Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

JAUNOJI KARTA PASISAKO PRIEÅ¡ CINIZMÄ… IR PRAGMATIÅ¡KUMÄ…

Ovidijus PETKEVIÄŒIUS

2006−07−08

Komentarai2    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Liepos 14-ąją Povilo Matulionio ir Skapiškio vidurinėse mokyklose, o 15-ąją Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos bei Subačiaus vidurinės mokyklos abiturientams bus įteikiami brandos atestatai.
Brandos egzaminų sesija, į istoriją įeisianti dėl visą šalį sukrėtusio lietuvių kalbos egzamino skandalo, lieka praeityje. Šiandien abiturientams saulė vėl šviečia ryškiai, jie kupini didžiulių idėjų ir planų rengiasi palikti savo mokyklas, savo gimtąsias vietas ir pradėti naują –savarankiško- gyvenimo etapą. Kuo ir kaip gyvena šiandien jaunas žmogus, kuriam visas pasaulis - ant delno.

Šiuo visomis prasmėmis lemtingu gyvenimo momentu “Mintys” pakalbino tris Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos abiturientus Dovilę Kaušakytę, Ieva Grinytę ir Marių Jakštą. Jauni žmonės maloniai nustebino žinojimu ko nori bei siekia ir aukštais gyvenimo vertinimo kriterijais. Dovilė rengiasi studijuoti kostiumo dizainą Lietuvos dailės akademijoje, Vilniuje, Ieva – odontologiją Kauno medicinos universitete, Marius nusprendė tapti bankininku. Savo studijoms vaikinas pasirinko Angliją, Velso universitetą.
Gimnazijoje Dovilė ir Ieva kartu mokėsi 4gb klasėje, jų auklėtoja buvo Janina Vildžiūnienė, Marius – 4ga klasės atstovas, jo auklėtoja Julija Vaičiulienė.

DOVILĖ:Tikrai nepersekios blogi prisiminimai apie gimnaziją. Labai pasisekė su mokytojais. Gal tik pati esu kalta, kad kiek per vėlai susimąsčiau kur ir ką išties norėčiau studijuoti. Bet dabar, manau, kad apsisprendžiau teisingai.
IEVA: Gimnazija ir mokytojai man davė viską ko reikėjo ir reikės ateityje. Kartais, aišku, atrodydavo, kad mokytojai pernelyg daug reikalauja. Dabar tikrai įsitikinau, kad visa tai išėjo į naudą.
MARIUS: Negalėčiau pasakyti nė vieno blogo žodžio apie mokytojus ir gimnaziją. Tačiau pati mokymo programa, kaip ir visa Lietuvos švietimo sistema apskritai nelabai reikalinga. Teisingiau pasakius tokia kokia dabar egzistuoja nėra reikalinga. Aš jau šiandien žinau, kad Anglijoje pirmais studijų metais man beveik nereikės žinių, kurias įgijau. Ten visai kita programa ir sistema. Aš gilinsiuos į makro bei mikro ekonomiką ir taip toliau. Tad tarp žinių, kurias gavau čia ir studijų ten atsiranda nemaža tuštuma.
Ar negaila išvykti iš Kupiškio, ar jaučiate mūsų miestui šiam kraštui sentimentus. Jeigu, tarkime, rajono meras, kiti valdžios atstovai skirtų jums stipendiją, gal netgi garantuotų įstojimą į trokštamą specialybę (fantazuoti juk galima!) ar sietumėte savo ateitį jau po studijų su Kupiškiu?
DOVILĖ: Iš tiesų jokių sentimentų šiam miestui nejaučiu. Tegu neįsižeidžia tie kam čia patinka gyventi. Ir apskritai, tokio pobūdžio stipendijos bei įsipareigojimas grįžti man primena sovietinius laikus, kai mano tėvai po studijų gavo paskyrimą ir atvyko į Skapiškį. Ne, tikrai nenorėčiau taip savęs susaistyti net jeigu tai ir padėtų įstoti.
IEVA: Man sentimentai kyla galvojant apie artimus žmones, draugus, bet pats miestas tėra tik mažo komforto jausmas, kad čia viską žinai ir pažįsti. Tik tiek! Taip pat nenorėčiau prisiimti įsipareigojimų grįžti į Kupiškį. Aš nesakau, kad niekada to ar taip nebus. Bet šiuo metu tikrai apie tai negalvoju.
MARIUS: Meilė ar tolerancija savam miestui – savaime suprantamas dalykas, bet būsiu atviras – labai dideliu sentimentų Kupiškiui nejaučiu. O apie vadinamą stipendiją, manau, tai labai tolimos ateities klausimas. Gal taip ir galėtų būti… kažkada. Nemanau, kad čia labai laukiami jauni žmonės. Būkime realistai, kalbu taip kaip yra.
Į plačiuosius vandenis, kaip sakoma, išplaukiate iš mažo provincijos miesto, ar nebaugina provincialo etiketė panyrant į didmiesčio gyvenimą?
DOVILĖ: Nesvarbu iš kur tu esi kilęs, nuo paties žmogaus priklauso kaip tave priims, vertins. Jei esi atviras įvairiems procesams, jei esi įdomus provincialo etiketės tau neuždės. Man atrodo, kad dažnokai, pavyzdžiui, vilniečiams netgi trukdo tas žinojimas, kad jie ne iš provincijos. Kartais tai negi tampa stabdžiu jų gyvenime.
IEVA: Gal anksčiau kiek ir baugino. Dabar visa tai praėjo. Su tokiu žmogum, kuris mane laikys provinciale aš tiesiog stengsiuosi nebendrauti. Juk svarbiausia koks tu esi, ką savyje turi, o ne iš kur esi atvykęs. Be to, Kupiškis nėra vienintelė provincija. Daugelis mūsų – iš ten kilę.
MARIUS: Nejaučiu provincijos sindromo ar komplekso. Aš žinau koks aš esu, žinau ko noriu.
Visi iš jūsų trijų pasirinkote populiarias profesijas: bankininkystė – ant bangos, stomatologija – taip pat, o ir kostiumų dizainas bei patys dizaineriai tapo neatsiejamas naujųjų lietuvių atributais. Ar profesijos paklausumas buvo lemiamu faktoriumi ją pasirenkant?
MARIUS: Paklausumas tikrai nebuvo mano profesijos pasirinkimo kriterijumi. Tiesiog mane domino konkretus darbas. O bankininkystė yra pakankamai konkreti sritis. Aišku, jeigu pragyventi būtų galima iš idealizmo, bučiau pasirinkęs galbūt kitokią profesiją. Mane domina psichologija, filosofija, gal kada šiuo keliu ir pasuksiu.
DOVILÄ–: SÄ…moningai apie kostiumo dizaino specialybÄ—s paklausumÄ… ar madingumÄ… negalvojau. Man Å¡i sritis labai patinka ir kuo toliau, tuo daugiau. Tai pajutau ir belankydama kursus Lietuvos dailÄ—s akademijoje.
IEVA: Kai pradėjau galvoti apie odontologiją prieš kokius ketverius metus man tai tiesiog patiko. Dabar galvoju ir apie tai, kad įgijusi tokią profesiją visada turėsiu darbo.
Nors kalbant apie tai, kad jums šiuo metu visi keliai atviri, nedera prisiminti blogų akimirkų, bet visgi ties ta, kad tapote Nacionalinio egzaminų centro aukomis. Jums teko perlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Kaip šis įvykis paveikė jūsų mastymą?
MARIUS: Mane labai stipriai tai paveikė. Žlugo visa vertinimų skalė. Aš nekalbu apie patį egzaminų perlaikymo faktą, tai buvo geriausia išeitis iš tos situacijos, kuri buvo. Esmė yra ta, kad Nacionalinis egzaminų centras neužtikrino to, kad taip neįvyktų! Kaip tada kalbėti apie kažkokias vertybes: tiesą, dorą... Kai matai, kad valstybiniu lygiu tai yra absoliučiai nereikalingi “elementai”. Viską ir visus galima nupirkti. Šie įvykiai tikrai turėjo įtakos tam, kad išvykstu iš Lietuvos. Aš čia nematau ateities, nes mūsų valstybėje nors tai ir nedeklaruojama klesti korupcija, melas, skandalai. Mūsų šalyje, mūsų santvarkoje laimi ciniškas ir pragmatiškas žmogus.
IEVA: Žinoma, kad mus stipriai “apdaužė”. Kokią vertę po tokių įvykių įgyja sąžiningas mokymasis, o tuo pačiu ir darbas. Apskritai sąžiningas požiūris į kitą žmogų. Kaip po viso to galima išlaikyti norą viską nuo pradžios iki galo padaryti pačiam, padaryti, kad už šį darbą nebūtų gėda. Juk mūsų valstybėje to nereikia! Aš, kaip ir Marius, irgi neatmetu galimybės kad nors išvykti iš Lietuvos. Nes čia padoraus žmogaus interesai nieko nereiškia.
DOVILĖ: Dabar galima tik piktdžiugiškai pajuokauti, kad ir gerai, jog įvyko šis skandalas. Nes mūsų tikėjimas anksčiau ar vėliau būtų susvyravęs, mes gi gyvename tokioje šalyje. Belieka guostis tuo, kad mus jau “užgrūdino”! Išeitų taip, jog mes tiesiog verčiami tapti cinikais.
Tačiau užsidėkime rožinius akinius ir pabaigai grįžkime prie linksmesnių dalykų. Kaip gyvensite nuo rugsėjo pirmosios kitame mieste, kitoje mokymosi įstaigoje, netgi savotiškai kitame gyvenime, studijuosite ar studentausite?
DOVILĖ: Esu labai ištroškusi veiksmo. Ilgą laiką gyvenau vien mokslais, kiek bus įmanoma stengsiuosi PAGYVENTI. Žinoma, studijų tikrai neignoruosiu, nes man tai labai įdomu.
IEVA: Jei nori būti sveikas turi mokėti gerai atsipalaiduoti. Tai užtikrina ir studijų kokybę. Lankysiu sporto varžybas, kitus gerus renginius. Jiems po gyvenimo Kupiškyje jaučiu didžiulį alkį.
MARIUS: Stengsiuosi paimti iš gyvenimo viską kas papildytų mano žmogiškuosius resursus.
Ačiū pašnekovams už pokalbį. Ir jiems ir visiems 2006-ųjų abiturientams “Mintys” linki įvairiapusiško svarbiausių gyvenimo norų išsipildymo.


Skaityti komentarus (2)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 600

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]