Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 24 d., sekmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Talalojus

KAPINėS - MIESTAI TIK KūNų BUVEINėMS

Ada DVARIONAITÄ–

2012−10−25

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Už akmeninės tvoros ir vartų arkos - mūsų netektieji.
Toks šis metas, kad reikia eiti į kapines. Taip nuo seno įprasta per Vėlines. Visi eina. Spalį ir lapkritį kapinės atgyja nuo žiedų, žvakių ir žmonių gausos. Galima čia, pas savo netektus artimuosius, ateiti bet kada, niekas neuždraus, bet svarbu laikytis tradicijų ir ritualų. Gal taip visi pratinamės vieni prie kitų, išėjusieji ir dar tebesantieji, mokomės nebijoti mirusiųjų miestų, savo kūnų būsimųjų buveinių... Gal tokia yra mūsų senųjų papročių didžioji užduotis ir tokia yra išėjusiųjų pamoka ir pagalba gyviesiems... Reikia neužmiršti tų, kurių netekome. Tai sustiprina ir paguodžia - kas nors kada nors ir mus prisimins... Per atmintį surišami daugelio kartų gyvenimai. Bet kad prisimintum, turi žinoti. O ką mes žinome kad ir apie senąsias Kupiškio kapines?

Iš tolo baltumu šviečia angelas prie Jankevičių giminės amžinojo poilsio vietos.
Dabar

Žvilgsnis nedaug tegali pasakyti: čeža po kojomis nukritę liepų ir beržų lapai, ramybė. Iš tolo šviečia baltas angelas, saulės nušviestas, rymo aukščiausias ir svarbiausias kapinių paminklas nepriklausomybės kovose žuvusiesiems su gerai matomu užrašu „Garbinga mirti už tėvynę“. Palei kapinių tvorą - kuklūs kryželiai tėvynės gynėjams savanoriams ir 1941 metų sukilimo dalyviams. Buvo laikas, kai šių kapelių viešoje atmintyje tarsi nebuvo, ne visos valdžios pripažįsta mirusiųjų lygybę. Kalnelis, ten, sakoma, smagiau mirusiems gulėti, ten būta senųjų kapinių, nes smėlis, sausa. O link Varležerio, žemėliau, ten šlapia, ten nenorėjo žmonės laidoti savųjų... Daugybė granito, šviežio, spindinčio, ir dar daugiau apsamanojusių akmenų su išdilusiais rašmenimis. Taip visi susiglaudę, susispraudę - negi mirusiems irgi artumo norisi?

Ir čia - grūstis.
Žinoma, ne, kapinių tvarkymas - tai jau nebe mirusiųjų valioje. Ir ne visada nuo giminės kapavietės prižiūrėtojų priklauso. Kapinės nuo 2000 metų perduotos administruoti „Kupiškio komunalininko“ bendrovei, čia registruojami šeimų kapavietėse laidojami žmonės.
1997 metų rugpjūčio 28 dieną priimtu rajono Tarybos sprendimu buvo nutarta pakeisti šių kapinių statusą, jas iš dalies uždaryti, leidžiant laidoti tik giminės kapavietėse. Neturintiems čia artimųjų tenka keliauti kiton vieton, į naująsias kapines prie Kiškio miško.

„O kaip ten nenorėjo žmonės, 1989-aisiais, kai tik buvo atidarytos naujosios kapinės, primygtinai prašydavo senosiose bet kokio kampelio ar kur nors patvory, kad ir ant tako priglausti. Pirmais metais tik vienas žmogus naujoje vietoje tebuvo palaidotas. Dabar kasmet būna po 40 ar 50 laidotuvių, senosiose kapinėse vis dar laidojame vidutiniškai po 100 mirusiųjų“, - pasakoja bendrovės aplinkotvarkos tarnybos meistrė Violeta Strolienė.
Žinoma, reikia įrodyti, kad šeimos kapavietė yra prižiūrima, įvardinti paskutinį palaidojimą. Nuo pastarojo turi būti praėję ne mažiau 25 metų.

KapinÄ—s tolyn plÄ—tÄ—si nuo smÄ—lio kalnelio.
AutorÄ—s nuotraukos
Jolanta Karosienė, jau septynerius metus prižiūrinti senąsias miesto kapines, puikiai čia pažįstanti kiekvieną kampelį, tikina nejaučianti nejaukumo savo darbo vietoje. Nes niekada čia nebūna viena, visada kas nors lanko kapelius ir dažnai ieško jos pagalbos.
Reikia surasti senÄ… kapavietÄ™, bÅ«na, žmogus neprisimena, kuriame kapinių kvartale ji buvo, o ir pasižiÅ«rÄ—ti nÄ—ra kur, nes kapinių tikslių planų komunalininkai neturi (inventorizacija atlikta 1983 metais, ten pažymÄ—ti tik želdiniai ir bendras kapinių plotas, virÅ¡ijantis 3,1 ha), taigi belieka pasikliauti gyvÄ…ja atmintimi, ieÅ¡koti pažįstamų ar buvusių kaimynų. Beje, senosiose, dar neiÅ¡plÄ—stose kapinÄ—se, kupiÅ¡kÄ—nai stengdavosi  iÅ¡laikyti kaimynystÄ™ ir giminystÄ™ - kaip greta gyvenÄ™, taip siekdavo Å¡alimais atgulti ir amžino poilsio.

Bet gyvenime visaip nutinka, ne visi išsaugo glaudų ryšį gyvendami, jo pasigenda ir imasi ieškoti, jau netekę savųjų.
„Dukra gal po 30 ar 40 metų panoro aplankyti tėvo kapą, prisiminė tik, kaip mažutė dalyvavo jo laidotuvėse. Ieškojome pagal pažįstamų žmonių prisiminimus, bet pačios kapavietės surasti nebepavyko“, - tokių ir panašių nutikimų kapinių prižiūrėtoja gali papasakoti ne vieną. Yra tekę prižiūrėtojai atlaikyti ir piktus priekaištus, kam leidžia per arti kasti duobę, kodėl sutvarko be leidimo... Tikrai keistas priekaištas už gerą darbą, bet suprantamas mirusiojo artimųjų nerimas, kai baiminamasi, kad neužgrobtų kas svetimas šeimos kapavietės.

Dėl paties sunkiausio kapinių prižiūrėtojos darbo - takų žolių ravėjimo, lapų grėbstymo, sniego kasimo, įveikiant net 1,5 kilometro atstumus, žinoma, niekas nepriekaištauja, dar kartais ir palieka kur ant tako šakų, žolių, grunto krūvas, nesivargindami nunešti iki šiukšlių surinkimo aikštelių. Jų, beje, net trys, speciali yra ir augalinėms atliekoms paskirtoji.

Kapinių tvarkytojai jau pastebi vieną šiuolaikišką ypatumą: šeimų kapavietėse vis dažniau laidojami kremuoti palaikai, dažniausiai parvežti iš užsienio. Taip patogiau, nereikia išlaukti 25 metų nuo paskutinio palaidojimo, užtenka iškasti vieno metro gylio duobę urnai nuleisti.


Kas būta

Visos kapinės yra kultūros paveldo objektas, taigi turėtų būti tikslūs kapinių planai, identifikuotos ir aprašytos visos kapavietės. Deja, iki tokios tvarkos - neužmatomi toliai. Valdžia neturi tam lėšų, trūksta specialistų, nėra pasiryžimo. Yra tik pavieniai entuziastai ir jų fragmentiškos pastangos.
Danutė Baronienė, Kupiškio viešosios bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus vedėja, prieš penkerius metus sumanė inventorizuoti kapavietes senosiose kapinėse. Tada išgyvendama sunkų asmeninį laikotarpį, dažnai lankydamasi kapinėse, prisiėmė sau tokią užduotį. Pasitarė su tuomečiu kultūros vertybių apsaugos specialistu Kazimieru Stančiku ir ėmėsi darbo.

„Gal tris ar keturis mėnesius ėjau kasdien iš eilės per visus kapinių kvartalus, palei visas kapavietes, rašiau, žymėjausi, kalbinau žinančius žmones, tikslinausi. Sulaidota be tvarkos, trūksta daug informacijos, iki galo viską surinkti ir sutvarkyti reikia didesnių pajėgų ir specialistų“, - įsitikinusi D. Baronienė. 2001 metais ji yra parašiusi nedidelį kraštotyros darbą apie žymių kupiškėnų kapavietes.

Gana išsamų ir įdomų darbą apie senąsias Kupiškio kapines 2005 metais parengė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto istorijos fakulteto studentas Andriejus Stoliarovas. Jis surinko nemažai archyvinių duomenų, aprašė kai kurių žymių Kupiškio krašto žmonių ir giminių kapavietes, nagrinėjo kapines pagal istorinius laikotarpius, apklausė nemažai kultūros, istorijos specialistų, muziejininkų, surinko gyvų prisiminimų.

Esama įvairių duomenų, kada įsteigtos Å¡ios kapinÄ—s, sakoma, kad joms apie 200 metų. „KupiÅ¡kÄ—nų enciklopedijos“ II tome V. Jankausko ir A. Totorio straipsnyje įvardijama tiksli data - 1818 metai.  Ä® rytus nuo miestelio bažnyčia numatÄ— steigti kapines ir joms skyrÄ— 1,5 ha savo žemÄ—s. Teritorija buvo aptverta akmenine tvora su arka, 1820 metais pastatyta mÅ«rinÄ— koplyčia. Yra liudijimų, kad ten carinÄ—s Rusijos valdymo metais knygneÅ¡iai slÄ—pdavo slapta gabenamas lietuviÅ¡kas knygas.

Per pirmąjį pasaulinį karą koplyčia buvo apgriauta ir 1936 metais toje vietoje kunigo Kazimiero Mockaus rūpesčiu įrengta Lurdo koplyčios kopija, greta palaidotas ir pats kunigas. Kapinių lankytojai ten dažnai uždega žvakutę, pasimeldžia.

Esama žinių, kad dar iki šių kapinių Kupiškyje būta kitų laidojimo vietų. Gedimino gatvėje, už Račiupio upelio, kur stovi policijos komisariato pastatas, statybvietėse kadaise rasta 16-17 amžiaus monetų, ten galėjo būti laidojami žmonės. Senos žydų kapinės yra buvusios priešais kultūros namus.

Senosiose kapinėse palaidota nemažai Kupiškio kraštui nusipelniusių garbingų žmonių - pedagogų, gydytojų, kraštotyrininkų, kunigų, knygnešių, istorikų. A. Stoliarovo darbe aprašytos Glemžų, Matulionių, Aleknų, Zulonų, Jankevičių giminių bei kitos kapavietės. Daugelio amžinojo poilsio vietas ženklina vertingi skulptorių ir tautodailininkų medžio drožėjų sukurti paminklai ir kryžiai. Iš tolo baltumu dangaus mėlynėje šviečia baltas angelas, sergstintis Justino Jankevičiaus, Kupiškio progimnazijos direktoriaus, ir jo giminės kapavietę. Įspūdingas kito pedagogo, gimnazijos direktoriaus Vinco Eiduko kapo paminklas, kurį sukūrė skulptorius Bernardas Bučas.

Didžioji dalis čia palaidotųjų katalikai, bet yra ir stačiatikių. Nemažai lenkiškų užrašų. Stabtelėjus prie senų antkapinių paminklų ir perskaičius apėjusius samanomis žodžius - „Patras... gimis ...miris“ - aišku, kad čia savieji, tikrieji kupiškėnai ilsisi.
Kapinės - ne kažkur toliuose, o arti, šalia miestų ir kaimelių, prie visų mūsų. Čia ryškiai įbrėžtas buvusiųjų kartų ir ankstesniojo gyvenimo piešinys. Čia slypi vertingas gyvenimo būdo ir žmonių santykių žinių lobynas. Tik reikia norėti ir mokėti jį perskaityti. Ne tik Vėlinių proga... Reikia tą lobyną saugoti. Taip sakė visi kalbintieji.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

Gerardas, Gedkantas, Largas, Legailas, Legailė, Legaudas, Mantvina, Mantvinas, Mantvinė, Žybantas, Žybartas, Žybartė.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 084 859

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]