„Jei kultūros nėra žmonių širdyse, tai niekur daugiau jos būti negali“ Ž. Diuhamelis
Aktyvaus gyvenimo katile besivartanti Europa Å¡iuo metu yra bene patogiausia terpÄ— klestÄ—ti kultÅ«riniam judÄ—jimui. Kadangi kultÅ«ra yra vienas svarbiausių tobulÄ—janÄios civilizacijos rodiklių, kiekvieno lietuvio Å¡irdis turÄ—tų didžiuotis tuo, jog 2009 metais Vilniui bus suteiktas Europos kultÅ«ros sostinÄ—s statusas. Jau ir Å¡iandien Vilnius pagal kultÅ«rinių renginių pasiÅ«lÄ… bei jai neabejingos bendruomenÄ—s paklausÄ…, jau dabar nesunkiai susitvarkytų su Å¡ia Å¡vietÄ—jiÅ¡ka misija. Deja, kultÅ«rinis gyvenimas klesti tik sostinÄ—je bei didesniuose Å¡alies miestuose, mat provincijose jis ir toliau yra apimtas geležinių gniaužtų stagnacijos. Problema, kaip gali pasirodyti iÅ¡ pirmo žvilgsnio, nÄ—ra tik elementaraus kultÅ«rinio judÄ—jimo stoka. Nors Lietuva žadina visÄ… kraÅ¡tÄ…, taip atidengdama naujas gyventojų pasaulėžiÅ«ros skyles, taÄiau bepradedantys skleistis Å¡viesesnio gyvenimo žiedeliai susiduria su nauja problema: ne kiekvienas žmogus suvokia, kaip reikia elgtis su kultÅ«ra, jÄ… gerbti, skatinti ir tobulinti. Tokia situacija norom nenorom verÄia galvoti apie karÅ¡tÄ… bulvÄ™ rankose, kada žmogus desperatiÅ¡kai stengiasi nenusideginti rankos. To iÅ¡vengti nepavykus, „nukentÄ—jusysis“ įsiunta ir sviedžia daržovÄ™ į sienÄ…. BÅ«tent taip neretai yra svaidoma ir kultÅ«ra. Taigi, norint iÅ¡vengti nudegimų, reikia turÄ—ti proto ir imti bulvÄ™ su įrankiais. O kaip „imti“ kultÅ«rÄ…?
Kalbant apie dramos, kino teatrus, koncertų sales, tenka pripažinti, kad provincijose, ypaÄ tarp jaunimo, yra didžiulÄ— praraja tarp scenos ir žiÅ«rovo. Jaunimo nesugebÄ—jimas realiai įvertinti artisto ar jų grupÄ—s talento bei pastangų, pasireiÅ¡kia atvira nepagarba pasirodymų metu, kada galima iÅ¡girsti ir pasityÄiojanÄio juoko, replikų bei užgaulių žodžių. Akivaizdu, kad renginių kiekybÄ— negali iÅ¡sprÄ™sti lÄ—tos, bet tikslingai plintanÄios degradacijos, nes požiÅ«ris į mena, tolerancija ir plati pasaulėžiÅ«ra formuojasi paÄiame paauglio viduje, jį supanÄioje aplinkoje, visuomenÄ—je. O kaip gali susiformuoti Å¡iuolaikiÅ¡ko, modernaus paauglio mÄ…stymas, kai, tarkim, provincijos mokyklose meno pamokos, kaip muzika, dailÄ— ar teatras, yra laikomos menkavertÄ—s bei mokinių traktuojamos kaip „laisvos, nieko neveikimo“ valandos, kurių metu klasÄ—je tvyro visiÅ¡kas chaosas ir prieÅ¡iÅ¡kumas bet kokiam kultÅ«riniam tobulÄ—jimui. Pastarasis nedvejojant iÅ¡keiÄiamas į kortas ar plepalus. Jaunimas yra linkÄ™s Å¡aipytis, niekinti, žeminti tai, ko nesupranta, tad neverta stebÄ—tis, kodÄ—l mažuose miesteliuose yra ignoruojami teatro pasirodymai, klasikinÄ—s muzikos koncertai, o Å¡tai menkavertÄ— „Kelio į žvaigždes“ komercija sulaukia didžiulio jaunimo susidomÄ—jimo. Už tai negalima jų nei smerkti, nei kaltinti, tiesiog apmaudu, kad paaugliai taip lengvai leidžiasi vedžiojami už nosies, neegzistuoja joks alternatyvus pasirinkimas. Paprastai tas skonis yra diktuojamas mados, kurį propaguoja populiarÅ«s draugai ar pažįstami, tad ko vertas tÄ… „skonį“ „pasisavinÄ™s“ žmogus? KomercinÄ— muzika ("popsucha") yra prieinama ir suprantama net visus varžtelius iÅ¡mÄ—Äiusiam žmogui. Patys primityviausi ir lengvai įsimenami žodžiai, kai kinta tik dainų pavadinimas, bet ne jų muzikinÄ— kalba - sutrypia bet kokiÄ… muzikos estetinÄ™ vertÄ™. Bet kaip jaunimas gali tai realiai įvertinti, jei jų mÄ…styme žioji gilios skylÄ—s apie muzikos arba apskritai meno suvokimÄ…? Savaime suprantama, kad besiformuojanti mÅ«sų Å¡alies ateitis pasirinks tokiÄ… muzikÄ… ir paÄias paprasÄiausias, primityviausias kultÅ«ros imitacijas. Juk kai pasirinkimas yra vienas iÅ¡ vieno, kas belieka? Tad tokiÄ… situacijÄ… reikia pradÄ—ti keisti nuo pat pamatų: pirmiausia platesnio vaikų lavinimo jų Å¡eimose, o po to ir mokyklose. TÄ—vai, rodos, mano, kad viskas, kuo jie turi rÅ«pintis, yra tai, kad vaikai gerai mokytųsi, bÅ«tų saugÅ«s, nealkani, aprengti, na, ir, kad turÄ—tų draugų, nebÅ«tų vieniÅ¡i. TaÄiau kultÅ«rinis gyvenimas, jo samprata, yra paliekama paÄių vaikų valiai. Tuo neverta stebÄ—tis, mat ko galima tikÄ—tis iÅ¡ tÄ—vų, vis dar jauÄianÄių nostalgijÄ… Sovietų SÄ…jungai bei atitinkamai tebemylinÄių Rusijos estradÄ…, kuriÄ… dabar puikiai pakeiÄia lietuviÅ¡kieji andriai rimiÅ¡kiai ir kiti to paties tipažo artistai. Žinoma, rusų kinas, literatÅ«ra ar teatras yra labai stiprÅ«s, bet pabandykit jÅ«s mano kartos jaunimÄ… priversti žiÅ«rÄ—ti rusų filmus ar skaityti rusų literatÅ«rÄ…... Problema yra ta, kad provincijoje kultÅ«rinimasis netraukia ne tik jaunimo dÄ—mesio, bet ir gerokai vyresnių žmonių. Tad iÅ¡ ko imti pavyzdį? PaskutinÄ— pakopa tenka mokyklai. Matematikos, chemijos, fizikos, biologijos, užsienio kalbų nepakankama pilnaverÄiam iÅ¡prusimui. Lietuvių kalbos mokytojai, nagrinÄ—dami literatÅ«rÄ…, skatindami skaityti knygas, kiek Å¡velnina situacijÄ…, bet to tikrai maža, mat kaip jau sakiau, kitos meninÄ—s raiÅ¡kos pamokos yra ignoruojamos. O tai, keisÄiausia, skatina pati mokykla, leisdama meno dalykus mokytojams vertinti arba pažymiais, arba įskaitomis, priklausomai nuo mokinio pageidavimo. Kaip žinia, deÅ¡imt gauti kur kas sunkiau, nei įskaitÄ…, tad vertinimas balais verstų mokinius kiek pasitempti. Akivaizdu, kad bÅ«tina griežtinti paÄiÄ… mokyklos politikÄ… kultÅ«ros, meno atžvilgiu, nes menotyra tikrai to verta, ir žemindami jÄ…, mes žeminame save. Nesvarbu, kad bÅ«tų nepatenkintų, taÄiau tai bÅ«tų pagalba iÅ¡ serijos „dabar jÅ«s ant manÄ™s pykstate, bet ateityje man dar padÄ—kosite“.
Å ių dienų paauglys – maiÅ¡taujanti asmenybÄ— su dideliu minusu: jam nepatinka, kad maiÅ¡tauja ne tik jis, bet ir kiti. Taigi negana to, kad nemažai paauglių nevertina kitų žmonių darbo, meno, modernios kultÅ«ros, jie tuo paÄiu net nesugeba gerbti vieni kitų. Noras laužyti tÄ—vų įsakymus, kartais net valstybÄ—s įstatymus, dabar yra „ant bangos“. RÅ«kyti ar vartoti svaigalus nesulaukus pilnametystÄ—s taip pat - natÅ«ralus dalykas. Tad kokiu keliu mes sukam? MaiÅ¡tauti yra sveika, tai kuria asmenybÄ™, jos troÅ¡kimus, siekius, charakterį. Bet kur veda toks maiÅ¡tavimas?.. Beje, rezultatai rodo, kad ir to Å¡ių dienų jaunimui nepakanka, ko gero, reikia nedidelio postÅ«mio, „spyrio į užpakalį“, kad mechanizmas pradÄ—tų suktis? Tas postÅ«mis - kiekvieno mÅ«sų, kaip pilieÄio pareiga.
Žinoma, Lietuvoje gausu ir protingo, tolerantiško, liberalaus bei pažangaus jaunimo. Tiesiog apie gerąją pusę neverta daug kalbėti. Kam to reikia, kai su ja viskas ir taip puiku? Šio jaunimo dėka aš žinau, kad ateitis tikrai nėra labai tamsi, tad dabar telieka tikėtis, kad tokio jaunimo daugės. Didžiuosiuose miestuose jo ir taip netrūksta, dabar atėjo provincijų eilė. Metas keistis, mielas jaunime...
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.