Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Vėrinys

MENIÐKOS SIELOS PRABYLA POPIERIAUS LAPE

Jurgita ÞIUKAITË

2006−11−11 0

„Kuriantis þmogus pakyla virð teroro, mirties, sudarkytos civilizacijos. Meno laisvë – nesunaikinama ir nepaþeidþiama – yra esminë prielaida iðlikti individui, þmonijai, kultûrai“, - raðë literatûrologas Vytautas Kubilius.
Panevëþio apskrities jaunøjø kûrëjø ðventëje-konkurse „Po raudonu ðermukðnio medþiu“, skirto poetës Zitos Lukoðiûtës 55-osioms gimimo ir laikraðèio „Kupiðkënø mintys“, kurio redakcijoje dirbo ir ðviesaus atminimo poetë, 60-meèiui, geriausiais prozininkais kompetentingos komisijos, kaip jau buvome minëjæ, iðrinkti kupiðkënai gimnazistai Ieva Stasënaitë ir Dainius Vanagas. Apie kûrybà, kuriantá þmogø ir kitas temas - pokalbis su jais.
Ásimylëjusi Puponis
Kupiðkio Lauryno Stuokos-Gucevièiaus gimnazijos 3Gb klasës mokinë Ieva Stasënaitë, kurios iðtraukà ið prozos kûrinio „Mano kaimo moèiutës“ spausdinome praëjusio ðeðtadienio numeryje, uþ ðá savo darbà pernai respublikiniame jaunøjø filologø konkurse ávertinta antro laipsnio diplomu. Prieð dvejus metus tokio paties apdovanojimo prozos sekcijoje sulaukë jos darbas „Að myliu Puponis“. Ðiemet konkursui Ieva numaèiusi vël raðyti apie kaimà, kuriame gyvena, kur vaikystëje kiekviena bala iðmaiðyta, bevaikðèiojant kiekvienas upelis, krûmas, miðkelis paþintas. Apie Puponis, þvelgiant ið kaimo vidaus á jo iðoræ.
Jaunoji kûrëja sako, jog malonu raðyti apie tai, kas taip gerai paþástama. I. Stasënaitës ir miniatûros – iðjaustos, plaukianèios ið ðirdies gelmiø. „Esu romantikë“, - sako Ieva, prabrëþdama savo glaudø ryðá su gamta ir didþiuodamasi tuo, kad gyvena kaime. Mieste ji neturëtø kà veikti, kur pasisemti minèiø savo kûrybai.
Raðo ranka
Kaip jauna kûrëja Ieva pradëjo skleistis nuo devintos klasës, ið Kupiðkio Povilo Matulionio vidurinës mokyklos perëjusi á gimnazijà. Þinoma, ir iki tol, kaip ir visi mokiniai, raðydavo raðinëlius, dalyvavo skaitovø konkursuose. Taèiau gimnazijos lietuviø kalbos mokytoja Liuda Kopûstienë áþvelgë, jog mergina gali ir geba siekti daugiau kûrybos srityje, nuolat skatina jà raðyti.
Taigi kaip ateina kûrybinës mintys: prispyrus mokytojai ar pajutus poreiká raðyti? Pasak Ievos, jos kartais kyla tiesiog ið laisvø akimirkø, neturëjimo kà veikti, þvelgiant pro langà. „Þiûri, galvoji, lygini. Ið vienos minties iðsirutulioja antra, treèia“, - sako Ieva, miniatûrø, istorijø uþuomazgas ið pradþiø laikanti tik galvoje, kol randa laiko jas iðlieti ant popieriaus lapo. Raðyti tekstus kompiuteriu – jai svetimas dalykas.
„Pati ranka kartais raðo. Ið vaikystës prisiminimø, bandymo iðsakyti jausmus, gimsta miniatûros“, - pasakojo Ieva. Pasak jos, klasëje raðyti labai sunku. Raðant reikia ramybës, reikia girdëti savo mintis, o ne bendraklasiø raðikliø skrebenimà, jø diskusijas.
Kuria rankines
Raðantys þmonës neretai patys daug skaito. „Skaitymas – problema, - ðypsosi Ieva. – Net pirmoje klasëje dvejus metus praleidau, nes nemokëjau skaityti. Per aðaras ir mama mane mokë. Dabar bibliotekoje esu pakankamai retas sveèias“. Labiausiai jaunosios filologës dëmesá prikausto literatûra, nagrinëjanti naðlaièiø temà. Á atmintá ástrigo Ðarlotos Brontës „Dþeinë Eir“. Per jaunøjø kûrëjø ðventæ-konkursà dovanø gauta Jurgos Ivanauskaitës knyga „Mieganèiø drugeliø tvirtovë“ taip pat patraukë I. Stasënaitës dëmesá.
Besiðnekuèiuojant Ieva prasitaria apie dar vienà laisvalaikio, liekanèio nuo rengimosi pamokoms, uþsiëmimà – mezgimà, rankiniø siuvimà. Pastaràja veikla ji uþsikrëtë nuo sesers Kristinos, dabar studijuojanèios Vilniuje. Kristinai ið senø dþinsø pasisiuvus rankinæ, tai padaryti pabandë ir Ieva. Pabandë ir patiko. Originaliomis rankinëmis siûti mergina panaudoja dþinsus, senus lietpalèius, kitas medþiagas. Joms siûti turi uþsakymø ir ið draugiø, tik laiko jiems ágyvendinti vis pritrûkstanti.
Smalsauju, kuo Ieva ketina bûti „uþaugusi“, tuolab jog ji – raðanti „realininkë“. Gimnazistë turi pamàstymø ateityje sukti medicinos link, jà traukia kineziterapijos sritis.
Keistas – didþiausias komplimentas
„Kûryba – mano laiko áprasminimas“, - teigia kitas jaunøjø kûrëjø ðventës-konkurso laureatas, Kupiðkio Lauryno Stuokos-Gucevièiaus 3Ga klasës mokinys Dainius Vanagas, ið savo bendraamþiø iðsiskiriantis savita gyvenimo filosija. Vaikinà, raðantá noveles, miniatiûras daugelis ðiuolaikiniø þmoniø priima kaip kiek neáprastà reiðkiná. Pasak Dainiaus, tai (noras lauþyti stereotipus) tik dar labiau skatina raðyti. Paðnekovas juokauja, jog pas mus, jei rengiesi kitaip, klausaisi kitokios muzikos, màstai ne taip, kaip daugelis, esi kiek kitoks, - kone gyvybe rizikuoji. Meniðkos sielos þmogus daþnai ir yra tas „kitoks“. Taèiau pasakymà jo atþvilgiu „keistas“, Dainius sako priimantis kaip komplimentà ir pripaþásta paaugliðkà norà iðsiskirti.
Spyris á uþpakalá sviedþia tolyn
Raðymà Dainius ávardija noru palikti kaþkà po savæs. Vaikino kûrybos pradþia – jo dvyliktøjø gyvenimo metø vasarà. Vaþiuojant atostogauti prie jûros, mintyse jam iðsidëliojo fantasmagoriðka istorija. Kilo noras jà pateikti kaip romanà. „Taèiau supratau, jog tam esu per jaunas. Negali ðokinëti kas antrà laiptelá ir nesuklupti“, - kalbëjo paðnekovas, kuriantis miniatiûras ir noveles, o svajonëse brandinantis mintá kada nors paraðyti ir á gyvenimà iðleisti savo knygà. Kol kas didesnës apimties kûriniui, pasak jo, dar per maþai jëgø ir patirèiø. Sëkmë konkursuose, þmonës, vertinantys jo kûrybà, – postûmis þingsnis po þingsnio eiti tolyn, tobulëti. Kritika – dar didesnis akstinas siekti raðyti geriau, derinti stiliø, skaityti kitø kûrybà, perlipti vidutinybës ribas. Kaip spyris á uþpkalá, stumiantis tolyn. Dainius sako turintis polinká pirmauti.
Skaitymas - malonumas
Skaitydamas brandþiø autoriø kûrybà, Dainius stengiasi ásijausti á jà, patirti skaitymo malonumà, neanalizuoja stiliaus, vienos ar kitos detalës pateikimo ir pan., taèiau susipaþindamas su bendraamþiø lektûra tampa pretenzingas ir priekabus.
Pusmetá D. Vanagas teigia galintis grauþti vienà knygà po kitos, o þiûrëk kità pusmetá – skaitymo ðtilis. Dabar kaip tik ramybës laikotarpis – sustojo prie Johno O' Donohue „Amþinybës atbalsiø“. Ði knyga Dainiui brangi, kaip pirmà syká tam tikromis aplinkybëmis garsiai kitam þmogui skaitytas kûrinys. Viena ið didþiausià áspûdá jaunajam raðytojui palikusiø knygø – Johno Irvingo „Pasaulis pagal Garpà“. Dainiø þavi subtili ðio kûrinio ironija, mirties temos pateikimas, pasakojimo stilius.
Kam jaunasis filologas pirmiausia parodo savo tik gimusias noveles, miniatûras? Anot paties Dainiaus, pirmam jo kelyje sutiktam þmogui, kaip paprastam skaitytojui. Gimnazisto kûryba – tai, kas gimsta ið ðirdies, bet ne ið jo gyvenimo. Kûrybiniø minèiø vaikinui kyla ið potyriø bekeliaujant po dailës parodas, meno galerijas. Pasak Dainiaus, mintys turi rasti savo vagà, vienà kûriná pradëjæs vasarà, baigë tik visai neseniai.
Gyvenimas susideda ið smulkmenø
Jo paties gyvenimas guldomas dienoraðtyje. „Jei matai filmà, – po kurio laiko prisimeni tik pagrindinius dalykus, o smulkmenos nugrimzta á uþmarðtá. Nenoriu pamirðti savo gyvenimo smulkmenø, todël jas apraðau dienoraðtyje“, - sakë Dainius, kurio gyvenimas jø kupinas. Paðnekovas teigë negalintis pakæsti monotonijos ir stengiasi visur ákiðti savo trigraðá: mokykloje mëgsta pagroti bûgnais, pabrazdina draugo gitara, kultûros centre lanko pramoginius ðokius, muzikos mokykloje yra baigæs choriná dainavimà, ne paskutinëje vietoje ir teatrinë veikla. „Muzikuoju „ið lempos“, nes man patinka. Jei ko nemoku, nereiðkia, jog negaliu bandyti“, - apie savæs ieðkojimà ir saviraiðkà kalbëjo Dainius, nenorintis meno srityje likti nuoðalyje. Jis iðbando save ir fotografuodamas bei pabrëþia nemëgstantis nuotraukø apdorojimo kompiuteriu. „Kûryboje noriu ir siekiu realizmo. Ironiðko, kritiðko“, - teigë Dainius. Ið principo buvo pabandæs kurti ir eiles, taèiau ðis þanras jam pasirodë per maþas. Neaplenkia në vieno kultûrinio reiðkinio mieste, apsilanko apskrityje, sostinëje rengiamose parodose, spektakliuose.
Dar viena D. Vanago aistra – kinas. Dainiaus silpnybë – kino filmai originalo - prancûzø, italø, ispanø – kalba su angliðkais subtitrais. Jam sunku þiûrëti per ðalies televizijos programas transliuojamus filmus, ágarsintus tuo paèiu balsu.
Baisiausia – nieko neveikti
Kiekvienà savo gyvenimo minutæ Dainius stengiasi iðspausti iki maksimumo. „Miegi tam, jog pailsëtum, skaitai tam, jog tobulëtum, o sëdi tam, kad tik sëdëtum?“ – svarstë paðnekovas, kuriam darosi pikta, jei pagauna save akiplëðiðkai, prieð savo valià, tinginiaujant.
Pasaulis nenuspëjamas, anot Dainiaus, kà veiks baigæs mokyklà, dar neþinia. Turi pamàstymø apie þurnalisto profesijà, o apskritai – jam patinka keliauti, Dainius norëtø nuolat keisti savo veiklà, gyvenamà vietà, o draugai – jei jie tikri – iðliks. Jo gyvenimo filosofija atsiremia á tai, jog gyvenimu, jo teikiamomis galimybëmis ir áspûdþiais, ar jie teigiami, ar neigiami, reikia mëgautis. Svarbu ir gerbti bei vertinti save, prisiminti, jog þmonës (draugai, meilë ir pan.) – ne vienintelis gyvenimo pamatas. Rankà paduoda ir iðsikalbëti, kai to nenori, neverèia gamta.
„Jei á gyvenimà þvelgtume kaip á namà, tai jo pamatas bûtø – prisiminimai, sienos – dabartis, o tai, kuo já uþdengsi – ateitis. Nenoriu në vienos dalies praleisti, jog pasistatyèiau graþø „namà“, - teigë D. Vanagas, kiekvienà minutæ besistengiantis praleisti rezultatyviai.