Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

LEMTINGAS LAIKRAščIO SKELBIMAS

BanguolÄ— ALEKNIENÄ–

2006−08−26

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Julius Skrandauskas, Kupiškio rajono maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas, neseniai atšventė 60-ties metų sukaktį. Beveik tiek pat metų praėjo ir nuo pirmojo mūsų laikraščio numerio pasirodymo. Žmogaus gyvenimo ir laikraščio gyvavimo istorijos ,žinoma, skirtingi dalykai, tačiau paralelę tarp jų galėtume išvesti. Žmogų veikia jo gyvenamo laikmečio įvykiai, o spauda yra viso to savotiškas metraštininkas.
Tad nusprendėme toliau tęsti savo misiją ir pašnekinti „Minčių“ bendraamžį, pakamantinėti, kokie momentai jo gyvenime buvo svarbiausi, ar jis patenkintas pasirinkta profesija. Šįkart misija buvo ne iš lengvųjų , nes pašnekovas prisipažino gyvenime besivadovaujantis posakiu: „Pasakai tik tiek, kiek reikia.“

Darbų sūkuryje
Su J. Skrandausku kalbėjomės jo darbo kabinete Sodų gatvėje. Pašnekovas džiaugėsi, kad iš respublikinio tarnybos biudžeto buvo skirta lėšų jų įstaigos pastato remontui. Jau pakeisti langai, baigiamos pertvarkyti kai kurios patalpos. Pirmajame aukšte atsiras patogus laukiamasis lankytojams. Netrukus bus pradėta keisti pastato šildymo sistema. Šį darbą reikia atlikti per rugsėjį, kad prasidėjus šildymo sezonui nekiltų jokių keblumų. Per beveik trisdešimtį jo darbo metų šioje, ne kartą keitusioje pavadinimus, įstaigoje mainėsi ne tik pastato išorė, bet ir darbo pobūdis.
„Anksčiau turėjome gilintis į siauresnę sritį, bet būdavo nurodoma atlikti ir tokių darbų, kurie neįeidavo į pareigybes. Pavyzdžiui, mūsų įstaigos specialistams priskirdavo kuruoti kelių kolūkių pieno gamybą, pašarų ruošimą. Rajono laikraštyje nuolat būdavo spausdinami pranešimai apie kolūkių gamybinius rodiklius. Jei bent 200 g sumažėdavo primilžiai, reikėdavo eiti aiškintis į tuometinę Žemės ūkio valdybą arba su kolūkių vadovais į partijos komitetą. Per pirmuosius biuro posėdžius gavęs pylos labai išgyvenau. Po to formalių pabarimų giliai į širdį nebeimdavau, ypač žinodamas, jog vis dėlto esu teisus.
Veterinarijos laboratorijoje atlikdavome kolūkių pašarų kokybės tyrimus. Per vykdavusias telefonines sąšaukas su Žemės ūkio ministerija informuodavome apie tų tyrimų rezultatus. Jei jie būdavo prasti, gaudavom pylos iš vietinės valdžios ir nurodymą kitą kartą neskelbti tokių blogų rezultatų. Atšaudavau, jog mano darbuotojai nenori prarasti darbo ir duomenų nefalsifikuos.
Vyravo požiūris, kad dėl gyvulių kritimo visuomet kalčiausi veterinarai, nes blogai gydo, o ne prastos gyvulių laikymo sąlygos, bloga priežiūra. Su šiomis negerovėmis daug kariaudavome. Rajone buvo penkios veterinarinės ligoninės. Jų vedėjai padėdavo atsilaikyti, jei būdavome nepelnytai barami, baudžiami.
Dabar veiklos sritis platesnė, bet konkretesnė. Jei bara, tai daug maž žinai už ką.“ - kalbėjo J. Skrandauskas.
Visgi, jo nuomone, blogai , jog politika „ėjo per fermas“. Šiuo metu taip sunkiai ūkininkai vėl iš naujo jas statosi. Vien dokumentų kokį šūsnį pradėjusiems tokias statybas reikia pristatyti! Galėjo būti ir lengvesnis kelias – ne griauti, bet pertvarkyti visus, be išimties, turimus gyvulininkystės kompleksus, fermas.
Paklaustas, ar rinktųsi tą pačią specialybę, tą patį darbą, jei laiką būtų galima pasukti atgal, J. Skrandauskas nedvejodamas atsakė „taip“.
Pradžia
Pašnekovas, retos mūsų krašte pavardės savininkas, patvirtino, jog yra kilęs iš Rokiškio rajono. Gimė ir augo Onuškio kaime kartu su jaunesniais už save - seserimi Julija ir broliu Valentinu. Tėvai dirbo tarybiniame ūkyje. Kai mokėsi Juodupės vidurinėje mokykloje, mėgstamiausi dalykai buvo zoologija, geografija, istorija. Stoti į Veterinarijos akademiją prikalbino draugai. Veterinaro specialybė nebuvo itin populiari, bet reikalinga. Žmonės laikė daug gyvulių. Siekti mokslo Kaune buvo patrauklu ir dėl to, jog ten gyveno nemažai pažįstamų, giminių. (Vėliau jo pėdomis pasekė ir sesuo. Brolis buvo pasirinkęs kultūros darbuotojo, muzikanto duoną.)
Būdamas ketvirtame kurse vedė bendramokslę Snaigūnę ir netrukus po studijų baigimo buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos. Po metų (1971 m.) grįžo ir apsistojo Šakių rajone, Lukšiuose, kur gyveno žmona su dukra. Čia tuometiniame „Lenino“ kolūkyje pradėjo dirbti veterinarijos gydytoju. Tačiau vis traukė įsikurti arčiau tėviškės. „„Valstiečių“ laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad priemiestiniam Byčių kolūkiui reikia veterinarijos darbuotojų, gydytojų, nedelsdamas atvažiavau apsižiūrėti. Iš karto vieta labai patiko – geras ūkis, turintis galvijų, veislinių kiaulių fermas, puikus, pirmininkas Bronius Valunta (jau miręs), profesionali jo žemės ūkio specialistų komanda, galimybė ne tik man, bet ir žmonai gauti darbą pagal specialybę, geras atlyginimas. Taip pat masino siūlomos gyvenimo sąlygos: būstas, galimybė dukrą leisti į miesto darželį. Tad ilgai nesvarstę 1972-ųjų gegužę atsikraustėme į Byčius“, - pasakojo J. Skrandauskas.
Po penkerių metų darbo jaunasis veterinarijos gydytojas vėl sulaukė naujo darbo pasiūlymo. Jį pasikvietęs tuometinis Žemės ūkio valdybos viršininkas Alvydas Bukšaitis pradėjo kalbinti tapti rajono kovos su gyvulių ligomis stoties viršininku. Buvo pažadėtas butas Kupiškyje. Tokia perspektyva J. Skrandauskui nelabai patiko, nes atlyginimas kolūkyje buvo žymiai didesnis. Antra vertus, viliojo butas mieste (tais laikais ne taip lengvai gaunamas), kad dukrai mokykla bus arti (vežiojama motociklu į darželį ji neretai sirgdavo). Viską apsvarstęs ryžosi eiti pasiūlytas pareigas, kuriose prieš jį dirbo Vladas Žekys.
„Nelabai, ko gero, geidžiama ta mano kėdė. Nė vienas kolega čia dirbdamas nepasistatė pilaičių. Visi daugiabučiuose gyvena“, - paklaustas, kodėl iki šiol neįsikūręs nuosavame name, dėstė pašnekovas.
Laisvalaikis
J. Skrandauskas sakÄ— nesÄ…s darboholikas, bet to laisvo laiko vis stinga.
Tiesa, nedidelę sodybėlę užmiestyje jis turi. Tačiau ji atstoja kolektyvinį sodą. Ištaigingų apartamentų ten nesą, tik pasistatęs pirtelę, kurioje mėgsta išsiperti, išsikasė tvenkinį. „Bute beliktų smurksoti tik prie televizoriaus. O ten vis yra kuo užsiimti, esi arčiau gamtos“, - tvirtino jis. Veterinarijos gydytojo praktika nesiverčia. Šiuo atžvilgiu įstatymai ne kartą keitėsi. Tai būdavo jų tarnybos darbuotojams puse etato leidžiama dirbti veterinarijos gydytojai, tai vėl uždrausdavo. Įgytos žinios dabar praverčia prižiūrint du sodybos šunis. Jo konsultacijų prireikia tėviškėje ūkininkaujančiam broliui. Jei reikia, gali gyvuliui suleisti vaistus.
Mėgsta keliauti savo automobiliu. Du kartus buvęs Kryme, Odesoje, keliavo po Kareliją, išmaišė visas Baltijos valstybes, nukako į Vokietiją, Briuselį. Tiesa, į pastarąjį miestą skrido lėktuvu.
Mėgstamiausi automobiliai – "Audi".
Užsiminus, kad kai kas Kupiškį laiko nuobodžiu užkampiu, pašnekovas tuojau pat tai užginčija:„Man tai Kupiškis labai gražu, sutvarkytas miestas. Čia pripratau ir gerai jaučiuosi. Buvau gavęs pasiūlymų įsidarbinti Šiauliuose, Zarasuose, bet pasilikau“. Anot jo, kokia čia nuobodybė, kai maždaug po 150 km yra nuo Vilniaus, Kauno ar Rygos. Šiais laikais tai juokingai maži atstumai. Pasiek tuos miestus, ir visas nuobodulys išgaruos. Kaune jam tenka per metus lankytis keletą kartų. Dalyvaująs čia rengiamuose respublikinės veterinarijos gydytojų asociacijos seminaruose, konferencijose. Du kartus per metus iš visos Lietuvos Maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai renkasi į krūvą. Vasarą, kaskart vis kitoje vietovėje, rengiama meno ir sporto šventė. Taip pat tradiciškai kolegos su šeimomis susirenka palydėti senųjų metų. Ta proga apsilankoma teatre ar koncerte.
Atsineštas pluoštas nuotraukų išdavė dar vieną J. Skrandausko pomėgį – fotografuoti. Ši veiklos sritis jį domina nuo septintos klasės. Viena iš įsimintiniausių užfiksuotų akimirkų – laivo „Admirolas Nachimovas“ spalvota skaidrė. Paskui sužinojęs, jog šis keleivinis laivas, tuo metu stovėjęs Jaltos uoste, po kelių dienų nuskendo Juodojoje jūroje.
Pasiteiravus apie mėgstamiausią sporto šaką, pašnekovas pareiškė esąs krepšinio fanas, mėgstąs stebėti ir futbolo rungtynes, bet aktyviai nuo mokyklos laikų, kuomet buvo susidomėjęs dviračių lenktynėmis, nėra sportavęs.
„Apskritai mėgautis ramiai laisvalaikiu negaliu ir dabar. Tenka važinėti su policija į reidus, tikrinti gabenamą produkciją, galvijus. Skambučio iš teisėtvarkos atstovų galiu sulaukti ir vidurnaktį, jei sulaikomi pažeidėjai. Daug vargo turime su gaišenos supirkėjais. Labai sunkiai sekasi jų negerus kėslus įrodyti“, - vėl mintimis J. Skrandauskas grįžo prie kasdieninių darbo reikalų.


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 620

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]