Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Draugo el. paštas:	(būtinas)
Jūsų vardas:	(būtinas)
Jūsų el. paštas:	(būtinas)
Jūsų komentaras:

Šį lauką palikite neužpildytą:

---

Nuomonės

€ŽACHEMOS€Œ VIDINIų KARų AIDAS

Rytas STASELIS

2014−10−21 0

Realiais rezultatais, regis, kol kas nepasibaigusios derybos dėl dujų kainos nuolaidos su Rusijos koncernu „Gazprom“ vienai didžiausių Lietuvos įmonių – „Achemai“ – nepridarys tiek žalos, kiek keletą mėnesių trunkantis bendrovės akcininkų karas. Sunku ramiai stebėti, kaip viešoje erdvėje bei teismuose santykius besiaiškinantys bendrasavininkiai žudo ne tik vieni kitus, bet ir įmonės vertę.

Tradiciškai vienos labiausiai uždarų korporacinės politikos požiūriu bendrovės (atmetus prieš trejus metus į Anapilį išėjusio „Achemos“ įkūrėjo ir grupės prezidento Bronislovo Lubio kurtą įvaizdį, iš įmonės vidaus gyvenimo viešąją erdvę pasiekdavo nebent gandai) akcininkai ir vadovai nuo vasaros pabaigos ėmė ieškoti kontaktų nacionalinėje žiniasklaidoje, siekdami išdėstyti sau palankią poziciją ir ieškiniais teismuose grindžiamą santykių problemos versiją.

Iš to, kas ligi šiol buvo paskelbta viešai, paaiškėjo nebent tik tiek, kad daugiau nei pusę akcijų valdanti p. Lubio našlė Lyda Lubienė siekia įtvirtinti, jos požiūriu, suvaržytas jos kaip pagrindinės akcininkės teises. Mažesnieji akcininkai, tarp kurių keli p. Lubio bendražygiai, siekia apriboti „nei versle, nei technologijoje nesigaudančios“ (tai vieno iš suinteresuotų konflikto asmenų citata) pagrindinės akcininkės kišimąsi į įmonės valdymą. Visos konflikto pusės turi savo tiesą. Objektyvią nustatyti tokiu atveju yra sunkiausia.
Tačiau paradoksalu: atrodo, kad kovojama ir dėl turimo turto vertės (ypač mažesniųjų akcininkų), o ją konfliktas pjauna labiausiai.

Jei bendrasavininkiai sutarimo neras, ir konfliktas kirs nesugrąžinamų procesų ribą, už kurios grėsmė taip nustekenti įmonę, kad dabar „Koncerno „Achemos grupė“ vardu žinomas holdingas subyrės ir taps lengvu grobiu po konkurentų ir tų, kurie norėtų pigiai įsigyti grupės įmones, kojomis. Flagmaną – azotinių trąšų gamyklą Jonavoje ir kelias dešimtis šiandien vis dar labiau ar mažiau sėkmingų įmonių. Pavyzdžių, kada dėl savininkų karo žlugo visai sėkmingi verslai, iki valios ir Lietuvoje. Tačiau niekada iki šiol tokio masto konflikto nebuvo milijardinę apyvartą skaičiuojančioje grupėje.

Po nesėkmingo mėginimo investuoti į energetikos sektorių, 2007 m. kuriant LEO LT, daugmaž taikiai sugebėjo išsivaikščioti „VP market“ dešimtuko nariai (jeigu nekreipsime dėmesio į iki šiol nesibaigusius dviejų brolių Numavičių ieškinius teismuose ir ten taikomas „laikinąsias apsaugos priemones“). Tačiau drįsčiau teigti, kad „Vilniaus prekybos“ šeimoms išsiskirti buvo lengviau, nes bendrasavininkiai labiau diskutavo ne dėl įmonių kontrolės ir turimų akcijų vertės (jeigu taip ir buvo, tai į viešąją erdvę neprasiveržė), o dėl tolesnės plėtros koncepcijų. Spėju: nesusitarus buvo priimtas visiškai natūralus sprendimas išsiskirstyti, nedarant esminės žalos nei partneriams, nei valdomoms įmonėms.

„Achemoje“ šiuo požiūriu yra liūdniau, nes, kyla įspūdis, dėl turto ir įtakos ginčijamasi pirmiausiai dėl to, kad akcininkai išvis neturi jokios koncerno tolesnės plėtros koncepcijos. Priešingu atveju – matant aiškią viziją ir ateities tikslus – būtų įmanoma lengviau rasti kompromisus, taip pat ir finansinius, jeigu rastųsi reikalas vieniems iš kitų akcijas išpirkti. Dabar būtų įdomu pamatyti banką, kuris skolintų pinigus „Achemos“ akcininkams, jeigu vieni jų apsispręstų akcijas pirkti, kiti – parduoti.

Dėl koncerno plėtros vizijų, tai, jei neklystu, po p. Lubio mirties aiškus buvo tik vienas jo našlės pareiškimas viešojoje erdvėje, kad ji savo turimo daugumos paketo nesiruošia parduoti. Buvo niekur nepatvirtintų kalbų, kad apie šį savo apsisprendimą p. Lubienė buvo informavusi ir Prezidentę. Tačiau ar šis pareiškimas turėjo lemiamą reikšmę mažesniesiems akcininkams – abejotina. Nuo 2012 m. neoficialiojoje aplinkoje sklandė labai rimtos kalbos, kad mažesnieji akcininkai ir kai kurie koncerno valdybos nariai intensyviai ieškojo pirkėjų, tarp kurių buvo minimos rusiško, arabiško ir norvegiško kapitalo įmonės. Buvo kalbama ir apie galimą grupės suskaidymą į atskiras dalis ar įmones taip, kad smulkieji koncerno akcininkai galėtų tapti tų įmonių kontrolinio akcijų paketo savininkais.

Keista buvo ir „Achemos“ laikysena intensyviausiu Lietuvos Vyriausybės derybų su „Gazprom“ laikotarpiu. 2010–2013 m., kada net artimiausi „Gazprom“ strateginiai partneriai Europoje stojo į eilę prie Stokholmo arbitražo durų, keldami Rusijos koncernui ieškinius dėl neteisingų kainų (iš esmės visą tą nagrinėjimą „Gazprom“ prapylė arba nusileido reikalavimams), „Achemos“ akcininkai net kūno kalba rodė lojalumą dujų tiekėjams. Koncerno savininkų neįkvėpė net „Lietuvos dujų“ (kur iki šių metų vasaros „Gazprom“ buvo daugiau nei trečdalio akcijų savininkas) pradėtos arbitražinės iniciatyvos.

Vienintelis dokumentais patvirtintas ir „Achemos“ pasirinktą strategiją liudijęs dalykas yra tas, kad tuo metu koncerno vadovybė rašė oficialius laiškus Lietuvos valdžios institucijoms, ragino greičiau susiderėti su „Gazprom“, nes priešingu atveju teks stabdyti gamybą, atleisti darbuotojus ir patirti kitokių apokalipsių.

Trečia didžiausia pagal pinigų apyvartą Lietuvos įmonių grupė neturi lyderio. Ji neturi aiškios strategijos, dėl kurios sutartų bendrasavininkiai. Ji neturi žaliavos tiekimo konkurencingomis kainomis kontrakto. Turi tik krūvas ieškinių teismuose, skalambijamus kaltinimus žiniasklaidoje ir labai išsigandusius darbuotojus. Juos užjausti norisi labiausiai.