Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

KėP OšEI BADų PRISKALBAJAU

2014−06−19

Komentarai5    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

BanguolÄ—s AleknienÄ—s nuotrauka
Ošei tomstom pasisakysiu, kokių badų turėjau par savo rozumų, didelį norų parodytėn kitiem, kiek daugel ošei žinau. Poskum kiek vargėlio buvo, pakol kuntriai mokinaus devynius kartus tylom pamislytėn, o tik dešimtokart balsu pasakytėn.

Mas gyvanom ūlyčioj, kur visi susiedai ba didalas lockos vieni kitiem ataidavo talkon, padadavo sunkėsnios darbuos. Atsitikus kokiai badai ba prašymo, nieko nelaukį, pirmutiniai atlakdavo padatų. Jėgu koks klopatas kom išlįsdavo, žėdnas patordavo, kėp geriau, razumniau išlįstėn iš bados.

Didžiausių badų sau unt galvos par didelį rozumų ošen priskalbėjau. Tadu gol ketvirtan skyriun ajau. Atomanu, mokytoja kalbajo apė sanobinius pamokinimus – priežodžius ir patarlas, apė visokiausius palyginimus, gražius pasokymus. Ošei pirmas pakėliau runkėlį, bo mono bobuta baisiai iškalbinga ir mani tos iškalbos buvo gerokai išmokinus. Mokytoja mon liepa atait prėš visų klasį ir parogino kalbat, do mon ir golvų paglosta. Mon to tik ir teraikė, nu ir pradėjau:
– Poniškai aptaisyta ir palada graži. To pati panala, tik kita suknala. Stovi kėp nogina išsiviepus.

Mokytoja pabolo, alia nieko nesokė, tik golvų linguot pradėjo. Pamisčiau, kad mon pritaria, tai ošei pralinksmėjau ir variau toliau, kų atominiau iš bobutas kalbų:
– Linguoja golvų kėp šulnio svirtis. Žiūri kėp ovinas unt naujus vartus. Pasipūtus kėp višta parakšla.
Mokytoja paraudonijo ir pradėjo lėtai voikščiotėn po klasį, o ošei kalbajau toliau:
– Voikšto iš kampo kampan kėp omžinas žydas. Sukas kėp apatina girnopusa. Raudonas kėp biždžionas pasturgalis.

Mokytoja pradėjo daug graičiau, tunkiais žingsnėliais vaikščiot po klasį visa išraudonijus, o jų tokių novatnų pamotįs ošei atsiminiau do bant kelius gražius pasokymus ir poškinau toliau:
– Lakia kėp šėtonas dūšių nutvėrįs. Ir rogana graita, kė unt šluotos raita.

Mokytoja kažko papyko, visa pėrsimaina, tik jos koklas baltais plėmais nuvėjo. Jinoj tunkiai kažkų sumala, alia ošei nesuprotįs stovėjau ramiausiai prėš visus. Mon visa tėp patiko, kad visi vaikai manį klauso nėt prasižiojį, galvon lindo do ne vienas sparnuotas ar vodegiuotas pasokymas:
– Burbuliuoja kėp bulbiena virdama. Raudonas kėp burkštinas.

Mokytoja kažkų šnypšdama tylom pasokė ir jau visa buvo išbolus. Vaikai kėp sušolį sėdėjo ir klausa, akis išpūtį žiūrėjo tai unt mokytojų, tai unt mani. Ošei aiškiai supratau, kad jė laukia, kų do razumno jiem pasakysiu. Alia mon pasdora tėp rodu visa, kų žinau, pasakytė, tai ir vėl prakalbajau:
– Šnypščia kėp gyvota iš kėlmo. Turat kiaula ragus – visų svietų išbadyt. Mažu galajo žirgu užaugtėn, jei nebūt osilu gimįs.
Įtraukiau oro, žiojaus do kažkų sakytėn, alia nutilau, bo to čėsu mokytoja unt manį kad surėkė:
– Gana! Marš iš klasės! Tavo atsivastų!

Mon viškum buvo nebaaišku, ko jinoj papyko, už kų liepa ait iš mokyklos, kom jai mono tatas prisiraikė. Nesuprosdamas do paklausiau:
– Ar tomstom motuta negerai? Ar raikia tatas?
O kad buvau do ne vienų grožų pasokymų atsiminįs, kad neažmirščia, tai ažubaigiau:
– Vagė, vagė, kepura daga. Šaipos puodas, kad kotilas juodas. Bliauna kėp avala vodagon įkirpta.

O tadu ošen ramjausiai pasijėmiau savo skrynalį ir išėjau namo tatas atsivastų.
Savo tėveliukų radau malūni, buvo vos tik pabaigįs gyvulaliam mišinį molt. Kėp visadu pasilabinau, pabučiovįs tatai runkų, žiūrėdamas jom tiesiai akys, visa iš ailios pasakiau: kų ir kėp mokytoja liepa kalbat, pasakiau, kų ošei kalbajau, ir do pasakiau, kad nežinau, užu kų mani iš pamokų išvora, bo visi vaikai mani labai klausa nėt išsižiojį, ir buvo par pamokų tėp tyku, kėp par Mišias, tik labai jau navatnai mokytoja mainas. Tata nieko nebalaukė, nusipurta miltuotas žipono runkovas, nukrota skvarnus, nusijėma miltuotų kvartūkų, pakabino unt koblio, uždora skrynių su mišiniu, užudingė pilnų miltų kubilų, užurišė paskutinį maišų ir tylom uždora vazaunalas duris. Tapasokė: „Ainam.“ Pojėma mani už runkos ir visų kėlių aidamas tylajo. Nuvėjus mokyklon, mani paliko ažu durų ir liepa palaukt. Tata su mokytoju kalbajo ilgai, visų laikų klausiau ausis pastotįs, alia girdėjau tik mokytojos bant kelius tunkius žodelius. Kadu tata išėjo, buvo viškum nepiktas, tik tykus... Mani pojėma ramiai už runkos ir tylom ajom namo. Pusį kėlio tėveliukas tylajo, o poskum labai iš rato pradėjo mon kalbat:

– Sūnėl, yra unt svieto žmonių, katrė unt kito ir krislalį pamoto, o unt savį ir kėlmo nejaučia. Turėk kuntrybas, gerai pamislyk, kų ir kom sakai. Žodis – ne žvirblis, pasakei ir atgalio nebasugausi. Nigdi neskubyk ir būsi pirmas. Ir žodžiu gali žmogų užgautėn. Būna unt svieto tokių sargių žmonių, katrė ir savo šešėlio prodada saugotis. Rytoj ir visadu būk mandagus, klusnus, visadu savo mokytojų ir žėdnų suaugusį žmogų sustikįs pasisveikyk, pralaisk pirmų, visadu ažu bat kokį padėjimų, pamokinimų, palinkėjimų neužmiršk kožnom padakavot. Vaikėl, runkos tau nenutrūks, jėgu kom padėsi kų panėštėn, kokį dorbų padėsi padirbtėn. Nedaug mokėsi, alia daugel nupirksi. Ar atomeni, kėp unksčiau yr senėlis pasokįs: „Potys geriausi žmogaus dantys tė, katrė laiku liežuvį prikunda.“ Nu, ar atomeni?
Aišku, kad atominiau ir tadu, ir šindėn atomanu šitų senėlio pasokymų, o to tatas pamokinimo laikaus. Ratai kadu, alia pastaiko, vis tiek lėpteliu kai kų ne laiku ir ne vietoj. Kė supruntu, tai paprašau prabočyt, o kė nesupruntu, tai tėp ir palieku.

Tai va, kokios bados buvau priskalbajįs, kė sakiau viskų, kų žinau, kų misliu, kėp buvo mani možų bobuta mokinus.
Visako gyvėnimi būna, alia visako ir raikia.

Tėkstų parošė
DanutÄ— PETRUÅ AUSKIENÄ–,
Rudilių Jono Laužiko pagrindinės mokyklos
socialinÄ— pedagogÄ—



Skaityti komentarus (5)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 337

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]