|
|
|
Laiko raÅ¡tas KOL GYVENS žMONÄ—S €“ TOL LAIKRAÅ¡TIS GYVUOS
Nida Å ULCIENÄ– |
2014−12−13 |
 Baigiasi visus metus raÅ¡ytas straipsnių ciklas, atspindÄ—jÄ™s laikraÅ¡Äio ir visos KupiÅ¡kio rajono spaudos istorijÄ…. Tai tebÅ«nie nors maža duoklÄ— tiems, kurie pradÄ—jo spaudos keliÄ… į mÅ«sų kraÅ¡to gyventojų namus. Visus metus kalbinome tuos žmones, kurie dirbo laikraÅ¡Äio redakcijoje, užraÅ¡Ä—me jų prisiminimus apie kolegas.
Dabar atÄ—jo eilÄ— papasakoti apie Å¡ių dienų redakcijos kolektyvÄ…. Pasitvirtino taisyklÄ—, kad sunkiausia raÅ¡yti apie savo darbÄ… ir apie žmones, su kuriais dirbi. Ne kartÄ… kolektyve juokavome, kad mÅ«sų pirmieji namai yra redakcija. Gal todÄ—l, kad nÄ— vienas darbuotojas nedirba „valdiÅ¡kai“ – į namus skuba tik tuomet, kada redakcijoje visi darbai baigti. Akylesnis kupiÅ¡kÄ—nas ne kartÄ… pastebÄ—jo, kad Å¡viesa redakcijos languose Å¡vieÄia ir vÄ—lai vakare, ir poilsio dienomis.
Bet apie viską iš pradžių.
Pradžia – žinutė
Kada tiksliai pirmÄ… kartÄ… į rankas paÄ—miau „KupiÅ¡kÄ—nų minÄių“ laikraÅ¡tį (tuomet dar buvo kitu pavadinimu – „Komunizmo keliu“) – neprisimenu. Buvau dar mokinukÄ—, kai mano lietuvių kalbos mokytoja Eugenija KatauskienÄ— namų darbams skyrÄ— užduotį paraÅ¡yti nedidelÄ™ žinutÄ™. Jau nepamenu viso teksto turinio, tik žinau, kad raÅ¡iau kažkÄ… apie triuÅ¡ius. Matyt, pavyko ta žinutÄ—, nes iÅ¡spausdino laikraÅ¡tyje. Ä®domu bÅ«tų dabar jÄ… susirasti – juk tai pirmasis mano darbas.
Paskui daug metų buvau tik skaitytoja. Net ir studentaujant grįžus į namus smagu buvo paimti į rankas laikraštį, paskaityti naujienas, sužinoti, kaip gyvena kupiškėnai.
Å eÅ¡erius metus dirbau AnykÅ¡Äių rajone, vÄ—liau Panevėžyje, todÄ—l savo mieste bÅ«davau tik vieÅ¡nia, tad vienintelis žinių apie KupiÅ¡kio gyvenimÄ… Å¡altinis buvo laikraÅ¡tis. Keista, taÄiau niekuomet negalvojau, kad teks bÅ«ti ne tik „KupiÅ¡kÄ—nų minÄių“ skaitytoja, bet ir darbuotoja.
Likimo vingiai nežinomi. Tiesiog, laikui bÄ—gant, vis dažniau ateidavo mintis ieÅ¡koti darbo arÄiau namų. Ir vÄ—l daug lemtingų sutapimų. KažkodÄ—l Å¡ovÄ— mintis paskambinti į redakcijÄ… ir pasiteirauti, ar nereikia korespondento. Po kelių dienų susitikome su laikraÅ¡Äio savininke ir – tapau redakcijos darbuotoja.
Pradžia buvo nelengva. Supratau, kad laukia sunkus metas. Jau pirmÄ…jÄ… savaitÄ™ atlaikiau visÄ… iÅ¡bandymų virtinÄ™ – reikÄ—jo paraÅ¡yti komentarÄ…, eiti kalbinti žmonių į gatvÄ™ rubrikai „StabtelÄ—kit minutÄ—lę“ ir dar poroje renginių dalyvauti. Kaip redaktorÄ— ir laikraÅ¡Äio savininkÄ— įvertino mano debiutÄ…, nežinau, bet pamažu teko vis daugiau darbų. Vis dažniau pradÄ—jau raÅ¡yti straipsnius apie aktualias problemas. Tai buvo unikali proga pamatyti daug žinomų politikų iÅ¡ Å¡alies, kur atsiskleisdavo kartais toli gražu ne patys geriausi jų bendravimo ypatumai... Tokiomis akimirkomis labai aiÅ¡kiai suvoki, kodÄ—l žmonÄ—s vis dažniau ateina į redakcijÄ… su savo bÄ—domis sakydami, kad esame jų paskutinÄ— viltis, nes niekas nenori iÅ¡klausyti, sprÄ™sti problemų. Labai smagu, kai kartais pavykdavo padÄ—ti – tada supranti, kad žurnalisto darbas nÄ—ra beprasmis, o popierinio laikraÅ¡Äio gyvenimas ne toks ir trumpas – gerÄ… straipsnį žmonÄ—s ilgai prisimena. Dar vienas pastebÄ—jimas: žurnalistas visuomenÄ—s nÄ—ra mÄ—gstamas. KodÄ—l taip yra? Gal todÄ—l, kad kartais labai sunku besikreipianÄiam, nuskriaustajam ar skriaudikui sutikti su kitokia nuomone, kitokia tiesa. LaikraÅ¡tis negali bÅ«ti sÄ…skaitų suvedinÄ—jimo vieta, nors to ne vienas norÄ—tų. Gal todÄ—l dažnai esame vadinami raudonaisiais, žaliaisiais ir dar visokiais „-aisiais“. Tiek jau to – žinojau, kur einu dirbti, todÄ—l tokie „epitetai“ tik patvirtina, kad esame gyvi, pastebimi, kad mÅ«sų straipsniai skaitomi.
Darbai darbeliai
Nuo 2011 metų redakcijoje žurnalistÄ—s duonÄ… iÅ¡keiÄiau į redaktorÄ—s pareigas. Vis mažiau laiko liko raÅ¡yti, nes teko rÅ«pintis laikraÅ¡Äio leidyba – kartu su korespondentais aptarti temas, planuoti jų eiliÅ¡kumÄ…. ÄŒia labai pravertÄ— tai, kad dirbti redakcijoje pradÄ—jau nuo pirmojo – korespondentÄ—s laiptelio, o vÄ—liau dar paragavau ir laikraÅ¡Äio maketavimo duonos. Beje, Å¡ios patirties turbÅ«t niekuomet nepamirÅ¡iu. Atostogų teko iÅ¡leisti maketuotoja dirbusiÄ… JurgitÄ… ŽiukaitÄ™, todÄ—l tai kainavo daug nervų. Ne veltui kolegÄ—s juokavo, kad tÄ… mÄ—nesį buvau didžiausių akių savininkÄ— – kaip man sekasi, be žodžių iÅ¡duodavo tyla ir iÅ¡plÄ—stos akys prie kompiuterio.
2012 metais laukė dar vienas pokytis. Prie redaktorės pareigų „prilipo“ dar vienerios – direktorės pareigos. Tada jau kolektyve juokaudavome, kad iškilus kokiai nors problemai reikia pirmiausiai klausti, kuriai man – redaktorei ar direktorei – sakai.
Apie darbą ir laisvalaikį kartu
Vienas lauke – ne karys, todÄ—l labai svarbu, koks yra kolektyvas. Smagu, kad Äia nÄ—ra kadrų kaitos. Paskutinis darbuotojas į kolektyvÄ… atÄ—jo prieÅ¡ trejetÄ… metų. Kitas, labai džiuginantis faktas, kad niekuomet nÄ— vienas darbuotojas darbo problemų, ginÄų nepriima asmeniÅ¡kai. Gal todÄ—l dažnai diskusijos redakcijoje vyksta taip, kad net langai dreba, bet po minutÄ—s kitos – visiÅ¡kas Å¡tilis ir vÄ—l visos nosis subedusios į kompiuterių monitorius. Visi žinome, kad laikraÅ¡Äio leidyba kolektyvinis darbas. TuÅ¡Äio lapo neiÅ¡leisi – neparaÅ¡yti, kad atsipraÅ¡ome, nespÄ—jome.
PlaÄiau skaitykite "KupiÅ¡kÄ—nų mintyse"
Skaityti komentarus (1)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
