Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

Vėrinys

IKI SEPTYNIASDEšIMTMEčIO - DAR TRYS SAVAITėS

Eleonora VAIČELIŪNIENĖ

2006−06−03

Komentarai1    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Albinas Vaižmužis, savo jubiliejinį gimtadienį su artimaisiais, bičiuliais atšventęs penkta-dienio vakarą, kiek ankstėliau “Mintims” buvo sakęs, jog dokumente įrašyta birželio pirmoji nėra tikroji jo gimimo diena. Dvidešimt trimis dienomis jį pasendino valsčiaus metrikacijos skyriuje dirbęs tarnautojas, išrašęs jam gimimo liudijimą su neteisinga gimimo data. Už tokį neapsižiūrėjimą žmogus atsiprašęs, tačiau naujų gimimo metrikų vis dėlto jam neišrašęs. Pasak pono Albino, į tokį netikslumą jis nekreipęs didesnio dėmesio, tačiau bet kokia teisybė, tarsi augalo daigas, lenda švieson ir negali jos sutrempti, -apibūdino jis tą per gyvenimą jį lydintį atėjimo į šį pasaulį datos dokumente netikslumą.
EtnografinÄ—je aplinkoje
A. Vaižmužis sakė, jog asmeninei šventei pasirinkęs kiek neįprastą aplinką - Adomo Petrausko muziejaus sodybą. Juk daug smagiau, kai tavo amžius dera prie medžių ir daiktų, o ne kertasi su jais. Juolab kad labai iškilmingų vaišių ir neketinęs ruošti - naminis alus, kaimiškas užkandis, - ar to negana? Nieko nėra maloniau, kaip gamtos aplinkoje žmonėms pasibūti, o jam drauge su visais užtraukti dainą.
Juolab kad šiame kieme ir jis ne atsitiktinis svečias. Uoginiai daug metų buvo Antašavos kolūkio, kuriam A. Vaižmužis vadovavo vienuolika metų, padalinys. Tad pasukęs į laukus ar į fermas pažiūrėti, kaip ten darbai vyksta, pirmininkas būtinai apsilankydavo ir kaimo šviesuolio, etnografijos muziejaus kūrėjo Adomo Petrausko sodyboje, sužinodavo, kokios Adomui reikia iš kolūkio paramos.
Jubiliatas kalbėjo ne tik apie šio krašto artimai pažintų žmonių darbštumą, bet ir apie jų dėmesį tėviškės praeičiai, kultūrai. Vis dėlto ir Respublikoje retas atvejis, kad per tris kilometrus kaime būtų du kultūros židiniai - etnografijos muziejus Uoginiuose ir dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškiuose. Prie pastarosios sodybos formavimo A. Vaižmužio, tuometinio kolūkio pirmininko, labai daug prisidėta. Jis, prisiminęs bendravimo su dailininke metus, pabrėžė, kad ši kraštietė negailėdama laiko ir savo sveikatos kviesdavo antašaviečius ne tik į savo, bet ir kitų dailininkų kūrinių parodas Kaune ir labai praplėtė jų akiratį.
A. Vaižmužio pirmininkavimo Antašavoje laikmečiu šiame bažnytkaimyje iškilo gražiausi rajone kultūros namai, valgykla, vaikų darželis. Pastarasis rūmas vėliau buvo rekonstruotas į šiuolaikišką pagrindinę mokyklą, o kad kultūros namai netapo kaimo bendruomenės nuosavybe, bet buvo privatizuoti, A. Vaižmužis prisipažįsta turįs sunkumą širdyje iki šiol.
Neatsibostanti daina
A. Vaižmužis, dabar jau Antašavos senbuvis, pasidžiaugia ir tuo, kad šio krašto žmonės, pastaruoju laikmečiu sukūrę privačius ūkius, verslus ar tebedirbantys bendrovėje, yra siejami bendrų dvasinių poreikių ir todėl tebėra gyvybingi ansambliai “Sidabrinė gija”, “Žemdirbių daina”. Pastarajame ansamblyje nuo pirmosios repeticijos dalyvaudamas, jis tapo žinomas ir kaip solistas. Ansamblio vadovo Rapolo Lukoševičiaus spėjimas, jog dainą “Kerdžius” koncertuose bus reikalaujama kartoti, buvo toliaregiškas.
A. Vaižmužis sakė, jog dainuoti jį traukė nuo vaikystės. Mokydamasis Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinėje mokykloje, dalyvavo jo chore. Buvo tarp saviveiklininkų studijuodamas tuometiniame Joniškėlio žemės ūkio technikume ir tuose kaimuose, kuriuose dar iki Antašavos jam teko dirbti agronomu, kolūkio pirmininku ar pavaduotoju. Gal atsiprašydavo tik tais metais, kai laisvalaikį skirdavo neakivaizdinėms studijoms Akademijoje. Prisiminė jis, kad vienu metu buvo išgarsėjęs Lietuvoje ir Kupiškio kultūros namų vyrų choras, kuriame jis irgi dainavo. Pašnekovo nuomone, toks jo visuomeniškumas nemažai padėjo jam tapti ir Seimo nariu 1992 metais įvykusiuose Parlamento rinkimuose, kai jis dalyvavo juose asmenine iniciatyva, be jokios partijos paramos. Biržų-Kupiškio rinkiminės apygardos rinkėjams jis su savo įvairiapusiška veikla buvo tinkamas atstovas ir paskesniuose Seimo rinkimuose.
Rinkėjų stengėsi nenuvilti
Apie aštuonerius metus, praleistus darbuojantis Lietuvos Parlamente, buvęs Seimo narys sakė, jog ką nors replikuoti prie mikrofono tikrai nesiverždavo, tačiau savo rinkėjų ir apskritai Lietuvos žemdirbių labui yra nemažai nuveikęs, nes visą tą laikotarpį dirbo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju, teko tobulinti Žemės reformos įstatymą ir jo poįstatyminius aktus. Stengdavosi padėti spręsti ir savo rinkėjams aktualius klausimus. Ne be jo pastangų atkurtas gamtinių dujų biržiečiams tiekimas, ne vienas kilometras žvyrkelio padengtas asfaltu Kupiškio rajone. Apskritai tuos aštuonerius metus Seime jis pavadino teisės, ekonomikos ir politikos studijomis. Tikrai daug mokytasi ir dirbta, glaudžiai bendrauta su rinkėjais. Ir, žinoma, nepraleista progų lankyti koncertus, spektaklius, dalyvauti priėmimuose bei delagacijų išvykose. Pasak A. Vaižmužio, sovietiniais laikais teko jam daug eskursuoti po SSSR, kasmet apie šimtą jų žemdirbių išvykdavo į turistines keliones. Negailėdavo pinigų jis kruizinei kelionei, kad galėtų bent kiek Vakarų Europoje pasižvalgyti. Tačiau su tikslinėmis parlamentarų išvykomis ankstenių kelionių nesą ko lyginti. Po apsilankymų JAV žemdirbiškose valstijose, viešnagių pas vakariečius fermerius, galįs pasakyti vieną ir tą patį - iš žemės ūkio produkcijos gamybos niekas ir ten turtuose nesimaudo, ūkininkaujančios šeimos stengiasi, kad būtų jos narių dirbančių ir valstybinėse įstaigose.
Turi kur gyventi, kuo važiuoti
Kaip nerūpės, ar prasikūrė per dvi kadencijas buvęs Seimo narys A. Vaižmužis. Jis paaiškino, kad tuo metu parlamentarų atlyginimai buvę daug mažesni, negu dabar, be to, ir nekėlęs sau tokio tikslo - kiek įmanoma labiau prasikurti. Tačiau ir nenuskurdo. Iš santaupų įsigijo geresnį automobilį, dviejų kambarių butą Kupiškyje. Jis papasakojo, kad savo pastogę Kupiškyje jų šeima jau buvo turėjusi - dalį pasistatydinto namo, tačiau išrinktas dirbti Antašavos kolūkio pirmininku, partijos rajono komiteto pirmojo sekretoriaus buvo prispirtas privačią namų valdą parduoti ir apsigyventi tame miestelyje. Alytnamio sodyboje jie vasarą gyvena ir dabar, kuria gražią aplinką - užveistas didelis parkas, iškastas tvenkinys. O kaimo žmonės Antašavos irgi neįsivaizduoja be Aldonos ir Albino Vaižmužių buvimo jų bendruomenėje. Kai prieš trejus metus į ją būrėsi, Albiną išrinko jos pirmininku. Suspėta daug kasdieniškų bėdų išspręsti, didelių švenčių suruošti. Pajutęs, kad per daug jam visuomeninių pareigų, A. Vaižmužis nuo pirmininkavimo atsiprašė, tačiau vis dėlto sutiko dirbti Onutės Pauliukienės pavaduotoju. O rajone jis - Savivaldybės Tarybos narys, Medžiotojų ir žvejų draugijos rajono skyriaus pirmininkas. Tai vis sritys, kuriose privalu rimtai dirbti, bendrauti su daugybe žmonių.
Važiuoja pasižiūrėti tėviškės
A. Vaižmužis sakė, kad jo tėviškė Panevėžio rajono Pruselių kaime tebėra, tačiau jau senokai ji yra giminaičio nuosavybė. Tad apsilankyti vietovėje, kurioje Vaižmužių gyventa nuo XIX amžiaus vidurio, jis gali bet kada. Nuo mažų dienų prisimena, kad jų ir kiti kiemai buvo šio kaimo ir vienkiemų ūkininkų traukos centras. Nes čia buvo malūnas, keli ūkininkai laikė veislinių gyvulių, o jo tėvas ilgokai dirbo seniūnu. Išdalyti sodiečiams įvairius pranešimus būdavo pasiunčiamas ir jis, jauniausias iš keturių vaikų. Pamena Albinas, kaip jo tėvas, kaimynų sutarimu, buvo išrinktas to kaimo kolūkio pirmininku. Albinas įsidėmėjo, kad tėvas buvo įpratęs grūdintis, ir žiemą prausdavosi prie šulinio. Todėl ir pats stengėsi sekti jo pavyzdžiu, išbandė beveik visas sporto šakas, sąlygas tokiam laisvalaikiui stengėsi sudaryti ir vadovaujamo kolūkio jaunuoliams. Pašnekovas pabrėžė, kad jo tėvai iš paskutiniųjų stengėsi mokslinti vaikus: abi seserys ir jis vidurinio išsilavinimo siekė Panevėžyje, todėl ten buvo samdomas butas, vežama maisto. O vyriausiojo jų brolio Vinco gyvenimas buvo labai komplikuotas: pripažintas tarybinės santvarkos priešu jis gavo 25 metams lagerio, tik Stalino mirtis atvėrė jam galimybę grįžti iš Norilsko po dešimties metų.
IÅ¡kelia vÄ—liavÄ…
Šiomis dienomis Aldonos ir Albino Vaižmužių namuose netrūksta svečių. Vien pačių artimiausių žmonių -dešimt. Kai visi drauge ir dar kas nors iš toliau, - jau šventė. Apie ją kartais paskelbia iškeldami trispalvę. Pasak jubiliato, ne jie pirmieji rajone pratinasi prie tokios tradicijos, tačiau įsitikino, kad ji įneša daug gerų emocijų ir patartų taip daryti ir kitiems per svarbesnes šeimos iškilmes. A. Važmužio nuomone, reikėtų labiau populiarinti ir Kupiškio miesto vėliavą.


Skaityti komentarus (1)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 087 546

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]