Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Bendruomenė

ANTRARÅ«Å¡IAI?

Roma BARONAITÄ–

2006−05−20 0

Per trejus vadovavimo kaimo bendruomenei metus supratau, kad bendruomeninis judėjimas kaimo žmonėms tikrai yra reikalingas. Pirmiausia, kad apie mūsų bėdas ir lūkesčius išgirstų valdžios žmonės, antra, kad jas bandytume ir patys spręsti. Juk pirmiausia mums patiems turi rūpėti, kokioje aplinkoje gyvename, kokį vandenį geriame, kokiais keliukais važinėjame, kaip plėsti savo akiratį. Viena iš svarbiausių bendruomenių kūrimo, telkimo misijų – išjudinti kaimo žmonių dvasią, pažadinti jų norą plačiau apsidairyti aplinkui, o ne matyti vien tik tai, kas savo kieme yra. Šioje veiklos srityje aktyvesniems bendruomenių nariams tikrai tenka įdėti nemažai pastangų, nes kaime dar daug pasyvių, nenorinčių niekuo domėtis žmonių. Keroja susvetimėjimas – taip nebūdingas lietuviui sodiečiui.
Matyt, dalis žmonių dar vis neatsikrato kolūkinio mąstymo, kuomet už juos viską sprendė vadovai, patiems nereikėjo galvoti. Pakeisti mąstymą, pasirodo, nėra taip paprasta.
Lukoniečiams šia prasme gal situacija dėkingesnė – esam jaunas kaimas. Mūsų žmonės pakankamai žingeidūs, aktyvūs. Antai į pavasarinę talką šiemet jau daug daugiau žmonių atėjo, o kelionėms užsakytas autobusas niekada nebūna apytuštis. Beje, keliauja ne tik jaunimas. Nuo jų neatsilieka ir mūsų kaimo senimas.
Visgi labiausiai mums stinga rajono valdžios dėmesio. Į kaimo žmogaus balsą retai kada nuoširdžiai įsiklausoma. Neužtenka prabėgom užsukti pasižiūrėti, ar tas kaimas dar gyvas. Pavyzdžiui, kodėl kaimo eilinių žmonių nepasikvietus į Savivaldybės posėdžius padiskutuoti įvairiais visiems rūpimais klausimais. Deja, šiuo metu vietos valdžios struktūros į kaimietį žiūri kaip į socialinės atskirties žmogų: „Ai, kai ką jam numesim ir bus gerai“. Tokia išvada peršasi, kai bendruomenės reikmėms perduodami nurašyti Savivaldybės kompiuteriai, kuriais normaliai dirbti neįmanoma, kai nesirūpinama, jog kaime būtų bent vienas interneto prieigos taškas, kuriuo galėtų pasinaudoti visi. Nuėjęs prašyti paramos iš valdininkų išgirsti: „Rašykit projektus“. Mes gi tam neturime nei patirties, nei gebėjimų. Tad apie rimtesnes investicijas bendruomenės labui telieka tik pasvajoti. Negi Savivaldybėje negalėtų atsirasti žmogus ar skyrius, kuris rūpintųsi tais projektais kaimui. Šiuo metu galima pavydėti panevėžiečiams, kurie yra daug laimėję projektų, kur rajono Savivaldybė, seniūnijos rimtai užsiima tuo darbu, o iš bendruomenių teprašo jiems išsakyti savo poreikius.