Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

€ŒVESTUVÄ—SE€ VAIDINO Å¡EIMOMIS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2006−08−05

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Po mėnesio, rugsėjo dešimtąją, minėtina mūsų rajono unikalaus kultūros reiškinio solidi sukaktis. Taigi, prieš keturiasdešimt metų tos dienos, o tai buvo šeštadienis, vakarą, miesto senuosiuose kultūros namuose (dabar Viešosios bibliotekos patalpos) įvyko “Senovinių kupiškėnų vestuvių” premjera.
Trisdešimt metų žėrėjo šis spektaklis, iš viso turėjęs 120 artistų. Apskritai jis buvo suvaidintas 612 kartų Lietuvos didmiesčių ir daugelio paprastų gyvenviečių salių scenose. Taip pat Latvijoje, Lenkijoje. Nėra šeimos, kuri nebūtų mačiusi Kupiškio etnografinio liaudies teatro šio spektaklio per Lietuvos televiziją. Jo įrašo plokštelės pasiekė tautiečius, gyvenančius Amerikos, Australijos žemynuose. Apie šį meno kolektyvą, turėjusį didelės įtakos visos šalies kultūros tolimesnei raidai, jau yra parašyta knyga ir redaguojamas naujas leidinys. O “Kupiškėnų mintys” šiai sukakčiai paminėti renkasi laikraščiui įprastą būdą - susitikti su buvusiais “Vestuvių” dalyviais.
Vyšnių dubenį stumtelėjo į šoną
Elena Šerelienė ir 87-osios savo gyvenimo vasaros dienomis vis užsiėmusi. Anądien ji sakė -gliaudanti vyšnias. Bet paguodė, jog toks darbas pokalbio su korespondente visai netrukdysiąs. Tačiau iš tikrųjų tas dubuo vyšnių ilgai valandai buvo atidėtas į šalį.
Ne atsitiktinai pirmiausia užsukau į Šerelių sodybą Kapų gatvėje, Kupiškyje. Jos šeimininkė Elena - iš keturių giminaičių, be kurių meilės ir pagarbos savo krašto papročiams, noro atverti jų klodus naujam laikmečiui, tų “Vestuvių” ir nebūtų buvę.Jos brolis Povilas Zulonas, šio spektaklio režisierius ir pačio raiškiausio veikėjo - Piršlio vaidmens atlikėjas. Jo pirmosios žmonos Petronėlės, kaip ir kupiškėnės Onos Paulauskienės, indėlis vadintinas kertiniu akmeniu. Todėl ir spektaklio programoje buvo skelbiama, kad šios kultūrininkės surinko ir paruošė tautosakinę medžiagą. Elenos vyras Eduardas Šerelis - pirmasis šiame spektaklyje Jaunojo vaidmens atlikėjas. Tačiau ir vėliau, kai tą vietą užleido kitiems artistams, išliko vestuvininkų kolektyve, kol tik jis gyvavo. Na, ir ji, Elena Zulonaitė-Šerelienė, tuose šimtuose spektaklių būdavusi patenkinta Viešnios, o ypač Jaunamartės vaidmeniu.
E. Šerelienė prisiminė tuos metus, kai brolis Povilas degė nekantrumu pagaliau vieną dieną ištempti tą vaidinimą į sceną. Pasak sesers, nemažai nervų jam kainavęs tas visas pasiruošimas, nes buvo atvejų, kad ne vienas, prikalbintas vaidinti, po kelių repeticijų ir neprastai jose pasirodęs, atsisakydavo vaidinti. Tekdavo vėl ieškoti naujo artisto. Pasak Elenos, režisierius iš spektaklio dalyvių labai reikalavo drausmingumo ir susikaupimo repeticijose. Pamena, jog vienu metu ir jos Eduardas jau buvo pradėjęs sakyti, jog vargina jį tie pasirodymai scenoje, o ypač išvykos, tačiau svainių, matyt, buvo taip rimtai pasišnekėta, jog daugiau jokių dvejonių dėl dalyvavimo spektaklyje Elena iš vyro nebegirdėjusi. Šiuo metu 85 metų amžiaus Eduardas Šerelis -ligos patale, kito paramos reikalaujantis žmogus.
Per premjerą buvo žiūrovė
E. Šerelienė prisiminė, jog “Senovinių kupiškėnų vestuvių” premjeroje buvo tik žiūrovė. Nors brolio Povilo ir buvo kviesta šiame spektaklyje vaidinti, tačiau iš pradžių atsisakė, nes manė, jog abiem su vyru lankyti repeticijas, dalyvauti spektakliuose būsią kebloka, nes dukra Zita ir sūnus Evaldas buvo tik paaugliai, o ir šiaip namų be priežiūros nepaliksi. Bet netrukus ir Elena jau traukė į repeticijas, vykdavusias ir tris vakarus per savaitę, o kai prasidėjo vis tolimesnės išvykos su šiuo spektakliu, rado kieno priežiūrai namus palikti. Kai kas net manė, jog tuokart teks Elenai apsispręsti - o kaip bus su giedojimu bažnyčios chore. “Dėl to mano nuėjimo į “Vestuves” niekas nepasikeitė”, -aptarė mano pašnekovė ir tą atvejį.
Kupiškio bažnyčios chore Elena pradėjo giedoti 1940 metais, vyresniosios sesers Julės pavyzdžiu, ir tebedalyvauja jame iki šiol. “Giedojimas yra ir mano malda”, -sakė Elena, prisimindama gimtuosius Čiovydžius, kuriuose iš tėvo abiejų santuokų augo pulkas vaikų, ir tai, jog jų šeimai netrūko ir sunkių dienų.
Moteris pasakojo, jog vaikystėje labai jai buvo įkyrėję ganyti gyvulius. Šis darbas namuose Elenai teko vos sulaukus aštuonerių ir tokių gūdžių vasarų nestigo per visą paauglystę. Savo atsiminimuose ji rašė, jog, kol išaugo į merginas, ji buvo išleista tik į vieną jaunimo vakarėlį. Tad, pasak “Minčių” pašnekovės, tas jaunystėje prarastas pramogas ji atsiėmusi jau būdama penktoje dešimtyje, kai pradėjo dalyvauti “Vestuvėse”.
O atlikusiu laiku nuo tvarkytojos darbo ligoninėje ar kitoje įstaigoje, ruošinėjimosi namuose, nuo repeticijų ir išvykų su vaidinimu, Elena prisėsdavo ir prie siuvamosios mašinos. Šio amato ji buvo mokiusis dar prieškariu, pas Kupiškyje gyvenusią žinomą siuvėją Kirdienę. Nuo 1938 metų siuvėjaudama jau kažkiek ir užsidirbdavo, nors daug teko padėti ir namiškiams ūkyje. Moteris iki šiol prisimena, kaip švytėjo veidas tėvo, besidžiaugiančio, kad pagaliau baigė grąžinti bankui skolą, kuri nedavė jam ramybės visus dešimt metų. Tačiau svajonė sėkmingiau ūkininkauti jų šeimai beveik tuo ir baigėsi, nes atėjo rusų valdžia, netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Po jo - žinom - visiškas ūkininkų sunaikinimas.
IÅ¡kalbingasis jaustukas
“Senovinės kupiškėnų vestuvės”... Ojoj”, - daug kartų per mūsų pokalbį ištarė E. Šerelienė. Tame jaustuke skambėjo ir patirtos džiugios akimirkos, ir repeticijų bei tolimų kelionių nuovargis, ir susimąstymas: kaip čia atsitiko, kad visuose Lietuvos kampeliuose po spektaklio jiems žmonės lenkėsi, spaudė rankas ir valdžios vyrai, o sėdėdamas su dainininkais prie “Vestuvių” stalo susigraudinimo ašarą braukdavo rašytojas Juozas Baltušis, šio jų kolektyvo Garbės narys.
E. Šerelienei labai įsiminė 1970 metų ruduo, kai apie “Senovines kupiškėnų vestuves” buvo kuriama kino juosta. Nemažai dienų filmavimas vyko Stračniuose. Tame Subačiaus seniūnijos nedideliame kaime teko būti ištisomis dienomis, po keletą kartų atlikti tuos pačius spektaklio vaizdelius. Filmo režisierių reiklumas vargino, bet artistai vienas kitam kėlė nuotaiką, jog to reikia Lietuvai. Vėliau, žiūrėdami tą filmą per Lietuvos televiziją, pasak ponios Elenos, “vestuvininkai” paaukoto laiko ir vargo tikrai nesigailėjo.
Moteris pasidžiaugė, kad spektaklio filmavimo dėka “Senovinės kupiškėnų vestuvės” iš scenos išvažiavo į sodybas, vaidintojai lineikose riedėjo pačiais gražiausiais kraštovaizdžiais ir Vilniaus gatvėmis.
Tarp nuotraukų...
Netrukus E. Šerelienė deda ant stalo storą fotonuotraukų albumą: “Žiūrėkim, kas čia dedasi...” O tose akimirkose - garsiojo spektaklio scenos kuo įvairiausiose salėse, žmonių jaudulys prieš išeinant vaidinti, nuotaikingas atsipalaidavimas po spektaklio prie jų pulkui padengtų vaišių stalų. Čia pat ir viena prieš keliolika metų išleista spektaklio programa, kai Jaunąją vaidino jau ne Konstancija Jugulienė, o Eugenija Valmienė, tuokart Jaunuoju jau buvo Juozas Putriūnas. Žvelgdama į tą programą, E. Šerelienė sakė: “Atkreipkit dėmesį: Jaunikis - 1916 metų gimimo, tada, 1989 metais, Motinos vaidmens atlikėja Albina Tauterienė buvo jau aštuoniasdešimties, Svočia - Emilija Makštelienė - 85-erių. Už ją vyresnių tarp artistų jau nebebuvo.
Tame albume - dar vienas, tarsi atsitiktinis įdėjimas. Sąsiuvinio lapelyje -vien vardai ir pavardės. Kone pusšimčio jau amžinatvėn išėjusių buvusių “vestuvininkų”.
“Ojoj”, - tiek tepasako E. Šerelienė, vėl sulankstydama tą liūdnąjį sąrašą, ir dar priduria: “Ir visi kaip vienas numirę...”
Bet vis aptinkam ir ką linksmesnio prisiminti iš “Vestuvių” praeities. Na, tokį reiškinį, kad vaidinti ėjo šeimomis. Pasak E. Šerelienės, čia būta ir režisieriaus Povilo Zulono savotiško gudrumėlio: kai vyras su žmona dalyvaus, garantuotesnis repeticijų lankomumas, be to, vienas kitą prisižiūrės išvykose, nes ir sveikata jau ne visi galėjo girtis.
“Visų spektaklyje dalyvavusių porų ar žmonių iš vienos šeimos tikrai neišvardysiu, -sakė E. Šerelienė, - tačiau keletą galiu paminėti”. Ir vardijo - tai Emilija ir Povilas Makštelės, Emilija ir Jonas Kacinauskai, Vladas ir Izabelė Minkevičiai, Paulina ir Alfonsas Valmos, Veronika ir Juozas Gaidukai,. Kazimieras ir Vytautas Striūkos - tai tėvas su sūnumi. Pasak E. Šerelienės, Didysis svotas Vytautas Striūka buvo vienas iš jaunesnių artistų, viso kolektyvo labai gerbiamas žmogus, nes mokėjo susitvenkusius pilkesnius debesėlius išsklaidyti, kiekvienam skubėdavo žodžiu ir darbu padėti.
Buvusi ilgametė Jaunamartė sakė, jog kiekvienose “Vestuvėse” turėjo būti svočios pyragas - karvojus. Kiek ji pamena, svočias vaidinusios Emilija Makštelienė, Stefanija Ribokienė, Zofija Vitienė ar Sabina Jakšienė šio pyrago kepimu nesivargindavo, tuo pasirūpindavo jų teatro administratorė Julija Jakštonienė. Naminė duona tuo laikmečiu būdavo retenybė. Jos “vestuvininkų” pulkui neretai atnešdavo vaidintoja Adelė Augustavičienė - pačios kepimo.
Dar užsiminė E. Šerelienė ir apie tai, kaip spektakliui apdarus moterys susirinko. Daugiausia jų buvo iš savų skrynių ir spintų, nemažai artisčių ir tautinius drabužius nuo jaunystės buvo išsaugojusius, o kurios jų neturėjo, tai žinojo, iš ko gali pasiskolinti ar nusipirkti. Ji sakė, jog vėliau spektaklio vyrams buvo pasiūdintos dailios sermėgos, bet nuo kandžių ne visas jas pavyko išsaugoti.
Dar vis susitinka
“Bet juk tai pasakojimas - be pabaigos, nors spektaklio gyvavimas jau seniai pasibaigęs”, - susimąstė E. Šerelienė. Ji pabrėžė, kad jie, buvusieji “vestuvininkai”, kurie dažniau išeina į miestą, kurie susisiekia telefonu, susitaria ir dėl tradicinio pabendravimo. Taip buvo ir praėjusią vasarą. Pradėjo jos ir vyro Eduardo vienas kitas klausinėti - ar priimsią. Kas galėtų trukdyti - ir troboje vietos užtektinai, ir kiemas nemažas. Susirinko kaip ir “Vestuvėse” -viešnios, kaimynai, svečiai - vis su ryšulėliais vaišių. “Šešiolika buvom, tikrai ne visi susirinkom, daugiau mūsų yra”, - tvirtino E. Šerelienė, pridurdama, jog, jei bus minimas “Vestuvių” keturiasdešimtmetis, tai tikrai privalėtų būti visi, kurie tik gali paeiti.
O tąkart, pernai - susitikimo dalyviai išėjo į Šerelių kiemą nusifotografuoti. Pirmoje eilėje iš kairės - vienas iš Svotų - Algis Kučinskas, iš Viešnių pulko - Elena Kanapeckienė, Elena Šerelienė, antroji Jaunoji - Eugenija Valmienė, ilgiausiai Jaunąjį vaidinęs Eduardas Šerelis, Viešnia - Adelė Augustavičienė. Antroje eilėje iš kairės - Šerelių kaimynai Kilkai, “vestuvininkai” -Eleonora Veščiūnienė, Liuda Lisienė, Paulina Masiulienė, Genė Jančienė, Vilhelma Elskienė, Vladas ir Izabelė Minkevičiai, Julija Žiaubrienė.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 628

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]