|
|
|
Vėrinys SAVANORIO DUKRAI ISTORIJA GYVA €“ IÅ¡ TÄ—VELIO PASAKOJIMų, PAÄIOS IÅ¡GYVENTA
BanguolÄ— ALEKNIENÄ– |
2007−03−10 |
Rytoj minÄ—sime Lietuvos NepriklausomybÄ—s atkÅ«rimo dienÄ…. Tai įvyko ne taip seniai – prieÅ¡ septyniolika metų. Dabartiniai trisdeÅ¡imtmeÄiai, keturiasdeÅ¡imtmeÄiai tuos įvykius jau gerai prisimena. Jiems – tai ne iÅ¡ knygų girdÄ—ta istorija, bet gyvenimo realybÄ—. Deja, daug kam iÅ¡ tos kartos jaunų žmonių Å¡is įvykis buvo tarsi naujas, liaunas sodinukas, atsiradÄ™s tarsi nežinia iÅ¡ kur. Tik po to nukrito penkiasdeÅ¡imt metų užmarÅ¡ties skraistÄ—, kuriÄ… lÄ—mÄ— baimÄ—, represijos, pagaliau ir nenumaldomai bÄ—gantis laikas. TaÄiau niekas gyvenime nevyksta Å¡iaip sau. Prie Kovo 11-osios artino mÅ«sų vyresniosios kartos, prieÅ¡kariu patyrusios gyvenimo atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje skonį, atmintis ir giliai Å¡irdyje per okupacijos laikmetį iÅ¡saugota laisvÄ—s viltis, ir toks natÅ«ralus, iÅ¡ savo tÄ—vų perimtas, patriotizmo jausmas.
Kupiškėnė Angelė Čiapienė – savanorio Jono Norvilos dukra - gyvas to pavyzdys.
Å ventas melas
„Aš labai didžiavausi savo tėveliu. Jis buvo Lietuvos dalelė, mylėjo Tėvynę, buvo tikras jos patriotas iš įsitikinimo. Tokia dvasia auklėjo ir savo vaikus“, - taip mūsų pokalbį pradėjo A. Čiapienė.
Norvilų šeimoje augo dvi dukros ir sūnus. Jų prisiminimuose tėvas iškyla kaip labai visuomeniškas žmogus, mėgęs sakyti viešas kalbas, aktyviai dalyvavęs Šaulių sąjungos, tautininkų veikloje. Nors buvo didelių mokslų nebaigęs, labai mėgo skaityti, buvo smalsus. Apie tai, kad jis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, šeima žinojo iš jo pasakojimų ir prisiminimų, kurie buvo išspausdinti 1937 m. išleistoje knygoje „Savanorių žygiai (2)“. Juos parašyti paskatino žurnalistas Stasys Butkus, taip pat dalyvavęs pirmą kartą iškeliant Gedimino kalno bokšte trispalvę.
Pasak A. ÄŒiapienÄ—s, tÄ—veliui jau buvo 27-eri, kuomet nutarÄ— tapti Lietuvos kariu. 1918 m. gruodį jis iÅ¡ Pakruojo valsÄiaus SigutÄ—nų kaimo iÅ¡siruoÅ¡Ä— į Vilnių įgyvendinti savo sumanymo. Tiesa, tam nepritarÄ— jo teta ir dÄ—dÄ—, pas kuriuos jis tada gyveno. Kad gautų namiÅ¡kių pritarimÄ…, pamelavÄ™s, jog važiuoja į sveÄius pas dÄ—dÄ™ JonÄ… Buržą, kunigavusį RimÅ¡Ä—je, Zarasų apskrityje. VÄ—liau pastarasis jį už Å¡iÄ… savanorystÄ™ labai gyrÄ™s.
PatriotiÅ¡kai nusiteikusiam jaunuoliui Vilniuje pats daktaras J. BasanaviÄius padÄ—jÄ™s surasti komendantÅ«rÄ…, kurioje registruojama į Lietuvos kariuomenÄ™. Ä® jÄ… jis užsiraÅ¡Ä— gruodžio 23 d., vienuoliktas.
J. Norvila buvo tarp deÅ¡imties savanorių, kurie pirmÄ… kartÄ… Gedimino kalno bokÅ¡te1919 m. sausio 1 d. iÅ¡kÄ—lÄ— trispalvÄ™. Dukra prisimena, kaip tÄ—velis pasakodavo, kad vÄ—liavÄ… pagerbÄ— triskart iÅ¡Å¡ovÄ™ iÅ¡ Å¡autuvų, sugiedojo Lietuvos himnÄ…, pasibuÄiavo ir palikÄ™ prie vÄ—liavos garbÄ—s sargybÄ… grįžo į kareivines.
Savanorišką tarnybą J. Norvila baigė po metų, užsitarnavęs jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Grįžęs į savo kaimą pradėjo tarnauti milicijoje.
Prisiminimuose jis rašė: „Tuomet ir milicijoje buvo sunki tarnyba: be paliovos reikėjo kovoti su visokiais vidujiniais priešais, miškai buvo pilni plėšikų, kaimai pilni dezertyrų, dektindarių ir kt.“
Grasino baltomis meškomis
VedÄ™s J. Norvila apsigyveno Lygumų kaime, po to - Å iauliuose. Daug metų dirbo Å¡io miesto paÅ¡te. 1940 m. iÅ¡Ä—jo į pensijÄ…. Savanoriai tÄ… teisÄ™ įgydavo žymiai anksÄiau nei kiti darbuotojai. TaÄiau pensijÄ… gavo tik porÄ… mÄ—nesių. PrasidÄ—jo sovietinÄ— okupacija ir niekas jos jam nebemokÄ—jo. PabandÄ™s ieÅ¡koti teisybÄ—s buvÄ™s savanoris iÅ¡girdo, kad jam reikia baltų meÅ¡kų, o ne pensijos.
Å eimai iÅ¡gyventi ir pramisti padÄ—jo Å«kelis AkmenÄ—lių kaime, Pakruojo valsÄiuje. ÄŒia savanoriui J. Norvilui priklausÄ— 8 ha žemÄ—s. AkmenÄ—liuose jis sulaukÄ— gyvenimo saulÄ—lydžio. MirÄ— 1954 m.
Pasak A. ÄŒiapienÄ—s, laikai buvo labai neramÅ«s. Suburzgus maÅ¡inai tÄ—velis vis puldavo prie lango - ar nereikia jau ruoÅ¡tis pas tas baltas meÅ¡kas. Betgi kaimo žmonÄ—s buvo geri, ne skundikai, tÄ—vu labai pasitikÄ—jo, klausdavo jo patarimo įvairiais gyvenimo klausimais. Represijų jos Å¡eima iÅ¡vengÄ—. GalbÅ«t lÄ—mÄ— ir tai, jog juos, kaip ir daugumÄ… to kaimo žmonių, kiti laikÄ— sunkiai besiverÄianÄiais naujakuriais, kuriems buvo atmatuota po gabalÄ—lį dvaro žemÄ—s.
Sielojosi dÄ—l TÄ—vynÄ—s ateities
Dukrai J. Norvila sakydavo, kad Lietuvos laisvÄ—s jis jau nebesulauks. Jam kÄ—lÄ— nerimÄ… okupacijos metais gimusios ir gimsianÄios kartos ateitis. Jis klausdavo, kur dÄ—sis tie, kurie Lietuvos nemyli, kurių niekas jos mylÄ—ti nÄ— nemoko.
J. Norvila labai norėjo, kad ant jo karsto būtų užtiesta trispalvė. A. Čiapienė prisimena, kad tegalėjusi mažytę trispalvę įdėti jam karste į kišenėlę.
PaÅ¡nekovÄ— pabrėžė, kad prieÅ¡kario laikais lietuviui bÅ«ti savo Å¡alies patriotu buvo natÅ«ralus dalykas, kurį vieningai ugdÄ— ir Å¡eima, ir mokykla. Gaila, bet Å¡iuo metu patriotiÅ¡kai nusiteikÄ™s žmogus Lietuvoje gali sulaukti dažniausiai tik pajuokos. AnksÄiau žmonÄ—s labiau vienas kitÄ… gerbÄ—, mylÄ—jo. "Dabar jie visai kitokie – dantį vienas ant kito griežia, mažoka yra tarpusavio pagarbos, tolerancijos, pasididžiavimo savo Å¡alies istorija“, - pastebi A. ÄŒiapienÄ—.
TÄ—vo keliu
Savanorių vaikams prieškario Lietuvoje nereikėjo mokėti už mokslą. Viena iš dukterų tapo akušere, kita – farmacininke, o sūnus – ekonomistu.
A. ÄŒiapienÄ—, studijų metais Vilniuje ir vÄ—liau, jau dirbdama vaistinÄ—s vedÄ—ja Žemaitijoje, prisidÄ—jo prie rezistencinio judÄ—jimo. Pasak jos, tuomet nebuvo nÄ— vienos vaistinÄ—s, kuri bÅ«tų neturÄ—jusi su partizanais jokių ryÅ¡ių. IÅ¡ Äia į miÅ¡kÄ… keliavo ne viena siunta tvarsliavos ir medikamentų.
Į Kupiškį Čiapų šeimą atsikraustė iš Pandėlio. A. Čiapienė 29 m., iki pensijos, dirbo veterinarijos vaistinėje.
„Kai prasidÄ—jo SÄ…jÅ«dis, aÅ¡ įsijungti aktyviai į jo veiklÄ… nebeturÄ—jau sveikatos. TaÄiau skatinau savo vyrÄ… ZenonÄ… visur eiti ir dalyvauti, kad vis arÄiau bÅ«Äiau visų tų permainų“, - tvirtino paÅ¡nekovÄ—.
Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji jų Å¡eimoje – labai svarbios Å¡ventÄ—s. Pasak A. ÄŒiapienÄ—s, jos tÄ—velis per Vasario 16-Ä…jÄ… sakydavo „nors Å¡lipsÄ… pasiriÅ¡iu, kad bÅ«Äiau gražesnis“.
Kovo 11-oji ÄŒiapams yra ir Å¡eimos Å¡ventÄ—, nes tÄ… dienÄ… savo gimtadienį Å¡venÄia ir jų dukra SnieguolÄ—, dabar gyvenanti Kaune. Ä®domu, kad jos gimimo laikas sutampa su Lietuvos nepriklausomybÄ—s atkÅ«rimo laiku – 22 val. 46 min.
A. Čiapienė labiausiai džiaugiasi, kad jos tėvelio savanorio uždegta patriotizmo ugnelė rusena ir jo anūkės bei dviejų proanūkių šeimose. Jaunosios šeimos atžalos šias šventes mini nuoširdžiai ir neformaliai. Rodos, ir Lietuvos palikti, kaip dabar jau tapo įprasta, neketina.
„AÅ¡ tai niekada nevažiuoÄiau kitur iÅ¡ Lietuvos. Duonos ir Äia užtenka“, - paklausta apie emigracijos problemas, sakÄ— paÅ¡nekovÄ—.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
Dobilas, DobilÄ—, Krizostomas, Leonardas, Silvestras, Vaigeta, VygantÄ—.
|
