Svarbu tik patiems išeiti iš savųjų mąstymo užkampių. Pasak šiaulietės Virginijos, kiekvienam suprantama, kad architektūrinio paminklo pritaikyti praktinėms funkcijoms vien savo lėšomis tikrai neįmanoma. Todėl ir ji yra šios asociacijos narė, jai priklausydama žinos, kokios galimybės gauti finansinės paramos iš struktūrinių fondų, kuriuose dabartiniame, 2007-2012 metų, etape numatyta daugiau paramos architektūros, gamtos paminklams atkurti ir susieti jų funkcijas su kaimo turizmu.

Reikalavimai - griežti

Tapus saugomo architektūrinio paminklo savininku, susiduriama su griežtais to statinio restauravimo, eksploatavimo reikalavimais. Sumanymai prasideda techninio projekto užsakymu, specialistų, turinčių licenciją restauravimo darbams, paslaugų pirkimu. Iki konkretaus darbo pradžios, kokia jau matyti Antašavos dvaro rūmuose, prireikė dvejų metų. Ir nieko čia, pasak ponios Virginijos, nepaskubinsi. Pagaliau ne vienas toks esi. Pašnekovių žiniomis, pastarajai asociacijai priklauso šimtas narių. Jų gretos didės, nes pastatų, kurie yra saugotini, gal šeši šimtai. Visa bėda, kad valstybė, prisiėmusi atsakomybę juos išsaugoti, beveik neskiria tokiam tikslui lėšų. Praėjusiais metais gal tik 80 tūkst. litų ir tai Vilniaus senamiesčio pastatui.

Gal tai bus nakvynÄ—s namai

Vis dėlto ne tik antašaviečiams, bet ir kitiems rajono gyventojams smalsu, kam ateityje tarnaus atkuriamų rūmų erdvės. Pasak vienos iš architektūrinio paveldo specialisčių, tai galėtų būti nakvynės namai. Tokio objekto jau dabar pasigenda Kupiškio rajono svečiai, o juk žadama ateityje labai išplėtoti turizmą. Tačiau tai tik jos prielaida. Iš tikrųjų visi sumanymai - ponios Virginijos paslapčių skrynelėje. Ji korespondentei sakė, kad turinti verslo kūrimo patirties. Tai pelningai veikianti nemaža pieno ferma. Dabar jau turi kam ją perleisti, o pati imsis visai naujos veiklos Antašavoje įsigytoje valdoje. Ji pabrėžė, jos šeimos žmonės mėgsta turėti konkrečią veiklos sritį. Vyras ir du sūnūs - miškininkai. Yra kam imtis ir pieno ūkio. Moteris tvirtino nestokojanti žemaitiško užsispyrimo, kurio dabar labiausiai reikia sumanymams Antašavoje įgyvendinti.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 088 322

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]