Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

ATVERTOS DURYS žODžIUI, KURIS DAINUOJA

Palmira KERÅ ULYTÄ–

2014−06−19

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Poetė Palma Stančikaitė.
Nuotrauka iš knygelės „Saulės ratas“
Palma Stančikaitė (1933–2006) – buhalterė, tautodailininkė, kraštotyrininkė, knygų „Kuosėnai“ ir „Saulės ratas“ autorė. Apie savo ilgo kraštotyros darbo knygą yra sakiusi: „Džiaugsiuos, jeigu ji sudomins skaitytoją, kuris ieškos mūsų senelių ir tėvų gyvenimo atšvaistų.“ O eilėraščių knygelė subėga į žmogaus širdį atminimais, kuriuos akylai saugo takažolė, šiurkšti, dulkėta, bet – nevystanti, nes gilios jos šaknys.

Apsisuka metai – kaip ant žiedo

Palma Stančikaitė gimė 1933 metų sausio 10 dieną Kuosėnų kaime. Čia baigė pradžios mokyklą, o vėliau Kupiškio vidurinę. Jaunystės svajonėms – studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą arba istoriją neišsipildžius, baigė buhalterių kursus ir dvidešimt su viršum metų dirbo buhaltere, vėliau beveik aštuonerius metus –„Dailės“ kombinato mezgėja. Daugiau kaip 30 gyvenimo ir darbo metų prabėgo Šiauliuose, čia įsijungė į tenykščių literatų, kraštotyrininkų ir tautodailininkų veiklą. „Vilniaus leidykla „Tautodailė“ 1996 m. išleido Felikso Marcinko redaguotą knygelę „Originalios staltiesėlės“. Buvome dvi autorės – Aniceta Krajinienė ir aš. Knygelėje – vienuolika mano kūrybos virbalais megztų staltiesėlių. F. Marcinko redaguojamas mėnesinis leidinys „Rankdarbiai“ taip pat yra išspausdinęs keletą mano sukurtų staltiesėlių ir kitokių mezginių pavyzdžių. Iš viso susidaro dvidešimt staltiesėlių. Megztos jos iš lininių siūlų“, – rašė pati P. Stančikaitė. Po keletą staltiesėlių padovanota Kupiškio etnografijos muziejui ir Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tautodailininkė dalyvavo parodose Šiauliuose, Vilniuje, Murmanske, Jūrmaloje.

1999 metais P. Stančikaitė grįžo gyventi į Kupiškį, tapo literatų klubo „Lėvens balsai“ nare, jos kūrybą spausdino „Kupiškio žinios“.
Kupiškyje baigė rengti ir 2001 m. išleido savo gimtojo kaimo istorijos knygą „Kuosėnai“ (beveik 200 p.). O pradėjo savojo kaimo istoriją rašyti 1993 metais. „Smagu buvo dirbti šį nelengvą darbą“, – yra rašiusi knygelės autorė. Smagu gal todėl, kad aprašyti gimtojo kaimo praeitį paskatino tėvuko Jono Stančiko (1893–1957), nuo pat kūdikystės visą amžių pragyvenusio Kuosėnuose, užsirašyti atsiminimai. Smagu ir todėl, kad daug papasakojo ne vienas šio kaimo žmogus, kad savo atsiminimais Kuosėnų istoriją papildė Povilas Zulonas (1912–1996), kilęs iš gretimo Čiovydžių kaimo, kad apie Kuosėnų kaimo senovę labai vertingų ir įdomių žinių, paremtų istoriniais faktais, atsiuntė artimame Čivų kaime gimęs profesorius Vytautas Merkys.

„Vieškelis, išsprukęs iš Kupiškio, neria į rytus. Prasilenkęs su ramiai pliuškenančia Kupa, nusiraitęs per Pyragių ir Plundakų kaimų laukus, pro Mirabelio piliakalnį, patenka tiesiai į senais medžiais apaugusio kaimo vidurį... Sako, senų šakotų kaimo medžių viršūnėse kuosos lizdus sukusios. Daug tų kuosų buvę. Dėl to ir kaimas Kuosėnų vardą gavęs. Dar pasakojama, kad rytiniame sodžiaus gale, prie upelio, tekančio per kaimo laukus Kupos upėn, senas vandens malūnas kitados stovėjęs. Gyvenęs malūnininkas, pavarde Kuosa. Nuo to ir kaimą Kuosėnais praminę“, – rašo knygos pradžioje P. Stančikaitė. Čia aprašytas ir senasis sodžius, ir jo gyvenimas vienkiemiuose, ir karo, pokario metai, ir kaimas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Kadaise, maždaug prieš 500 metų, Kuosėnai turėjo kitą vardą. Istorikas profesorius Vytautas Merkys teigia, kad kaimas vadintas Žvalanų (Žvalėnų) ar Zverbūnų vardu. O gal, pasak kraštotyrininko Pelikso Bugailiškio, vadinosi Žirgūnais? Mat šio kaimo žmonės auginę karališkajam dvarui žirgus.

Čia Žirgūnų kaimo raiteliai atjoję
Girdo bėrus žirgus vandeniu Kupos.
Smagūs jie nudunda vieškeliu plačiuoju
Į vešlius atolus, žalumą lankos.


Tokį posmą sueiliavo P. Stančikaitė 1993 metais.

Žodžiui reikia namų

„Saulės ratas“ – tai pirmoji ir vienintelė P. Stančikaitės eilėraščių, kelių miniatiūrų knygelė, išleista 2002 metais. Čia įdėtos ir dvi dainos „Jaunatviška dainelė“ ir „Baltoji pasaka“, kurioms melodiją sukūrė kompozitorius Mykolas Žalneravičius.
„Kūryba ne kas kita, kaip bendravimo su savo tauta forma. Tiksliau – viena bendravimo formų. Jeigu turi ką pasakyti savo tautai ir jauti pareigą pasakyti, tai pasakyk ir padaryk tai kūrybiniu žodžiu“, – paklaustas, kas yra kūryba, yra atsakęs kupiškėnas rašytojas Juozas Baltušis.

Aš mokausi žodį sakyti... Taip užlūžo žodis... Dainuoti ir dainuoti – toks pašaukimas duotas... Šie poetės Palmos Stančikaitės parašyti sakiniai, išsibarstę jos eilėraščiuose, gal atspindi prisipažinimą, kad ją labai traukė rašytinė kūryba. O ką rašyti, diktavo gimtoji žemė, metų bėgsmas, kaimo žmogaus gyvenimo filosofija. „Palmai tapus tautodailininke mezgėja, mama prisimindavusi, kad ir ji jaunystėje vąšelio iš rankų neišleisdavusi. Ritmo, rimo pajauta – gal paveldėta iš tėvelio. Jonas Stančikas daug dainuškų mokėjęs ir su dideliu ūpu jas diktavo, kai Palmai kilo mintis užrašyti. Tas polinkis gilintis į kaimo žmogaus gyvenimą, jo dvasinį ryšį su daiktais ir gamta – gal irgi iš genų. Rašytojas Juozas Baltušis ir Palma Stančikaitė – antros eilės broliavaikių palikuonys, tik artimiau bendrauti jiems netekę“, – rašė žurnalistė Eleonora Vaičeliūnienė 2000 m. „Kupiškėnų mintyse“.
P. Stančikaitės eilėraščius, įvairių temų straipsnelius spausdino „Šiaulių naujienos“. Į 1996 m. Vilniuje išleistą eilėraščių knygą „Eiliavimai“ pateko ir keturi kupiškėnės poetės eilėraščiai.

Yra žinių, kad P. Stančikaitė svajojo išleisti dar vieną knygelę – iš vaikų tarpusavio žodinio bendravimo ir santykių su suaugusiais, bet liga nebeleido jai parengti spaudai savo rankraščių...

Su gandrais atskridom į saulėtą krantą.
IÅ¡skrendam su gervÄ—m
į dausas Dangaus.
Lieka ir po mūsų žemėje gyventi
Lūkesčiai, svajonės ir darbai žmogaus.

Å iauliai, 1997 m.

Lieka ir Palmos Stančikaitės sukurti gražieji posakiai – „dagilis patvorio aštrus – aš, švelnus – aš pienės pūkas“, „saulėje įšilus bitė neša avilin sau pirmą duoną“, „linų žydėjimą gerai menu – suknelę lino aš esu turėjus“, „naktį nuriedėjo mėnuo į palaukę, o svajonė mano vyšnios žiedo laukia“, „linko, lūžo žalios šakos nuo žilvičių, po namų slenksčiu akmuo pražilo“, „jis, ji išėjo..., o Saulės ratas sukasi!“

Poezija

...Tu atskridai tyli, vos juntama.
Jautriai suvirpinai mane, –
Ir pasiliejo žodžių greita upė.

Pradžia tavoji rados kur staiga?
Aš nežinau, kur tavo pabaiga.
Tik bėga žodžių greita upė.

KuosÄ—nai, 1953 m.

Bičių vasara

Vyną vasaros žalią
Iš žiedų renka bitė,
Mažame jos lašely
Bičių vasara švyti.

Geria liepžiedžių rasą,
Dobilų saldų vyną...
Avilin kai mums neša,
Medumi jos svaigina.

Tas medus – lašas saulės,
Spindulys josios Å¡iltas.
Visas bičių pasaulis
Medumi apipiltas.

Žeme saulė nurieda,
Prisilietusi lūpom –
Kaip tos bitės ant žiedo –
Tik minutei nutūpę.

Å iauliai, 1998 m.

Ilgesys

PasilikusiÄ… savo vaikystÄ™
prie gimtinės beržų sutinku:
žalios versmės pro tošį
pavasarį trykšta
ir subÄ—ga Å¡irdin
atminimų srautu.

Tu lyg drobÄ— balta,
ištiesta žalioj pievoj,
pasitinki mane čia,
vieškeli senas.
Nuvesk, vieškeli,
ilgesį mano laukais ten,
kur Å¡vilpauja volungÄ—s
medžiuos aukštuos
prie gimtųjų namų.
O tų volungių.
o gimtųjų namų
jau seniai nebÄ—ra...
Tik tu, vieškeli,
tu – pažįstamas geras –
išlikai dar.

AtÄ—jau ir sustojau,
berželiu pavirtau...
Virstu ilgesiu aš.
Ilgesys ir esu
aš pati, aš pati.


Šiauliai–Kupiškis, 1996–2001 m.

Audimai

Tie vasaros prisiminimai –
Linų žieduos – dangus bekraštis, –
Sudėti jie į kraičių skrynią
Skaisčiais baltųjų drobių raštais.

Tai sesių išausti audimai
Iš rūtų, iš žiedų lelijų
Ir žodžių, kai širdy užgimę,
Dainoj skambiausioje prigijo.

Dainavo staklÄ—se audÄ—ja,
Belaukdama bernelio savo.
Danguj linai atsispindėjo, –
Tenai žydėjo, mėlynavo.


Kupiškis, 2002 m.

Sekmadienio varpai

Vejuosi per kiemą margą peteliškę. Šit, ji nutūpė ant gėlės žiedo, šit, ji nulėkė tolyn... Nepavysi, nepagausi.
Suklūstu, ir, rodos, tik dabar išgirstu – gaudžia varpai. Šiandien – sekmadienis: skamba bažnyčioje varpai. Štai, ir jos aukšti bokštai, iš tolo vos įžiūrimi: pro sodo šakas, pro girios kraštą...
Klausausi. Skamba, gaudžia, aidi, ritasi kaip nematomos vilnys per laukų lygumas, per vienkiemių sodybas, per aukštas giraitės viršūnes plaukia varpų garsai.
Užmiršau tą peteliškę. Stoviu. Taip ramu, tylu. Nenusakoma saulėta ramuma. Tik skamba iš tolo bažnyčios varpai.
...Daug metų praėjo. O manyje dar tebegaudžia jie ir šiandien – tie tolimi sekmadienio varpai.

Palma STANÄŒIKAITÄ–

„Rankdarbiai“, 1998, vasaris


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 646

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]