Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

ADOMYNĖS MOKYKLAI - SEPTYNIASDEŠIMT

Nida ŠULCIENĖ

2009−06−16 1

"Šiais metais visa Lietuva švenčia jai brangią sukaktį - tūkstantmetį, tačiau mūsų šalies istorijoje yra ir kita data, labai brangi Adomynės krašto žmonėms - 1939-ieji metai. Tūkstantmetinėje šalies istorijoje septyniasdešimt metų yra mažas laiko tarpsnis, tačiau mums labai brangus", - sakė šeštadienį vykusio Adomynės mokyklos 70 metų jubiliejaus šventės organizatoriai.

Buvusieji apie mokyklą

Onai Aidukienei šis mokyklos jubiliejus labai įsimintinas ir brangus, nes ji buvo pirmoji 1939 metais įkurtos Adomynės mokyklos mokinė.
"Tais pačiais metais, kai buvo įkurta mokykla, aš atėjau į pirmąją klasę, - pradėjo pasakojimą dabar jau 77-erių metų sulaukusi moteris. - Iš pradžių mokslai prasidėjo Naujikų kaime, o vėliau, po kokio pusantro mėnesio, mus perkėlė į Adomynę". Pasak O. Aidukienės, mokykloje mokėsi nemažai vaikų, nes jie į mokyklą atskubėdavo iš aplinkinių kaimų. Vėliau pašnekovė baigė Svėdasų vidurinę mokyklą ir pasirinko pradinių klasių mokytojos profesiją. Bendras pedagoginio darbo stažas 36-eri metai, iš kurių paskutinieji 10 metų prabėjo Adomynės mokykloje mokant pradinių klasių vaikus.
Kupiškyje gyvenantis Alfredas Kemeklis Adomynės septynmetę mokyklą lankė 1951-ais. Čia mokėsi nuo penktos iki septintos klasės. Iš viso mokykloje mokėsi apie 35 mokinius, dirbo labai geri mokytojai. Vaikai ne tik siekė mokslo žinių, bet ir keliaudavo. Visa mokykla buvo išsiruošusi į Šimonių girią, kur mokytojas Dilys keliautojus linksmino armonika.
"Dažnai mokykloje vykdavo pasilinksminimo vakarai, mokytojai kartu su mokiniais statydavo spektaklius, - pasakojo buvęs mokinys, - Šalia matematikos, lietuvių kalbos, istorijos, geografijos dalykų, buvo dėstoma etika, mokoma šokti. Mums, atėjusiems iš kaimo vaikams, tai buvo nauji ir labai įdomūs dalykai. Mokykloje dirbo maždaug 6 mokytojai".
Daug gražių prisiminimų apie Adomynės mokyklą iškilo ir iš Dotnuvos atvykusiam Vytui Mašauskui, kuris mokyklą baigė 1952-aisiais.
"Pirmoji pamoka man nebuvo labai maloni, ir ją prisiminsiu visą gyvenimą, - pasakojo V. Mašauskas. - Man buvo šešeri metai, kai sesuo atsivedė į mokyklą, kad apsiprasčiau su nauja aplinka. Atsisėdau į pirmą suolą ir laukiau pamokos. Staiga į klasę įeina įspūdingo stoto mokytojas Kazimieras Jančys. Pamatęs pirmam suole sėdintį pyplį, pradėjo kalbinti. Paklausė kokia mano pavardė ir vardas - aš pasakiau, kad esu Vytas Mašauskas. O jis ir klausia, kas mane vijo, kad vardas Vytas. Pasimečiau, nebežinojau ką atsakyti, o pasibaigus pamokai, kaip vėjas parlėkiau namo ir į pirmą klasę atėjau tik po metų. Vis tiek mokykloje man pats geriausias mokytojas buvo K. Jančys".

Plačiau skaitykite "Kupiškėnų mintyse"