|
|
|
Vėrinys PAULINA MASIULIENÄ—, SVOÄIAVUSI BENT DEÅ¡IMTYJE VESTUVIų, PATEKO IR į €ŒVESTUVIų€ ARTISTES
Eleonora VAIČELIŪNIENĖ |
2006−09−09 |
 MiestelÄ—nÄ— Paulina MasiulienÄ— pas jÄ… apsilankiusiai “MinÄių†korespondentei sakÄ—, kad ji nesanti iÅ¡ tų “Senovinių kupiÅ¡kÄ—nų vestuvių†dalyvių, kuriems teko laimÄ— ir garbÄ— jame vaidinti visus trisdeÅ¡imt metų. TaÄiau Å¡iame kolektyve jos praleisti devyneri metai irgi nemažas laiko tarpas, per kurį įspÅ«džių patirta labai daug ir įvairių.
AtÄ—jo ji į tÄ… meno kolektyvÄ… netrukus po jo dvideÅ¡imtmeÄio minÄ—jimo iÅ¡kilmių, paties režisieriaus Povilo Zulono pakviesta. Pamena, tÄ… kartÄ… ji buvo renginyje KupiÅ¡kio kultÅ«ros namuose. Neseniai į miestÄ… persikÄ—lusiai gyventi moteriai rÅ«pÄ—jo pamatyti kuo daugiau koncertų, spektaklių. Tokia jau jos prigimtis. Taigi priÄ—jo prie jos režisierius ir kreipÄ—si: “Gerbiamoji Paulina, ateikite vaidinti ir pas musâ€. Negi galÄ—jo atsisakyti, taÄiau jai taip ir liko neaiÅ¡ku, iÅ¡ kur Zulonas žinojo, kad ji ir Migonyse gyvendama buvo saviveiklininkÄ— -vaidino, dainavo, Å¡oko.
Pasak P. Masiulienės, “Vestuvių†režisierius vėliau užsimindavo, kad ji esanti jo tėviškėnė, nes jos mama, Barbora Apšegaitė, irgi buvo užaugusi Čiovydžiuose.
Å i istorinio spektaklio dalyvÄ— pasakojo, jog tapusi “vestuvininkÄ—â€, tame vaidinime buvo viena iÅ¡ jaunesnių veikÄ—jų, nes dar neturÄ—jo nÄ— Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imties metų. TodÄ—l netrukus gavo administratorÄ—s pareigas. Tais visais organizaciniais rÅ«pesÄiais dalydavosi su Julija JakÅ¡toniene. Paulina stengdavosi, kad žiÅ«rovai kuo daugiau nupirktų ir spektaklio programų. IÅ¡ tų kapeikÄ—lių, gautų už jas, susidarydavo fondas, kurio lÄ—Å¡as galÄ—davo naudoti artistams jubiliejinių gimtadienių proga pasveikinti ar mirusiam vainikÄ… nupirkti. IÅ¡ tų paÄių lėšų kulinarijos ceche užsakinÄ—davusios ir karvojus spektaklio SvoÄiai.
PradÄ—jusiai lankyti repetacijas, prisiminÄ— P. MasiulienÄ—, jai reikÄ—jo gauti vaidmenį ir scenoje žinoti savo vietÄ…. Taip pat pasirÅ«pinti ir apranga. Pirmiausia jai teko bÅ«ti vieÅ¡nių, kaimynų, sveÄių pulke ir vaidinti vienÄ… iÅ¡ tetulyÄių. Apranga tokios veikÄ—jos tarsi paprasta - palaidinÄ—, Å¡varkelis, sijonas. TaÄiau režisierius reikalavo, kad tie drabužiai iÅ¡ tikrųjų bÅ«tų pasiÅ«ti iÅ¡ namų audimo audeklų, senovinio kirpimo. Ilgiausiai ji ieÅ¡kojo tinkamo sijono ir pagaliau jį pavyko gauti ir iÅ¡saugojo iki Å¡iol.
Tai buvo drabužis anksÄiau “VestuvÄ—se†dalyvavusios Onos VarnauskienÄ—s, beje, Paulinos ir Juozo Masiulių vestuvių svoÄios. Å i moteris, taip pat iÅ¡ ÄŒiovydžių kraÅ¡to, jau buvo mirusi, tad jos vyras ir padovanojo Paulinai velionÄ—s sijonÄ….
Reikėjo Tetulytei ir nuometo. P. Masiulienė, apžiūrėjusi savo išsaugotą kraitį, nusprendė, jog labiausiai galvos apdangalui scenoje tiksianti jos mamos jaunystėje išausta drobelė, nuo skalbimo pasidariusi tarsi šilkinė. Taip ji išardė šventinę staltiesę, iš kurios dviejų palų nuometas buvo kaip tik. Kai vaidinti nebereikėjo, Paulina iš nuometo vėl susiuvo staldengtę ir dabar ji naudojama tik svarbiomis progomis, nes tai audinys jos brangiosios mamytės, kurios buvimu jai teko pasidžiaugti tik šešerius metus.
Vėliau Kupiškio etnografinio teatro iškiliajame spektaklyje P. Masiulienė gavo Pamergės vaidmenį. Jam reikėjo autentiško tautinio kostiumo ir moteriai, turėjusiai daug pažįstamų, pavyko jį gauti.
“BliuzelÄ™ pasisiÅ«ti, pamergÄ—s galvos papuoÅ¡alÄ… pasidaryti man nebuvo jokios bÄ—dos, nes esu siuvÄ—jaâ€, - dalijosi prisiminimais scenos veteranÄ—. Dabar tautinių drabužių Paulina nebeturi, juos padovanojo vienai iÅ¡ savo dukterÄ—Äių, tegul ir toliau žmonÄ—s grožisi tuo senoviniu drabužiu, nors vienu metu buvo apsisprendusi šį apdarÄ… laikyti savo įkapÄ—ms.
P. MasiulienÄ— “VestuvÄ—se†dalyvavo tuo laikmeÄiu, kai Å¡io spektaklio gastrolÄ—s buvo surengtos Latvijoje, Lenkijoje. SovietmeÄiu rajono meno kolektyvui tokios iÅ¡vykos buvo didelis įvykis. GastrolÄ—s užsienyje, kaip ir bet kuris kitas “Vestuvių†pasirodymas, atsispindi ir spektaklio administratorÄ—s tvarkytame žurnale, kurį ji, kaip ir kitus jos kÅ«rybinį laikmetį menanÄius daiktelius, saugo kaip didžiausias brangenybes.
IÅ¡ to sÄ…siuvinio ji gali pasakyti, kur jų vaidinta ir salÄ—se buvo žiÅ«rovų, taÄiau ir be skaiÄių gali patvirtinti, kad visur bÅ«davo virtinÄ—s ir stovinÄių žiÅ«rovų. ŽmonÄ—s jų, artistų, laukdavo koridoriuose ir asmeniÅ¡kai padÄ—koti, tvirtindavo, jog tokį vaidinimÄ… galÄ—tų žiÅ«rÄ—ti per naktį. P. MasiulienÄ— sakÄ—, kad įdomu buvo vaidinti ir spektaklyje “Šienpjovių dainaâ€, nors pastarasis ir neturÄ—jo tokio didelio pasisekimo. Jame irgi buvo atspindÄ—tas KupiÅ¡kio kraÅ¡to sodieÄių gyvenimas.
Pasak paÅ¡nekovÄ—s, buvusios “vestuvininkÄ—sâ€, kurių bÅ«relis, deja, vis mažėja, yra iÅ¡likusios artimiausiomis draugÄ—mis, vienos pas kietas apsilanko gimtadienių progomis, nepamirÅ¡ta ligos atveju vienas kitos aplankyti ir net susirenka vien tam, kad prisimintų garsiųjų “Vestuvių†laikus.
P. MasiulienÄ—, puiki dainininkÄ— ir raiÅ¡kios kalbÄ—senos moteris, sakÄ—, jog dalyvauti “VestuvÄ—se†iÅ¡drįsusi todÄ—l, kad jau anksÄiau buvo prasilavinusi Migonių kaimo kultÅ«ros scenoje ir dabar negailÄ—jo gero žodžio buvusiai to kraÅ¡to kultÅ«rininkei Adelei RutkeviÄienei, įstengdavusiai suburti ne tik jaunus, bet vyresnio amžiaus žmones vaidinti, dainuoti, Å¡okti. Smagu Paulinai buvo, kad ir vyras Juozas pritardavo jos pomÄ—giui dalyvauti meno saviveikloje. Jis irgi nueidavo į kultÅ«ros namus pažiÅ«rÄ—ti meninių programų.
Netrukus 78-Ä…jį gimtadienį Å¡vÄ™sianti ponia Paulina pasidžiaugÄ—, kad gyvenimas buvÄ™s smagus, be dejonių, jog gyvena skurdžiai. Jos iÅ¡sirinktasis vyras Juozas, su kuriuo buvo pažįstama nuo vaikystÄ—s dienų, buvo labai darbÅ¡tus, sumanus ir aplinkinių pagarbos nusipelnÄ™s mechanizatorius. Jo ir atlygis už darbÄ… bÅ«davÄ™s neprastas. Ji pati, be tvarkymosi namų Å«kyje, dažniausiai dar dirbdavo ir kurios nors kaimo įstaigÄ—lÄ—s valytoja, ir dar vis nepamirÅ¡davo iÅ¡moktojo siuvÄ—jos amato, o norinÄių gražiau apsirengti visais laikais netrukdavÄ™.
Vienerius metus jaunystÄ—je praleidusi pas vieÅ¡intiÅ¡kÄ™ siuvÄ—jÄ… VladÄ… ŽiukienÄ™, vien iÅ¡ amato, kol už savo mylimojo iÅ¡tekÄ—jo, ji ir gyveno. Pokario metais vis reikÄ—davo pasisaugoti, kad apsiÅ«dama Å«kininko Å¡eimynÄ…, su tremÄiai pasmerktaisiais kartu į eÅ¡elonÄ… nepatektų ar nebÅ«tų nacionalizuota jos siuvamoji maÅ¡ina.
Po vyro mirties P. MasiulienÄ— gyvena viena, taÄiau ne vieniÅ¡a, nes KupiÅ¡kyje įsikÅ«rusi ir sÅ«naus Stasio Å¡eima. Moteris pasidžiaugÄ— ir artimiausiais kaimynais, ir tuo, kad visai netoli nuo jos gyvena “vestuvininkÄ—s†Elena KanapeckienÄ—, JulÄ— ŽiaubrienÄ—, Elena Å erelienÄ—.
Å ios moters albume daugybÄ— giminaiÄių nuotraukų. IÅ¡ jos sužinojau, kad krikÅ¡tamote tapo bÅ«dama vos keturiolikos metų, o vÄ—liau bažnyÄiose ant savo rankų laikÄ— dar keturiolika kÅ«dikių - ne tik giminaiÄių, bet ir kaimynų vis bÅ«davo praÅ¡oma į “kÅ«masâ€. Bent deÅ¡imtyje vestuvių yra buvusi svoÄia. Pasak Paulinos, maloniausia tai, kad jos pyrago valgÄ™ jaunieji, saldainiais vaikystÄ—je jos pamaloninti krikÅ¡tavaikiai ir jos iki Å¡iol nepamirÅ¡ta.
Skaityti komentarus (0)
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.
|
|
|
|
Vardadieniai
GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.
|
