Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

BAISIAUSIA NUODėMė - NESAKYTI SAU TIESOS, NEPRIPAžINTI SAVO KLAIDų IR YDų!

Ovidijus PETKEVIÄŒIUS

2006−08−19

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Alizavos, Palėvenėlės ir Salamiesčio parapijų žmonės sulaukė naujo klebono. Mažų miestelių gyvenime tai tampa neeilinis įvykis. Trijose rajono parapijose Dievui ir žmonėms tarnaus Laimonas Nedveckas, gimęs, augęs ir mokslus baigęs Vilniuje. Jam teks rūpintis daugiau nei 800 Alizavos, panašiai tiek pat Salamiesčio ir per 500 Palėvenėlės parapijiečių sielos ir kasdienio gyvenimo būtimi.
Naujas, o dar ir jaunas, 38-erių kunigas, ypač provincijoje, stebimas lyg per padidinamąjį stiklą. O dar jei jis neaugina bitelių, neužsiima sodininkyste ar po kaimus nevažinėja prabangiu automobiliu dažnai atrodo bauginančiai keistu. Parapijiečiai domisi begale pačių įvairiausių dalykų,susijusių su naujai paskirtu kunigu.Nuo to, kodėl kunigas, lyg koks popas, želdina barzdą iki to, kas prižiūrės klebonijos ūkį, rūpinsis klebono gerove.
Ir visgi pirmasis klausimas ne apie tai.
Visų pirma kreipiuosi į kleboną Laimoną NEDVECKĄ klausdamas, kaip jis tikras vilnietis, sostinės “grindinių vaikas” susitaikė su “tremtimi” į jam visai nepažįstamus provincijos miestelius?
Kadangi ėjau ne į “tremtį”, bet į laisvę (galėčiau pasakyti, jog bėgau nuo didmiesčio), tai priimu kaip likimo dovaną. Į tai reikia žiūrėti žymiai filosofiškiau: ar tai “tremtis”, ar dar didesnis išsiskleidimas.
Kaip galvojate tapti “savas” šiame krašte, kokiais būdais to sieksite?
Lemiamu dalyku čia tampa tai, ar pati parapija, mano atveju netgi trys, priims ar ne. Tai savotiška loterija, nes žmogus nėra daiktas, jis turi ir savo jausmus, ir charakterį, prigimtinius bruožus. Taigi daug priklauso nuo tavęs paties, bet ne mažiau ir nuo žmonių, į kurių aplinką tu atėjai, buvai paskirtas. Kiek teko tarnauti, buvau visur priimtas.
Negali pamilti to, ko nepažįsti, o pažinęs ir pamilęs žinai, kaip prie jo prisitaikyti, atrasti kelią į širdį. Viso to pagrindas yra buvimas kartu! Turiu pats save ir juos, o jie turi mane.
Daugelis kunigų garsėja paveikslų ir antikvarinių vertybių kolekcionavimu ar puotomis virstančiomis medžioklėmis, Koks Jūsų hobis?
Paveikslų nekolekcionuoju, nemedžioju taip pat (juokiasi). Žinoma, daugelis dalykų man nėra svetimi: pavyzdžiui, galiu pasivažinėti dviračiu, paplaukioti, pabūti gerų draugų būryje. Bet dažnai man reikalinga ir vienatvė, tada gali įvertinti gyvenimo kokybę, tikrąjį jo turinį.
Pradžioje studijavote filologiją, vėliau ją iškeitėte į kunigystę. Kas lėmė tokį kontraversišką apsisprendimą?
Čia sunkiausiai atsakomas klausimas, tai tas pats kaip atsakyti, kodėl myli tą, o ne kitą žmogų…
Kaip bandysite susipažinti su parapijiečiais, gal per išpažintį sužinoti visas jų bėdas bei džiaugsmus?
Žmogaus iš išpažinties nepažinsi, nuodėmės visų vienodos, jį gali pažinti tik kartu būdamas ir dirbdamas.
Neretai kunigai savo nepasisekimus teisina skurdžiomis prapijos pajamomis, kaip Jūs planuosite šią veiklą?
Sėkminga parapijos veikla priklauso ne tik nuo materialinių dalykų, bet ir nuo žmonių aktyvumo, tikėjimo. Žinoma, ir nuo paties kunigo, kiek giliai jis yra tikintis.
Esate jaunas kunigas, tad galbūt galima tikėtis kažkokių labai populiarių priemonių parapijiečiams pritraukti į bažnyčią ir savo paties populiarumui kelti?
Šiuo metu daugelyje gyvenimo sričių dominuoja populizmas. Aš populiarumo nesiekiu ar nesivaikau, kaip sakoma. Populistai rodo į save, siekia pripažinimo, kurio nepasotinamai yra alkani. O aš, priešingai, visiškai nenoriu rodyti į save. Žinau savo vertę, žinau, ką galiu. Man svarbiausia, kad žmonės atrastų tikėjimą, o jį atradę – neapleistų. Nereikia pamiršti, kad tarp tikybos ir tikėjimo egzistuoja didžiulis skirtumas. Galima geriausiai išmanyti tikybos tradicijos papročius - tik išorę, bet likti netikinčiam. Išties gaila, kad ne tik politikoje, bet ir bažnyčioje dabar dažnai nevengiama populizmo. Man tai nepriimtina ir svetima.
Ar būsite modernus kunigas?
Galime kalbėti apie modernumą. Vienas mano draugas kunigas, linkęs į senąją bažnytinę tradiciją, atlikdamas vos ne paraidžiui liturgines apeigas iš parapijiečių išgirdo komplimentą: “Kunige, koks Jūs esate modernus!” Tėvas Stanislovas dažniausiai viską giedodavo lotynų kalba. Jis buvo išties modernus kunigas, be abejo, ir ne vien dėl šių dalykų. Žodį "konservatyvumas" reikėtų pakeisti žodžiu "tradicija". Tradicija nereiškia papročio, tai -tikėjimo turinio perdavimas, perteikimas. O modernumas, manau, reiškia, atsižvelgiant į laikmetį ir žmones, perduoti tikėjimo turinį nepaminant jokių vertybių, neieškant ir nesiekiant populizmo. Mano tikslas - perduoti vertybes, rodant ne į save, bet į Dievą.
Kas visgi lÄ—mÄ— apsisprendimÄ… tapti kunigu?
Didžiausią įtaką gal padarė seneliai, mamos tėvai. Aišku, apie kunigystę jie visai nėra kalbėję, net užsiminę. Jie paprasčiausiai tikėjo, melsdavosi ir kalbėjo apie šventus dalykus. Juos jaudino visa tai, ką galima buvo laikyti susitikimu su Dievu, tai kas byloja apie jo buvimą.
Kokia Jums, asmeniškai, didžiausia nuodėmė?
Mano manymu, pati baisiausia nuodėmė, žiūrint iš dešimties Dievo įsakymų perspektyvos, nesakyti sau tiesos, nepripažinti savo klaidų ir ydų!
Ar nemanote, kad bažnyčioje daug formalumo. Atėjai, paatgailavai už nuodėmes ir vėl esi ramus bei tyras?
O darbas su savimi? Juk Kristus nusidėjėlei sakė: eik ir daugiau nebenusidėk! Mes dažnai kalbame apie atgailą, nors ši žodžio lietuviška reikšmė netinka. Šventajame rašte “atgaila” reiškia atsitokėjimą, suvokimą, prabudimą, praregėjimą ir grįžimą prie Dievo. Dažnai mums, žmonėms, lengviau pasninkauti, kalbėti ilgas maldas, bet nieko nedaryti realiai, kad tik nereiktų keistis.
Dažnai, ypač didmiesčiuose, net intelektualų sluoksniuose yra nuvertinami kaimo žmonės, neretai į juos žiūrima su pašaipa. Kaip į šiuos žmones, su kuriais nuo šiol turėsite dalytis ir džiaugsmais ir vargais, žiūrite Jūs?
Vienas mano dėstytojas yra pasakęs, jog patys geriausi filosofai – piemenys ir žemdirbiai. Juk išties savęs reikėtų paklausti, o iš kur ta mūsų liaudies išmintis, kodėl dažnai neraštinga moterėlė būna išmintingesnė už daktarus?..
Kurį laiką studijavote filologiją. Ar daug skaitote šiuo metu?
Nemėgstu laiko leisti veltui. Šiuo metu retai kada bespėju skaityti grožinės literatūros. Labiau vertinu gerus istorinius, meninius ir pažintinius filmus. Pasirinkęs kunigystę, įnikau į teologų veikalus. Ypač mėgstu patristiką. Ši literatūra suteikia tikrąją atgaivą, nors pati teologija ten dažnai būna ne pats svarbiausias dalykas.
Daugelis žmonių į bažnyčia neina, teigdami, jog su Dievu gali bendrauti ir tiesiogiai, be jokio kunigo tarpininkavimo…
Per kunigą ir nereikia bendrauti su Dievu. Jeigu pats sąmoningai (ar ne) neisi, tai niekur ir nenueisi. Nereikia pamiršti, kad kunigas nėra tik tarpininkas, o tik padedantis žmogui eiti tikėjimo keliu. Čia panašiai, kaip žmogus susirgęs, daugeliu atvejų negali pasveikti be gydytojų pagalbos. Tuo labiau kunigas ir negali prisiimti Dievo “vaidmens”. Manau, kunigas labai apsisunkintų, jei pradėtų “dirbti” Dievo darbus. Ir sau, ir žmonėms jis tik apkartintų gyvenimą. Kunigas turi dirbti savo darbą. Neretai, buvimo pasaulyje prasme žymiai daugiau nei kunigas gali padėti tikri, suprantantys draugai. Aišku, tik buvimo, bet ne tikėjimo prasme.
Nesate kaimo vaikas, nepažįstate žemės, juk tai sunkins bendravimą su parapijiečiais, kurie ir gyvena tik ta žeme?
Kodėl manote, kad “nepažįstu” žemės? Vasaras praleisdavau pas senelius kaime. Su seneliu sodinau sodą. Dabar štai apžiūrėjau visus vaismedžius apie tą namą Alizavoje, kur gyvensiu, mačiau dideles juodųjų serbentų kekes Vėliau kai įsikursiu galbūt laikysiu šunį ir katę, o kaip gi kaime be jų?..Tai yra kasdieniški, bet labai malonūs ir visiškai tikri potyriai.
Pokalbio pabaigoje noriu pateikti “žemiškiausius” klausimus, kurie jaudina ne vien1 smalsų Jūsų parapijų žmogų. Taigi, ar katalikų kunigui nedraudžiama auginti barzdos?
Ne. Pažiūrėkim į Kristų ir apaštalus, į velionį tėvą Stanislovą!
Ar jau pasirinkote ir rinksitės “gaspadinę”?
Ne.
“Mintys” dėkoja Jums už pokalbį ir savo bei skaitytojų vardu linki, kad Alizavos, Palėvenėlės ir Salamiesčio parapijų žmonės priimtų Jus atvira širdimi, o Jūs taptumėte tikru ganytoju.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 512

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]