|
|
|
Vėrinys NESKUBA IÅ¡VAžIUOTI, NES LABAI MIELA IR ÄIA GYVENTI
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2007−02−23 |
Tarp vyresniosios kartos miestelÄ—nų nedaug tokių, kurie nepažinotų VincÄ—s ir Aleksandro Michejevų. Daug metų jie Äia. Vienus su jais suvedÄ— darbas toje paÄioje įstaigoje, kitus - sodininkavimo kaimynystÄ—, medžiojimo, grybavimo pomÄ—giai. Daugeliui žigulių savininkų Aleksandras buvo “greitoji pagalba†jų automobiliui sugedus.
Aleksandras, paauglystėje susidomėjęs technika, savo profesijos ir nebekaitaliojęs. Tuo tarpu ponios Vincės profesijos tik patvirtina, kad per gyvenimą įmanoma labai puikiai pasidarbuoti ir keliose visiškai skirtingose srityse.
Vežiodavo pirmininko pavaduotoją
A. Michejevas vairuotoju rajono vykdomajame komitete pradÄ—jo dirbti 1965 metais. Jam patikÄ—tas prižiÅ«rÄ—ti GAZ-69 buvo skirtas pirmininko pavaduotojo ir jo kuruojamo ekonomikos ir planavimo skyriaus darbuotojų reikmÄ—ms. NetrÅ«kdavo iÅ¡vykų į sostinÄ™, taÄiau daugiausia riedÄ—davo rajono keliais į įvairias statybvietes. Pasak A. Michejevo, ir jam kiekvieno didesnio objekto statyba bÅ«davo žinoma nuo pamatų dÄ—jimo iki priÄ—mimo eksploatuoti. Pasak jo, rajono vadovus vežiojantiems vairuotojams svarbiausia buvo iÅ¡siugdyti savybÄ™ savojo keleivio, kiek jis beužtruktų, kantriai laukti ir neprarasti geros nuotaikos. Dar reikÄ—davo stengtis, kad dÄ—l automobilio gedimo rytojaus dienÄ… virÅ¡ininkas neliktų be transporto, todÄ—l važinÄ—jant su senesniu automobiliu neretai garaže tekdavo pasidarbuoti iki vÄ—lumos.
Per keturiasdeÅ¡imt metų vairuotojo darbo stažą skaiÄiuojantis A. Michejevas sakÄ—, jog bÄ—dos kelionÄ—se jį nepersekiojusios, taÄiau vienÄ… eismo įvykį turÄ—jÄ™s - žiemos keliu ties KarsakiÅ¡kiu nuslidÄ™s į Å¡alikelį, geros iÅ¡vaizdos automobilis buvo apgadintas, taÄiau iÅ¡ tuometinio vykdomojo komiteto pirmininko Petro BaguÅ¡kos priekaiÅ¡tų neiÅ¡girdÄ™s.
Kijevo gatvÄ—se - su “Pobedaâ€
Per tokią daugybę metų A. Michejevui teko vairuoti įvairių markių automobilių. Beje, pirmiausia išmoko dirbti traktoriumi. Šios specialybės jis mokėsi vos atsisveikinęs su paauglyste, į užsiėmimus kasdien iš Čypėnų į Vabalninką ir atgal sukardavęs dešimt kilometrų. Bet užtat po kursų rudenį jau dirbo su MTS-o jam paskirtu traktoriumi ir kuliamąja. Vėliau ir vairuotojų kursus baigė. Todėl į būtinąją karinę tarnybą 1956 metais pašauktas pateko ne bet kur, o į inžinerinį dalinį Kijeve, jaunuoliui su tokiu techniniu pasirengimu buvo patikėta “Pobeda†vežioti generolą. Iš karinės tarnybos Aleksandras grįžo jau turėdamas vairuotojo kvalifikacijos pirmą klasę.
KupiÅ¡kio autotransporto įmonÄ—je buvo priimtas autobuso vairuotoju. VÄ—liau suko minÄ—tos įstaigos gazikų, volgų vairus, o prieÅ¡ keletÄ… metų, dirbdamas vieno bankininko vairuotoju, dar pavažinÄ—jo su “Fordu†ir “Škoda Felicijaâ€. DÄ—l jų priežiÅ«ros jau nebereikÄ—jo sukti galvos - tam buvo servisai.
PaÅ¡nekovas sakÄ—, jog pamÄ…stydavÄ™s, iÅ¡ ko gyventų, jeigu nebegalÄ—tų dirbti vairuotoju. TodÄ—l Vabalninko žemÄ—s Å«kio technikume įsigijo mechaniko specialybÄ™. TaÄiau artÄ—jant pensiniam amžiui apsisprendÄ— keletÄ… metų padirbÄ—ti už didesnį atlyginimÄ… - kalkių deginimo Å¡achtos kÅ«riku “Simegojeâ€.
MÄ—gsta keliones
Michejevai sakė, jog labai džiaugėsi prieš keliasdešimt metų įsigiję nuosavus žigulius ir automobilio nelaikė užrakinę. Vasaromis per atostogas keliavo į Krymą, Užkarpatę, o Rygoje tai kasmet po kelis kartus apsilankydavo. Savaitgaliais važiuodavo į miškus uogauti, grybauti, į paplūdymius.
VincÄ— sakÄ—, jog potraukį keliauti turÄ—jÄ™ didelį, tik anuomet galimybÄ—s buvo ribotos, savarankiÅ¡kai galÄ—jai ekskursuoti tik po TSRS. Užtat pastaruosius kelerius metus ji vadina iÅ¡vykų į užsienio Å¡alis laikmeÄiu. ApsilankÄ— Vokietijoje, PrancÅ«zijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Egipte. Beveik visi Å¡ie kelialapiai gauti iÅ¡ firmos, kurioje ji dirba, kaip paskatinimas už veiklos gerus rezultatus. PraÄ—jusį rudenį V. ir A. Michejevai poilsiavo Kretos saloje.
Išėjusi į pensiją įsidarbino vakarietiškoje firmoje
V. Michejeva sakÄ—, jog į anksÄiau jai visai nesuprantamÄ… buvusiÄ… reklamos sritį ji pateko dukters Astos padrÄ…sinta. O netrukus jau ir pati stebÄ—josi, kad ir brandžiame amžiuje gali iÅ¡mokti visai naujos profesijos ir sÄ—kmingai darbuotis. V. Michejeva reklamuoja puikios kokybÄ—s ir palyginti brangias vienos firmos prekes, taÄiau užsakymų jų įsigyti nestinga. Jos pastebÄ—jimu, ir tik vidutines pajamas turinÄios Å¡eimos vis dažniau apsisprendžia taupyti pinigus kokybiÅ¡kiems ir sveikatÄ… tausojantiems buities reikmenims.
Ji mielai dalijosi prisiminimais iš savo gyvenimo tarpsnių, kai dirbo medicinos seserimi ir uniformuota pareigūne.
LaukminiÅ¡kiuose užaugusi VincÄ—, baigusi vidurinÄ™ mokyklÄ…, apsidžiaugÄ—, kad specialybÄ™ galÄ—s įsigyti KupiÅ¡kyje, nes jame buvo atidaryti Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų dvimeÄiai kursai. Baigusi juos, V. VilkaitÄ— deÅ¡imt metų medicinos sesele dirbo KupiÅ¡kio ligoninÄ—s vidaus, infekcinių ligų skyriuose. TaÄiau vis knietÄ—jo dar pasimokyti. Ketino neakivaizdžiai studijuoti teisÄ™, taÄiau į Å¡iÄ… specialybÄ™ patekti buvo sunku. Galop pasirinko defektologijos studijas tuometiniame Å iaulių pedagoginiame institute. Ir vÄ—l, pasak jos, tarsi koks nesusipratimas - kvieÄiama dirbti autoinspekcijoje. Po ilgų įkalbinÄ—jimų atsisveikino su medicina. VÄ—liau V. Michejeva perÄ—jo į nepilnameÄių reikalų tarnybÄ…, o paskyrimÄ… dirbti pataisos darbų inspektore sakÄ— labai skaudžiai apraudojusi. Bet paskui sumaniusi sau paguodÄ…, jog ir su tokiu “kontingentu†bendraudama, gal vis dÄ—lto vienam kitam padÄ—s iÅ¡sikapstyti iÅ¡ gyvenimo kely pasitaikiusios duobÄ—s.
Su šiomis pareigomis V. Michejeva atsisveikino užsitarnavusi majoro laipsnį.
Ä® ÄŒypÄ—nus atvežė vokieÄiai
Paklaustas apie gimtinę A. Michejevas sakė, jog kartais atsako - nuo Vabalninko, iš Čypėnų kaimo. Ten iš tikrųjų netrumpai gyventa. O tikroji tėviškė - Pskovo srities Novosokolnikovo rajono Faliutino kaime.
Michejevų Å¡eima - motina naÅ¡lÄ— su trimis vaikais, - kaip ir visi kiti tos vietovÄ—s gyventojai, 1942 metų rudenį vokieÄių buvo iÅ¡vežta. Tada Aleksandras jau buvo dvylikos metų, jis iki Å¡iol nepamirÅ¡o, kaip moterys ir vaikai buvo sugrÅ«sti į prekinius vagonus, juose su užkaltomis durimis ir langeliais ilgokai vežami. Kelios tremtinių Å¡eimos, tarp jų ir Aksenija Michejeva su vaikais, atsidÅ«rÄ— Biržų geležinkelio stotyje. ÄŒia atvažiavo darbams jų paimti kaimieÄiai. Motina su mažamete dukrele Tatjana ir vyresniuoju sÅ«numi Nikolajumi pateko pas Mikonį, o Aleksandras - pas to paties ÄŒypÄ—nų kaimo Å«kininkÄ… Baniulį. Kol Å¡ie žmonÄ—s Å«kininkavo, tai Michejevai ir dirbo pas juos. VÄ—liau kiekvieno laukÄ— savas gyvenimo kelias. Juozas ir Elena Baniuliai, daug prastos žemÄ—s turÄ—jÄ™ Å«kininkai, atsidÅ«rÄ— Sibire, tada Aleksandras, jau savarankiÅ¡kai gyvendamas, kaip pas savus lankydavosi pas Baniulio seserį JulÄ™ LatvÄ—nienÄ™. Pasak jÄ… taip pat pažinojusios VincÄ—s, Å¡i moteris labai džiaugdavosi kiekvienu Aleksandro apsilankymu, nes už darbÅ¡tumÄ…, rÅ«pestingumÄ… jį mylÄ—jusi kaip sÅ«nų.
A. Michejevas sakÄ—, kad pokario metais visa jų Å¡eima buvo nuvykusi pasižiÅ«rÄ—ti, kokios galimybÄ—s bÅ«tų sugrįžti į savÄ…jį kraÅ¡tÄ…, taÄiau jų kaimas buvo vokieÄių sudegintas. PasisveÄiavÄ™ pas kitur gyvenanÄiÄ… mamos seserį, sugrįžo atgal. Aleksandro brolis Nikolajus ir mama vÄ—liau įsikÅ«rÄ— Panevėžyje, deja, jų nebÄ—ra tarp gyvųjų. O seseriai Tatjanai, iÅ¡tekÄ—jusiai už jÅ«reivio Einoriaus iÅ¡ Buožių kaimo, buvo lemta įsikurti Sank Peterburge. Ten ji, palaidojusi vyrÄ… ir Afganistane žuvusį sÅ«nų VitiÄ…, gyvena ir dabar, laiminga, kad turi artimų žmonių - dukterį LenÄ… su Å¡eima.
Nuvažiuoja į Sankt PeterburgÄ… giminaiÄių aplankyti ir Aleksandras. TaÄiau pastarÄ…jį kartÄ…, sakÄ— jis, per tÄ… savaitÄ™, skirtÄ… sveÄiavimuisi, labai iÅ¡vargÄ™s, nes nebuvo nÄ— dienos, kad su seserimi nebÅ«tų turÄ—jÄ™s vykti vis kokiÄ… įstaigÄ… tvarkyti su jo vieÅ¡nage susijusių dokumentų.
Kodėl į Vilnių?
Michejevai kelinti metai gyvena kraustymosi į Vilnių nuotaikomis. Taip sutarta su dukterimi Asta ir žentu Algimantu - kam gyventi per du Å¡imtus kilometrų, jeigu galima bÅ«ti vieniems kitų arÄiau. “Bet ne po vienu stoguâ€, - sakÄ— paÅ¡nekovai, gerai neįsivaizduodami, kaip iÅ¡ tikrųjų pritaps sostinÄ—je, kurioje iki Å¡iol bÅ«davo tik sveÄiai. VincÄ— mananti, kad jai, kol su savais prekių reklamos renginÄ—liais keliauja po visÄ… LietuvÄ…, nuobodžiauti kaip iki Å¡iol tikrai neteks. Aleksandras neslepia, kad jam sostinÄ—je gali bÅ«ti nuobodoka, tikrai ilgÄ—tųsi jam mielo užsiÄ—mimo sodo bendrijos sklypelyje, paÅ¡nekesių su senais pažįstamais. Su iÅ¡ medžioklÄ—s grįžtanÄiais vyrais - apie laimikius.
“Aš jau atpratau nuo klampojimų per gilų sniegą medžioklėse su varovais, nebe ta sveikata, - sakė už darštumą ir santūrumą aplinkinių gerbiamas A. Michejevas.
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
