Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

PO DVIDEšIMTIES METų

2006−10−07

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Pas Juliją ir Liną Alešiūnus pirmą kartą svečiavausi 1986 metų ankstyvą pavasarį. Ne šiaip sau užklydau pas juos, o tuometinio “Piliakalnio” kolūkio vadovams rekomendavus parašyti apie juos, vienus iš darbščiausių gyvulininkystės padalinio darbuotojus.
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ
SilosÄ… tempdavo voniomis
Tuomet su 45-erių metų L. Alešiūnu kalbėjomės apie nelengvus darbus fermose. Tuomet jie prižiūrėdavo daugiau kaip 80 veršių. Svarbu būdavo gyvulių paros priesvoriai ir vidutiniškai jie siekdavo per septynis šimtus gramų. Pagal tai būdavo apskaičiuojamas ir uždarbis, kuriuo tuokart Alešiūnai negalėjo skųstis. Tačiau ir dirbti reikėjo iš paties, - pridūrė tuos laikus prisimęs L. Alešiūnas. Nors atostogos ir priklausydavo, tačiau nesant kam pakeisti, tekdavo poilsio atsisakyti, dėl prieraišaus darbo gyvulininkystės darbuotojai negalėdavo dalyvauti ir turistinėse išvykose, kurių būdavo rengiama dažnai.
Dabar Julija ir Linas pasakojo, jog fermų darbininkams jėgos reikėdavo turėti ne mažiau už pusę tonos sveriančius bulius. Rankomis tekdavo iškuopti mėšlą, rėčkomis pritempti iš lauko veršiams siloso. Tik vėliau išsireikalavo, kad meistrai padidintų tvarto duris ir šėrikai galėtų pašarų privežti arkliu.
Per atostogas ganydavo karves
L. Alešiūnas ir per aną susitikimą, ir dabar sakė, jog prie ūkio darbų buvo pripratęs nuo mažens. Dar paauglystėje per moksleiviškas atostogas vasarą ganydavo gyvulius, tada dar nesustambinto kolūkio, karvių būdavo gal penkios dešimtys. Įdomu buvo klausytis jo pasakojimo, kaip statė pirmąjį kolūkio tvartą. Molį jam mindavo arkliais, po darbo dienos juos išmaudyti Lėvenyje vyrai pasiųsdavo jį, Liną.
Tame drėbtiniame tvarte prie gyvulių teko darbuotis ir L. Alešiūno tėvams. Šių dienų, pasak mano pašnekovų, senasis tvartas nesulaukęs, nebeliko ir vėliau sumūryto. Pastarojo plytos buvo žmonių išsidalytos už priskaičiuotuosius pajus, buvusiems kolūkiečiamas jau galutinai skirstantis iš bendrovės.
Tapo mažažemiu ūkininku
L. Alešiūnas sakė, kad jam, po 25-erių metų darbo kolūkyje, dar tebesančiam darbingo amžiaus, teko apsispręsti, kaip toliau gyventi. Pasak šių sutuoktinių, ryžosi tapti mažažemiais ūkininkais. Turėdami septynis hektarus žemės, laikė tris karves ir gabeno jų pieną į supirkimo punktą. Pavykdavo Alešiūnams tiekti aukščiausios kokybės pieną, tačiau juos, kaip ir kitus šios produkcijos tiekėjus, glumino labai žemos pieno supirkimo kainos. Be to, vis dažniau apsikeisdavo mintimis, jog rytmečiais minučių tikslumu skubėti į ganyklą, gabenti pieną į punktą, kartais būna per sunku. Tad kai pradėta skelbti, kad Europos Sąjunga skirsianti finansinę paramą už ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, Alešiūnai ėmė rimčiau šiuo dalyku domėtis, kalbėtis apie tai su kitais sodiečiais. Ne kartą pažadų nuvilti žmonės netikėjo ir šia naujove, jog dovanai bus mokama pinigų. Bet Alešiūnai vis dėlto ryžosi likti tik su viena karvute, atsisakyti turėtosios pieno pardavimo kvotos. Už tokį apsisprendimą jiems apskaičiuotąja išmoką Nacionalinė mokėjimo agentūra perves jau trečią kartą. Per trejus metus bus gavę tiek pinigų, kiek jų būtų uždirbę laikydami ankstesnį karvių skaičių ir iš peties dirbdami.
Patenkinti savo apsisprendimu
Julija ir Linas Alešiūnai mano, kad ūkininkavimo naštą nusimetė pačiu laiku, kai patys, retkarčiais pas gydytojus apsilankydami, dar gali pasidžiaugti gyvenimu ir papildomais rūpesčiais neapkrauna sūnų. Beje, visi trys jau yra sukūrę šeimas ir jos įstengia pragyventi ir be tėvų paramos.
Prieš dvidešimt metų tėvas, kalbėdamas apie sūnus, tada dar paauglius, minėjo, kad jie darbštūs ir supratingi, padeda tvarkytis namuose, galvoja apie darbininkiškas specialybes. Rolandas, įsigijęs šaltkalvio-vairuotojo specialybe, iš jos ir gyvena, pastaraisiais metais dirba vairuotoju rajono savivaldybėje, Alvydas, išsimokęs statybininku, - UAB “Dailista”, Raimundas padirbėti yra išvykęs į Škotiją. Po dvidešimties metų jų šeima yra padidėjusi šešiais žmonėmis - tai marčios Danutė, Snieguolė, Raimonda, vaikaičiai Martynas, Tadas, Greta.
Patyrė tremtį
Anuokart su Julija Alešiūniene korespondentei neteko pasikalbėtis, nes moteris buvo išvykusi gydytis. Suprantama, irgi būtume šnekėjusios apie jos darbą fermose, išlaidas sodybos statybai. Ji nebūtų užsiminusi apie savo paauglystės metus. Dabar moteris sakė, kad jie praėjo tremtyje. Jos tėvų, Rudžių, šeima, gyvenusi Maugarų kaime, buvo ištremta 1948 metų gegužės pabaigoje. Po šešerių metų Julija su dar keliais nepilnamečiais tremtiniais kupiškėnais sugrįžo į gimtąjį kraštą. Netrukus parbėgo į Lietuvą ir Julijos mama, kad nebūtų nesugrąžinamai prarasti Maugaruose buvę jų namai.
Reikia arklio ir tiek
Kol sulaukė mamos, Julija gyveno pas dėdę Žekonį Dumbliūnuose, dabar ten ūkininkauja pusbrolis Petras. Žekonių sodyba jai likusi sava. Antai sumanė Alešiūnai savąją kiemą papuošti mediniais tekiniais. Nuvažiavo pas Petrą ir atsivežė jų. Tai ne vien prisiminimui, kad sodiečių ratais važinėta. Toks daiktas ir dabar yra Alešiūnų pastoginėje. Reikalingas kaip ir arklys Pipiras. L. Alešiūnas sako, kad iš visų gyvulių arklio atsisakysiąs paskiausiai. Tokio gyvulio jam reikėjo nuo mažumės ir gyvenime taip susiklostė, kad vis galėjo turėti arklį. Liuobdamas veršius jis buvo atsakingas dar ir už eržilų priežiūrą. Vienu metu kolūkis turėjo net penkių veislių eržilus: Lietuvos sunkiųjų, rusų ristūnų, žemaitukų, sustambintų žemaitukų ir arabų. Tačiau žmonės, laikiusieji jiems išdalytas kolūkio kumeles, vengdavo jas kergti, kad jaunikliai trukdytų darbams. Tad buvo priimtas net kolūkio valdybos nurodymas kergti kumeles. Per keletą metų labai padaugėjo “Piliakalnyje” arklių, pajininkams jų dalyti buvęs gal šimtas. Dabar Aukštupėnuose, L. Alešiūno žiniomis, arklius turi tik šeši gyventojai.
Pavėžina anūkus
Ankstesniais metais L. Alešiūnas buvo žinomas ir kaip sportinių žirgų treneris, dalyvaudavo žiemos šventėse važnyčiotojų varžybose.
Taigi reikia L. Alešiūnui arklio, tačiau į jo tempiamus ratus sėdasi tik tada, kai papramogauti užsigeidžia vaikaičiai. Alešiūnai seniai važinėja automobiliu. Pirmiausia nusipirko moskvičių, jį pakeitė žiguliu, vėliau Linas sėdo prie santanos vairo, dabar turi folksvageną. Sūnų šeimos irgi turi automobilius, nuosavus butus.
Smagiausia Julijai ir Linui Alešiūnams, kad tuo, kuo dabar naudojasi, džiaugiasi, - pačių rankomis susikurta.
Aukštupėnų kaimo gyventojai Julija ir Linas Alešiūnai, buvę ilgamečiai kolūkio gyvulininkai, dešimt metų savarankiškai ūkininkavę, o pastaruoju metu - be didesnių rūpesčių jaukiai gyvenantys pensininkai.

Lilijanos BudrienÄ—s nuotrauka


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 728

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]