Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

JūRATėS DIDžIAUSIA KONKURENTė - VYTAUTO BIčIULė POLITIKA

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2006−12−23

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Žinomo rajono politiko, buvusio mero Vytauto Mockaus ir žurnalistės Jūratės Nedveckaitės ilgametė draugystė, santuoka, jų vaikelio gimimas kupiškėnams lyg ir neturėjo būti didelė paslaptis ar staigmena. Taip pat ar panašia seka rutuliojasi kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorijos. Tačiau ši pora visgi neišvengė perdėto aplinkinių smalsumo ir dėmesio, kuriuo yra apgaubiami visi daugiau ar mažiau viešajame gyvenime besireiškiantys žmonės – nuo šoumenų, sportininkų, menininkų, garsių verslininkų iki politikų. Kartais šių žmonių noras apsaugoti savo asmeninę erdvę, kad į ją brutaliai nesikištų pašaliniai smalsuoliai, yra vertinamas (tai patyrė ir Jūratė su Vytautu) lyg koks didžiulis nukrypimas nuo, rodos, visiems priimtinų elgesio normų...Tūlas pilietis šioje vietoje tikrai paprieštaraus: „O kaip kitaip! Jei jau esi viešas asmuo, tai džiaukis kartu su visa tauta savo meile, savo šeima, savo vaikais, savo darbais, o jeigu, šiukštu, kas nors tau nutiks nedoro, negero, tai būk mielas, ir vėl nepamiršk tautos informuoti. Gal sulauksi iš jos , geriausiu atveju, ir kokio užuojautos žodelyčio...“
Deja, tokia populiarumo, noro būti aukščiau minios kaina. Pasidomėjome, kaip šioje situacijoje jaučiasi Jūratė ir Vytautas Mockai.


Apie privatumÄ…

Pasikalbėti su Mockais, taip sakant, „apie ūkį ir bites“ sutarėm Puože, Jūratės tėvų namuose, kur šiuo metu gyvena jaunoji šeima su savo pirmagimiu Pauliuku.
Pokalbį pradėjome diskusija apie privatumą. Nusijuokusi Jūratė retoriškai klausė: „Negi mes turėjome parašyti skelbimą į laikraštį apie savo vestuves ar kūdikio gimimą? Nepaisant to, kad Vytautas yra viešas asmuo, manau, kad taip elgtis neprivalėjome. Mūsų vestuvės, vaikelio gimimas buvo didžiulis džiaugsmas, kuriuo pirmiausia pasidalijome su savo namiškiais ir pačiais artimiausiais draugais“. Žmonos nuomonei pritarė ir Vytautas.
Jūratei apskritai keista, kad šiais laikais dar yra žmonių, besistebinčių tuo, kad sutuoktiniai gyvena ne viename mieste. Juk yra gyvenančių ir skirtingose šalyse, net žemynuose. Dabar daug specialistų keliauja paskui darbo vietą. Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas. Tame ji neįžvelgianti nieko blogo. Juolab kad šiuolaikinės susisiekimo priemonės leidžia tuos atstumus greitai įveikti.
Ji pati tvirtino negalinti šiuo metu tiksliai prognozuoti, kur gyvens ateityje, ar tai bus Vilnius, ar Kupiškis, ar dar kokia kita vieta.
Visgi žodis po žodžio abstraktoką mūsų pašnekesį pasukom vėl į to paties privatumo lankas, tik jau konkretesniu pavidalu...

Į akį krito pas tėvą Stanislovą

Jūratė ir Vytautas susipažino 1997-aisiais, kai grupelė kupiškėnų važiavo į Raguvą, berods, kazimierinių proga sveikinti kunigo Kazimiero Barono, anksčiau klebonavusio Kupiškyje, aktyvaus Sąjūdžio laikų dalyvio. Jūratė prisimena, kad šis dvasininkas jai tuomet palinkėjęs surasti gerą vyrą. (Vėliau K. Baronas palaimino ir jų santuoką. Šio kunigo, kurį labai gerbia ir laiko savo dvasios tėvu, prašys ir vaikelį pakrikštyti).
Labiau vienas į kitą jiedu įsižiūrėjo vėl su būreliu kupiškėnų tų pačių metų rudenį važiuodami į spektaklį Kaune. Pakeliui buvo nutarta pasižiūrėti, kaip dirba Kėdainių televizija, aplankyti tame rajone gyvenusį tėvą Stanislovą. Jūratė tuomet važiavusi kaip žurnalistė.
„Iš bendravimo su tėvu Stanislovu Vytautas man pasirodė labai protingas ir išmintingas žmogus. Su tokia neeiline asmenybe, kaip šis kunigas, jis kalbėjo kaip lygus su lygiu“, - dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Jūratė tvirtina, kad per aštuonerius draugystės metus įsitikinusi, jog jos pirmasis įspūdis apie Vytautą tikrai buvęs teisingas. Daug iš jo išmokusi, daug sužinojusi. Ko gero, be Vytauto tikrai nebūtų išmaišiusi įdomiausių Lietuvos kampelių, nebūtų aplankiusi tiek spektaklių ir koncertų.
Paklaustas, kuo jį sužavėjusi Jūratė, Vytautas atsako santūriai vyriškai: “Mus sieja charakterio, vertinimų, supratimo panašumas tiek išorine, tiek vidine prasme. Ilgai bendravom. Mes ne kokie šoumenai, kuriems veiksmas vyksta greitai – susitiko, susituokė, išsiskyrė, apie viską visai Lietuvai ištrimitavo“. Vytautas prisipažino jaučiąs diskomfortą viešai kalbėdamas apie savo asmeninį gyvenimą. Grįždamas prie Jūratės išsakytų minčių jis pridūrė, kad šviesaus atminimo tėvą Stanislovą kaip dvasininką labiausiai vertinęs už tai, kad jis buvo nepasidavęs turto, pinigų vilionėms. Kaip dvasininkas buvo asketiškumo ir dvasingumo pavyzdys.
Paklausus, ar nebaugina didelis jų amžiaus skirtumas (Jūratei – 31 m., Vytautui – 49 m.), šeimos galva atsakė filosofiškai: “Kol kas nejaučiu to skirtumo. Kol pas Šv. Petrą nereikia eiti, o kai reikės, nežinau, gal tuomet paaiškės...“ Žmona pašmaikštavo: „Mes neskaičiuojam metų. Esam jauni ir gražūs!“ Negalim nepasmalsauti ir apie sutuoktuvių žiedą, kurio ant Vytauto rankos nematyti. „Bais brungus doiktas. Dėželaj saugomas,“ - atremia jis klausimą kupiškėniškai. Žmona prideda: „Buteliukus plauti trukdo...“

Apie karjerÄ…

„Sukurti šeimą, pagimdyti ir užauginti vaikų – tai tikroji moters karjera“, - įsitikinusi Jūratė. Žinoma, pasiilgstanti ir buvusio darbo, kuris dabar atrodo lyg kokios atostogos, palyginti su vaikelio priežiūra ištisą parą.
Jūratės darbas savaitraštyje „Laikas“, kuris yra laikomas Viktoro Uspaskicho ir jo partijos tribūna, taip pat užkliuvo oponentams, žinantiems, kad jos vyras yra konservatorius.
Jūratė sakė nemananti, kad jos straipsniai ekonomikos temomis buvęs kažkoks politikavimas. Ekonomikos srityje ji žadanti specializuotis ir ateityje.
Pašnekovė papasakojo, kad, palikusi „Kupiškėnų minčių“ redakciją, Vilniuje pirmiausia įsidarbino vienoje reklamos ir viešųjų ryšių agentūroje. Greitai paaiškėjo, jog šios agentūros laukia nekokios perspektyvos. Čia iš kolegų sužinojusi ir apie naują laikraštį, kuriam reikia rašančių žmonių. Supratusi, kad gerai pažįstamas spaudos žurnalistės darbas jai labiau prie širdies ir pasiryžo pabandyti. Kartu su ja „Laike“ pradėjo dirbti ir keletas buvusių bendradarbių.
Šiuo metu Jūratė yra nusiteikusi bent metus užsiimti vien sūnaus auginimu ir apie tolimesnes darbo perspektyvas negalvoja.
Vytautas neslepia, kad dabar manąs, jog praktine prasme padaręs didelę klaidą, kad, baigęs studijas, pasirinko ne Vilnių ar kitą didesnį miestą, bet Anykščius, nors galėjo darbovietę rinktis kaip labai gerai baigęs studijas, kokioje tik nori vietovėje. Tokia išvada peršasi, kai mato, jog kiti buvę bendrakursiai ir draugai, kurie liko sostinėje, dabar yra pasiekę neblogų karjeros aukštumų. O jis gyvenime nežiūrėjęs į perspektyvas, naudą. Pavyzdžiui, Anykščių kraštas jam atrodęs dėl savo literatūrinių vietų tarsi pripildytas šventos auros, netoli gimtinės ideali vieta gyventi ir dirbti. Jam visą laiką norėjosi kažką provincijoje pakeisti į gerą pusę. Deja...
Anot Vytauto, gyvenimas ne didmiestyje – tai ėjimas į tikslą aplinkiniais keliais, šokinėjant per barjerus. O įveikti kliūtis jis tiesiog mėgsta. Pavyzdžiui, svajojęs studijuoti arba fiziką, arba mediciną, bet pasirinkęs prekybos ekonomiką. Ne todėl, kad labai ši sritis jį traukusi, o todėl, kad norėjosi mesti iššūkį ir stoti ten, kur sunkiau, nes buvęs didžiausias konkursas. Vėliau buvo galimybių grįžti į Vilnių dirbti universitete. Atsisakęs pasiūlymo. Dabar šiek tiek gaila tokių neišnaudotų progų.
Šiuo metu Vytautas - brolio Gintauto autotransporto įmonės direktoriaus pavaduotojas. Jam tenka pasirūpinti tiekimo ir vizų reikalais, tartis su broliu ekonominiais klausimais. „Darbe stengiuosi išnaudoti gyvenimo „viena koja“ Vilniuje privalumus. Teisybė, kad dirbu ten nedideliu krūviu. Tad gaunu ir atitinkamą atlygį. Materialinė žala sau tikrai didžiulė padaryta“, - prisipažįsta Vytautas. Žmona jam antrina, kad dirbti visuomeniniais pagrindais į politiką ji tikrai niekada neitų. Tai labai nedėkingas užsiėmimas. „Matau, kaip vyras laksto, stengiasi kiekvieną problemėlę išspręsti, o tenka išgirsti visokių nebūtų dalykų – netiesos, šmeižto... Nors suvokiu ir suprantu Vyto siekius ir mes vienas kitam suteikiam erdvės ir laisvės save realizuoti bei pasireikšti, bet jei jau taip vertinamos žmogaus pastangos, tai gal laikas kitaip pasukti savo ir šeimos gyvenimą“, - įsitikinusi moteris.
„Didžiausias mano minusas – nemoku, kai reikia nutylėti. Rėžiu visiems teisybę į akis“, - apie charakterio minusus prasitaria Vytautas ir neiškenčia nepriduręs: "Praturtėti yra geras noras, bet kai jis realizuojamas per politiką – negerai“.

Visų rūpestėlis

Anot Jūratės, dabar jos gyvenimas teka trijų valandų ritmu. Mat kas tiek laiko maitinanti sūnelį. Jaunoji mama savo vaikystės namuose jaučiasi tikrai puikiai. „Labai sunku buvo pirmomis dienomis po gimdymo, kai daug kas buvo neaišku. Juk teorija yra viena, o praktika šiuo atveju – visai kas kita. Čia labai pravertė mamos patarimai.“Dabar ir dienomis, ir naktimis abu savo pirmagimį čiūčiuojam. Tėtis moka ir pampersą pakeisti, ir nuraminti mažylį, kai jam pilvuko diegliukai neduoda ramybės. Žinoma, jei mūsų tėčio konkurentė politika nepasigrobia“, - šypsodamasi sakė Jūratė.
Pasak Vytauto, jų vaikas labiausiai nurimsta vežamas automobiliu. Gal todėl, kad beveik iki pat gimdymo su Jūrate jie daug keliavę: daugybę kartų į Šimonių girią grybauti, o vasaros atostogų – ir po Latviją.
Mažylis į šį pasaulį pasibeldė, kaip ir buvo spėję gydytojai, – spalio 27-ąją.
Jūratė prisiminė, kad gydytoja ją tuomet raminusi: „Jūs nebijokit gimdyti. Tai labai įdomi patirtis“. Nors tuomet šie žodžiai atrodę keistoki, bet vėliau pašnekovė įsitikino gydytojos teisumu. Šio įvykio ji niekuomet nepamirš.
„Kol laukiau prasidėsiančio gimdymo, Vytas su gydytoja sėdėdamas prie monitoriaus, kuriame grafiškai buvo fiksuojamas mano sąrėmių dažnis ir sekamas vaiko širdies ritmas, tradiciškai dar sugebėjo ir apie politiką pasišnekėti“, - pasakojo Jūratė.
Anot jos, pajusti ką tik gimusią savo atžalą prigludusią prie krūtinės – nepakartojama. Buvo apėmęs ir meilės, ir nerimo, ir atsakomybės jausmas, ir begalinis džiaugsmas, kad kojyčių penki ir rankyčių penki pirštukai...
„Jaučiuosi subrendusi motinystei. Sava našta nesunki“, - dalijosi savo potyriais Jūratė.
Ką tik gimusį sūnų ant rankų laikydamas Vytautas mąstė, kad jo atžalos išgyventas procesas labai panašus į žmogaus išvarymą iš Rojaus į kupiną pavojų, stresų ir dirgiklių pasaulį.
Ar Paulius bus vienintelis jų vaikas, abu sutuoktiniai atsakė, kad kol kas į šį klausimą atsakyti negali. Vaiko auginimas – tai didžiulė atsakomybė.
Jūratė parodė knygą - dienoraštį, kurią gimus sūnui dovanų gavo iš Vytauto dukterėčios Eglės. Jau pradėjo pildyti šio dienoraščio puslapius, net padarė mažylio pėdelių ir rankyčių atspaudus.
O vardą jam rinko sunkiai, gal iš 30 variantų. Paulius buvo labiausiai priimtinas dėl skambumo ir šiais globalizacijos laikais svarbaus trumpumo.

Du uostai

Jūratė tvirtino nė kiek nesigailinti, kad išvažiavo gyventi ir dirbti į didmiestį. Dabar jų šeima turi du uostus – Vilniuje ir tėviškėje. Šiuo metu jie savo būstą sostinėje aplanko kokius du kartus per mėnesį, kai važiuoja su vaikeliu profilaktiškai pasitikrinti pas gydytojus.
Pro Mockų buto langus matyti Šv. Jokūbo bažnyčia, ligoninė ir Neries krantinė. Jo vidus įrengtas šiuolaikiškai: maždaug 55 kv. m atvira erdvė suskirstyta į virtuvės, svetainės ir miegamojo zonas. Keturių metrų aukštumo patalpos leido įrengti ir antresoles. Ten sumontuota didelė spinta su stumdomomis durimis, stovi rašomasis stalas su kompiuteriu, kuris prijungtas prie interneto. Šeima dar yra išsipirkusi ir 40 kv. m palėpės. Ten turėtų būti įrengtas kambarys Pauliukui.
„Šiame bute anksčiau buvo Bronytės (Mockai butą įsigijo iš kraštietės dailininkės B. Jacevičiūtės - Jėčiūtės) dailės dirbtuvės. Tai šiuo metu primena čia kabantis jos paveikslas. Bronytė, apsilankiusi pas mus ir pamačiusi palubėje didžiulius šviestuvus, šūktelėjo: „O, jėtau, kaip bažnyčioje!“, - pasakojo Jūratė.
Kur Mockų šeima galutinai apsistos, paaiškės po keleto mėnesių. O šiuo metu, pasak Jūratės, jie mėgaujasi kaimiškojo uosto, o gal užutėkio, ramybe jos gimtajame Puože.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 913

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]