Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Talalojus

PRAÅ¡OM PRIE STALO. PASIBÅ«SIM...

Ada DVARIONAITÄ–

2012−12−13

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Nelengva pilną bulvių košės puodą sugrūsti... Centre - šeimininkė B. Indriliūnienė ir jos dukra Regina.
Įžengus per slenkstį vidun, šeimininko pirmas rūpestis - pasodinti įėjusį užstalėn. Mamos pirmas klausimas: “Vaike, ar pavalgęs?“ Svetimą priėmus, irgi toks pat rūpestis - gal alkanas, išvargęs kelyje, kuo pavaišinti?
Šitaip įprasta visur: Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ir Aukštaitijoje. Tiksliau, taip buvo, kai dar žmonės ne taip skubėjo gyventi. Dabar skuba, todėl užstalė, valgis ant stalo - kitokie. Greitas maistas bėgančiam per savo gyvenimo dienas žmogui nebespėja perteikti visų kvapų, skonių ir poskonių. Nėra kada sustoti, trūksta laiko viskam - artimiems žmonėms, duonai, patylėjimui valgant (senoliai ir maldą sukalbėdavo, persižegnodavo), tiems, kurie myli iš toli, laukia atvykstančių... Išties, nėra susitikimų be valgio, be gėrimo, be vaišių stalo. Todėl verta pakalbėti apie vieną iš svarbiausių žmogaus poreikių - valgymą, kasdienį ir šventinį, būdingą savam kraštui, kaimui ar regionui.


Patiko gaspadinauti

Su išmanančiu žmogumi - visada smagi kalba. Pritinka apie gaspadinystę kalbėtis su Bronislava Indriliūniene, kupiškiete, kilusia nuo Antašavos. Per pusšimtį metų ji eidavo šeimininkauti vestuvėse, laidotuvėse, metinėse, krikštynose, vardynų, gimtadienių šventėse.

Gausus vestuvininkų pulkas Tvirų kaime, priekyje su tortu - gaspadinė B. Indriliūnienė.
„Anądien, kaip tyčia, žiūrinėjau savo uždirbtus medalius, krūvos jų, ketinau išmesti, bet pagailėjau, tegu pabus, gal proanūkiams bus įdomūs. Dabar galvoju, turbūt nėra tokio kaimo aplinkui Kupiškyje ir tolėliau, gretimose apylinkėse, kur mano nebūta. Kai tik ištekėjau, taip ir pradėjo kviesti šeimininkauti. Nuo mažų dienų labai patiko sukiotis greta mamos virtuvėje, kai tik ką darydavo, šūkteldavo - Bronyt, darom, ir aš jau laiminga... Nusižiūrėjau į tėvelio seserį, ji gera gaspadinė buvo, iš jos mokiausi, eidavau padėti kitai garsiai Kupiškio gaspadinei Janinai Mikonienei“, - senus laikus mena B. Indriliūnienė.
Iš kur toks gebėjimas, ar vien tik pasižiūrėjimo užtenka? Niekur nesimokius, labai lengva suklysti, sugadinti...

Patiekalus vestuvėms suruošti užtrukdavo visą savaitę. Ypač daug laiko reikėjo saldumynams pagaminti ir papuošti.
„Kiek atsimenu, nesu sugadinusi maisto. Daug reikia žinoti, numanyti, kiek dėti prieskonių, kiek sūdyti. Skandalas būtų, jeigu sugadintum šeimininkams paruoštą mėsą, kiek nuostolių būtų papjovus kiaulę, veršiuką. Tada juk nieko parduotuvėse nusipirkti negalėjai, be maksimų gyvenom, viskas savo užauginta buvo. Nuojautą turėdavau, gal jau prigimtin įdėta. Dukra Regina eidavo man padėti, irgi turi maistui supratimą, ir sūnus Arvydas viską moka pats pasidaryti, dar mane pamoko kokių naujų receptų“, - apie savuosius pasakoja pašnekovė.

B. Indriliūnienės senų laikų albumuose išlikę nemažai vaišių nuotraukų iš vestuvių, kur jos būta ir šeimininkauta. Yra ir netikėtų vaizdų, iš paukščių fermos, tarp gausybės baltų vištaičių... Mat teko dirbti „Piliakalnio“ kolūkio paukščių fermoje, vėliau - ligoninės infekciniame skyriuje, priėmimo skyriuje slaugute. Sako, visada stengdavosi iš anksto užsidirbti laisvų dienų, kad prireikus galėtų išeiti gaspadinauti. Tas išėjimas vienam kartui užtrukdavo savaitę. Tiek ilgai?

PrieÅ¡ metus Å¡venčiant 80-metį, Bronislava IndriliÅ«nienÄ— kartu su dukra Regina ir sÅ«numi Arvydu. 
Nuotraukos iÅ¡ asmeninio Bronislavos IndriliÅ«nienÄ—s albumo 
„Taip, ruoštis reikėdavo visą savaitę, iš namų išvažiuoji ir darbuojies. Sudarai maisto sąrašą iki menkiausių dalykų. Šalti patiekalai, karšti patiekalai, saldumynai, tortai, jeigu vestuvininkus maitini. Vestuves žmonės ruošdavo po Kalėdų, pavasariop, tik ne per Adventą ar Gavėnią. Ir pamaitinti reikėdavo ne dešimtį žmonių, o 200 ar 300. Su pagalbininkėmis reikėdavo suktis kaip reikiant. Būdavo, kad šeimininkai savo geros duonkepės krosnies neturi, tekdavo pas kaimynus prašytis, daugiau pavargti reikėdavo. Laidotuvėms maisto įvairovė mažesnė ir be puošnumo, bet irgi turėjo būti skanu ir visiems užtektinai. Seniau žmonės šermenims rimčiau ruošdavosi, nebuvo šarvojimo salių, viskas daroma savo namuose. Gedulingi pietūs būdavo ne tik po laidotuvių, bet karštų valgių reikėdavo ir paskutiniam šermenų vakarui - pamaitinti giedotojus, visus atėjusius kaimynus, pažįstamus. Tada per pagrabą nebuvo įprasta ant stalo dėti stiprių svaigalų, tik silpno miežinio alaus įpildavo“, - prisiminėme senuosius kaimo žmonių papročius.

Kas iš duonkepės, tas gardu

Gal mūsų skonio pajautimas pasikeitė, gal liežuvis nebe toks, bet viskas, ką valgoma dabar parsineši iš prekybos centrų, vienodai kvepia, vienodai spalvinga, ir visa mėsa vienodo rūgštumo.
B. Indriliūnienė irgi sako tą patį: “Kaip diena nuo nakties skiriasi anų laikų ir šių dienų maistas. Gausybė prieskonių dedama, bet jie visi užmuša tikrąjį skonį. Viskas, ką žmogus užaugina, paima į save tas medžiagas, kuo šeriama, tręšiama, skatinama geriau augti. Kas per prievartą daroma, tas nebegerai, nesveika...“

Anot patyrusios šeimininkės, didžioji valgių gardumo paslaptis yra labai paprasta: mėsa, užauginta paties žmogaus, ne didžiulėse fermose, daržovės ne pertręštos, ir iškepta, pagaminta viskas ant ugnies, duonkepėje krosnyje. Ten kitoks karštis nei dujinės ar elektrinės viryklės, orkaitės. Iškepk sausainius ar pyragą krosnies karštyje, iškart atskirsi sodresnį, geresnį skonį.

Valgio gardumui išgauti reikia išmanyti daug smulkmenų, pašnekovė neslepia, tam reikia patirties. Buvę taip šeimininkaujant prie Skapiškio: viena pagalbininkė negalėjo atsistebėti, pamačiusi gaspadinę barstant cukrumi sluoksniais dedamą silkę, svogūnus.
Prieskoniai tais laikais nebuvo įmantrūs, tik pipirai, lauro lapai, svogūnai, česnakai, saldiems patiekalams - cukrus, kiaušinių baltymai, želatina, iš jų reikėdavo sugalvoti ir įdomesnį patiekalo papuošimą. Anais laikais stigo konditerinių šeimininkavimo reikmenų, reikėdavo pačioms šeimininkėms sugalvoti ir pasidaryti įvairių formelių, švirkštų. Ir visa tai atimdavo labai daug laiko, pasak B. Indriliūnienės, saldumynų gaminimas, įvairių susuktų vamzdelių su kremu, grybukų puošimas, kruopštus formų dailinimas surydavo didžiąją šeimininkės laiko dalį.

Išradingos šeimininkės paprastai nelinkusios išduoti savo amato gudrybių, paklausta apie tai, B. Indriliūnienė šypsosi: „Reikia ne tik sudėti viską, kas būtina, bet ir palaikyti tiek, kiek reikia prieš kepant, žinoti, kokiame karštyje ir kiek laikyti. Šeimininkės žino, kad ir bulvių košę skaniai išvirti ne visada pavyksta. Reikia gerai sugrūsti, reikia krakmolo pabarstyti, virinto pieno įpilti...“

ChoristÄ— ir giedotoja

Ne tik gaspadinystė, sako pašnekovė, jai visą gyvenimą buvusi svarbi. Prie valgio žmonės kalbasi apie svarbius dalykus, apie tai, kas iš tikrųjų vertinga. Svarbu žinoti, vargas žmogų auklėja - taip sako ir nerimauja, kas išeis iš dabartinio jaunimo, kuris nežino alkio, santūrumo, savęs ribojimo, nepažįsta sunkumų. Kurie visko pertekę, tie neturi užuojautos kitam žmogui.

„Visada, nuo mažų dienų, tėvelių buvom išmokyti gyventi su malda. Visą gyvenimą taip, ir dabar kasdien einu bažnyčion į rytines pamaldas. Įpratusi visą gyvenimą keltis 5 valandą, nesunku... Priklausau tretininkėms. Giedu bažnyčios chore jau gal 40 metų. Žmogui reikia bendrauti, gražiai su visais sutarti. Tik tas laikas labai greitai bėga, nepastebint 81-erių sulaukiau. Dabar anūkų, proanūkių laukiu, kūčiavosim visi, galvoju, ką čia skanaus ir įdomaus padaryti...“ - džiaugėsi šeimininkė ir dar pasakė gardaus kalėdinio meduolio receptą. Labai paprastą: reikia imti po 200 gramų medaus, sviesto, grietinės, cukraus, 5 kiaušinius, vienos citrinos nutarkuotą žievelę, 3 stiklines miltų. Miltus sumaišyti su 2 nubrauktais šaukšteliais sodos. Galima dar pridėti razinų. Kepinys gardus, neaštrus bus...

x x x

Apie maistą dabar daug kalbama, valgiai pakylėti iki kultūros lygmens. Atsigręžta į praeitį, senolių patirtį. 1998 metais įkurtas Europos regionų kulinarinio paveldo tinklas. Lietuvoje taip pat yra kulinarinio paveldo fondas, jo vadovė Birutė Imbrasienė, kur tik viešai kalbėdama, paragina: neužmirškime mūsų tėvų ir senelių gyvenimo papročių, tausokime ir naudokime mitybos paveldą. Nes valgiai - tai valstybės, tautos, bendruomenės, šeimos stipriausia jungianti grandis. Visko sugrąžinti nepavyks ir nereikia, bet kai ką itin savita gal vertėtų?

Kulinarinio paveldo fondo direktorė B. Imbrasienė užsimena apie unikalų, skanų valgį - žirninius blynus, tokių net Europa nežino. Apie žirninius papločius, raguolius rašo ir Elvyra Dulaitienė-Glemžaitė „Kupiškėnų senovėje“. Kiek pasitaikė būti kaimų bendruomenių šventėse, pobūviuose, neteko tokių ragauti, o smalsu būtų tokį skonį pažinti...


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 084 869

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]