Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

PROVINCIJA €ŒPOPSUCHOS€ įKAITÄ—

Dainius VANAGAS

2006−11−25

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

„Jei kultūros nėra žmonių širdyse, tai niekur daugiau jos būti negali“ Ž. Diuhamelis

Aktyvaus gyvenimo katile besivartanti Europa šiuo metu yra bene patogiausia terpė klestėti kultūriniam judėjimui. Kadangi kultūra yra vienas svarbiausių tobulėjančios civilizacijos rodiklių, kiekvieno lietuvio širdis turėtų didžiuotis tuo, jog 2009 metais Vilniui bus suteiktas Europos kultūros sostinės statusas. Jau ir šiandien Vilnius pagal kultūrinių renginių pasiūlą bei jai neabejingos bendruomenės paklausą, jau dabar nesunkiai susitvarkytų su šia švietėjiška misija. Deja, kultūrinis gyvenimas klesti tik sostinėje bei didesniuose šalies miestuose, mat provincijose jis ir toliau yra apimtas geležinių gniaužtų stagnacijos.
Problema, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nėra tik elementaraus kultūrinio judėjimo stoka. Nors Lietuva žadina visą kraštą, taip atidengdama naujas gyventojų pasaulėžiūros skyles, tačiau bepradedantys skleistis šviesesnio gyvenimo žiedeliai susiduria su nauja problema: ne kiekvienas žmogus suvokia, kaip reikia elgtis su kultūra, ją gerbti, skatinti ir tobulinti. Tokia situacija norom nenorom verčia galvoti apie karštą bulvę rankose, kada žmogus desperatiškai stengiasi nenusideginti rankos. To išvengti nepavykus, „nukentėjusysis“ įsiunta ir sviedžia daržovę į sieną. Būtent taip neretai yra svaidoma ir kultūra. Taigi, norint išvengti nudegimų, reikia turėti proto ir imti bulvę su įrankiais. O kaip „imti“ kultūrą?
Kalbant apie dramos, kino teatrus, koncertų sales, tenka pripažinti, kad provincijose, ypač tarp jaunimo, yra didžiulė praraja tarp scenos ir žiūrovo. Jaunimo nesugebėjimas realiai įvertinti artisto ar jų grupės talento bei pastangų, pasireiškia atvira nepagarba pasirodymų metu, kada galima išgirsti ir pasityčiojančio juoko, replikų bei užgaulių žodžių. Akivaizdu, kad renginių kiekybė negali išspręsti lėtos, bet tikslingai plintančios degradacijos, nes požiūris į mena, tolerancija ir plati pasaulėžiūra formuojasi pačiame paauglio viduje, jį supančioje aplinkoje, visuomenėje. O kaip gali susiformuoti šiuolaikiško, modernaus paauglio mąstymas, kai, tarkim, provincijos mokyklose meno pamokos, kaip muzika, dailė ar teatras, yra laikomos menkavertės bei mokinių traktuojamos kaip „laisvos, nieko neveikimo“ valandos, kurių metu klasėje tvyro visiškas chaosas ir priešiškumas bet kokiam kultūriniam tobulėjimui. Pastarasis nedvejojant iškeičiamas į kortas ar plepalus. Jaunimas yra linkęs šaipytis, niekinti, žeminti tai, ko nesupranta, tad neverta stebėtis, kodėl mažuose miesteliuose yra ignoruojami teatro pasirodymai, klasikinės muzikos koncertai, o štai menkavertė „Kelio į žvaigždes“ komercija sulaukia didžiulio jaunimo susidomėjimo. Už tai negalima jų nei smerkti, nei kaltinti, tiesiog apmaudu, kad paaugliai taip lengvai leidžiasi vedžiojami už nosies, neegzistuoja joks alternatyvus pasirinkimas. Paprastai tas skonis yra diktuojamas mados, kurį propaguoja populiarūs draugai ar pažįstami, tad ko vertas tą „skonį“ „pasisavinęs“ žmogus? Komercinė muzika ("popsucha") yra prieinama ir suprantama net visus varžtelius išmėčiusiam žmogui. Patys primityviausi ir lengvai įsimenami žodžiai, kai kinta tik dainų pavadinimas, bet ne jų muzikinė kalba - sutrypia bet kokią muzikos estetinę vertę. Bet kaip jaunimas gali tai realiai įvertinti, jei jų mąstyme žioji gilios skylės apie muzikos arba apskritai meno suvokimą? Savaime suprantama, kad besiformuojanti mūsų šalies ateitis pasirinks tokią muziką ir pačias paprasčiausias, primityviausias kultūros imitacijas. Juk kai pasirinkimas yra vienas iš vieno, kas belieka? Tad tokią situaciją reikia pradėti keisti nuo pat pamatų: pirmiausia platesnio vaikų lavinimo jų šeimose, o po to ir mokyklose. Tėvai, rodos, mano, kad viskas, kuo jie turi rūpintis, yra tai, kad vaikai gerai mokytųsi, būtų saugūs, nealkani, aprengti, na, ir, kad turėtų draugų, nebūtų vieniši. Tačiau kultūrinis gyvenimas, jo samprata, yra paliekama pačių vaikų valiai. Tuo neverta stebėtis, mat ko galima tikėtis iš tėvų, vis dar jaučiančių nostalgiją Sovietų Sąjungai bei atitinkamai tebemylinčių Rusijos estradą, kurią dabar puikiai pakeičia lietuviškieji andriai rimiškiai ir kiti to paties tipažo artistai. Žinoma, rusų kinas, literatūra ar teatras yra labai stiprūs, bet pabandykit jūs mano kartos jaunimą priversti žiūrėti rusų filmus ar skaityti rusų literatūrą... Problema yra ta, kad provincijoje kultūrinimasis netraukia ne tik jaunimo dėmesio, bet ir gerokai vyresnių žmonių. Tad iš ko imti pavyzdį? Paskutinė pakopa tenka mokyklai. Matematikos, chemijos, fizikos, biologijos, užsienio kalbų nepakankama pilnaverčiam išprusimui. Lietuvių kalbos mokytojai, nagrinėdami literatūrą, skatindami skaityti knygas, kiek švelnina situaciją, bet to tikrai maža, mat kaip jau sakiau, kitos meninės raiškos pamokos yra ignoruojamos. O tai, keisčiausia, skatina pati mokykla, leisdama meno dalykus mokytojams vertinti arba pažymiais, arba įskaitomis, priklausomai nuo mokinio pageidavimo. Kaip žinia, dešimt gauti kur kas sunkiau, nei įskaitą, tad vertinimas balais verstų mokinius kiek pasitempti. Akivaizdu, kad būtina griežtinti pačią mokyklos politiką kultūros, meno atžvilgiu, nes menotyra tikrai to verta, ir žemindami ją, mes žeminame save. Nesvarbu, kad būtų nepatenkintų, tačiau tai būtų pagalba iš serijos „dabar jūs ant manęs pykstate, bet ateityje man dar padėkosite“.
Šių dienų paauglys – maištaujanti asmenybė su dideliu minusu: jam nepatinka, kad maištauja ne tik jis, bet ir kiti. Taigi negana to, kad nemažai paauglių nevertina kitų žmonių darbo, meno, modernios kultūros, jie tuo pačiu net nesugeba gerbti vieni kitų. Noras laužyti tėvų įsakymus, kartais net valstybės įstatymus, dabar yra „ant bangos“. Rūkyti ar vartoti svaigalus nesulaukus pilnametystės taip pat - natūralus dalykas. Tad kokiu keliu mes sukam? Maištauti yra sveika, tai kuria asmenybę, jos troškimus, siekius, charakterį. Bet kur veda toks maištavimas?.. Beje, rezultatai rodo, kad ir to šių dienų jaunimui nepakanka, ko gero, reikia nedidelio postūmio, „spyrio į užpakalį“, kad mechanizmas pradėtų suktis? Tas postūmis - kiekvieno mūsų, kaip piliečio pareiga.
Žinoma, Lietuvoje gausu ir protingo, tolerantiško, liberalaus bei pažangaus jaunimo. Tiesiog apie gerąją pusę neverta daug kalbėti. Kam to reikia, kai su ja viskas ir taip puiku? Šio jaunimo dėka aš žinau, kad ateitis tikrai nėra labai tamsi, tad dabar telieka tikėtis, kad tokio jaunimo daugės. Didžiuosiuose miestuose jo ir taip netrūksta, dabar atėjo provincijų eilė. Metas keistis, mielas jaunime...


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 843

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]