 |
|
|
2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
PO MARKSIZMO-LENINIZMO EGZAMINO €“ į SIBIRO PLATYBES (2)
BronÄ— VenckienÄ— su Å¡eima. Nuotrauka iÅ¡ BronÄ—s VenckienÄ—s asmeninio albumo KelionÄ— į Rusijos gilumÄ… Kai pervažiavome Lietuvos sienÄ…, jau buvo tamsu, o praÅ¡vitus pastebÄ—jome lauke po 2–3 moteris, įsikibusias į virves ir traukianÄias akÄ—Äias. Mes juokÄ—mÄ—s ir rodÄ—me sargybiniams sakydami: „Štai jÅ«sų traktoriai kombainai, jÅ«sų technika.“ Jie neturÄ—jo mums kaip paaiÅ¡kinti. Mus vežė per pietų Uralo kalnų vietovÄ™, kalnų nebuvome matÄ™, todÄ—l vaizdai buvo įspÅ«dingi: staÄios kaip siena raudonos uolos, tarpekliai. Kai mus iÅ¡vežė už Maskvos, tada atrakino vagono duris. Žinojo, kad nepabÄ—gsime, per daug toli nuvežė. Bet kurgi bÄ—gsi, jeigu jokio dokumento neturi. PasÄ… kai paÄ—mÄ—, tai 10 metų iki tremties pabaigos negrąžino. Taip ir bÄ—go dienos vagone ant narų, suspausti kaip silkÄ—s statinÄ—je važiavome vis tolyn nuo gimtų namų į nežinomÄ… ateitį. Kai sustodavo eÅ¡elonas, iÅ¡lipdavome iÅ¡ vagono atlikti gamtinių reikalų Äia pat po vagonu, ant geležinkelio bÄ—gių ir nÄ— žingsnio toliau, Å¡alia sargybinio. Kartu vyrai ir moterys. Jeigu nepatogu – užsimerk, kitos iÅ¡eities nÄ—ra. PriemiesÄiuose dÄ—l mÅ«sų buvo paruoÅ¡tas maistas: sriubos ar koÅ¡Ä—s koks Å¡aukÅ¡tas. Mes mažai tÄ… maistÄ… valgÄ—me. Pakelyje vietinÄ—s rusÄ—s moterys žinojo, kÄ… veža, tai atneÅ¡Ä™ varÅ¡kÄ—s ar ko kita parduodavo. Jeigu turÄ—jai rublių, galÄ—jai nusipirkti. Važiavome per dykumas: aplink raudona smÄ—lio jÅ«ra ir daugiau nÄ— gyvos dvasios. Pravažiavome ÄŒitÄ…, ÄŒeliabinskÄ…, NovosibirskÄ…, KrasnojarskÄ…. 200 kilometrų už Krasnojarsko ant didelio lygaus žemÄ—s ploto buvome iÅ¡laipinti, kur buvo daugybÄ— seniau atvežtų žmonių su Å¡eimomis, mažais vaikais, senoliais. Ä–jome prie tų žmonių ir klausÄ—me, iÅ¡ kurios Lietuvos pusÄ—s jie Äia atvežti. AÅ¡ Äia sutikau iÅ¡ DidžprÅ«džių kaimo, KupiÅ¡kio valsÄiaus, atvežtÄ… ÄŒiliepų Å¡eimÄ…. Jie apie mano Å¡eimÄ… nieko negirdÄ—jo. SužinojÄ™, kad aÅ¡ Äia atkeliavau iÅ¡ Vilniaus, iÅ¡ mokyklos suolo, tuojau atpjovÄ— laÅ¡inių gabalÄ—lį ir padavÄ—. Už tÄ… dovanÄ… iki Å¡iolei esu jiems dÄ—kinga. Gyvenimas ant maišų Tarp žmonių vaikÅ¡Äiojo kolÅ«kių pirkliai – rinkosi darbo jÄ—gÄ…. Jie rinkosi vyrus, pusamžius žmones, vaikų ar senesnių atvykÄ—lių nenorÄ—jo imti. Po pietų mus sunkvežimis atvežė į taigos kolÅ«kį. Ten stovÄ—jo be stogo, be langų į žemÄ™ perlindusi lÅ«Å¡na, vietoje grindų buvo kur ne kur iÅ¡puvÄ™s lentgalis. Ten visi ir sulindome. VÄ—l spÅ«stis, nes vietos buvo mažai. Kai atsigulÄ—me, pjovÄ— blusos. Ir iÅ¡ kur jos ten atsirado? Kiti namai iÅ¡ iÅ¡orÄ—s atrodÄ— neblogai, mediniai, surÄ™sti iÅ¡ netaÅ¡ytų rÄ…stų. Visa eilÄ— – iÅ¡tisas sodžius. Kiek ten gyveno gyventojų, nežinia, nes nieko nematÄ—me, neteko pasikalbÄ—ti. Viename name nusipirkome nedaug bulvių, lauke suradome keletÄ… akmenų, kur pastatyti puodÄ…, įkÅ«rÄ—me ugnį, bulves sutarkavome, ir tÄ… masÄ™ iÅ¡plakÄ—me vandenyje. PasidarÄ— skystis, panaÅ¡us į kisielių – daugiau nebuvo ko pridÄ—ti. Duonos neturÄ—jome. Po savaitÄ—s sunkvežimiu nuvežė iki siaurojo geležinkelio, ten susodino ant platformų ir nakÄia, lyjant lietui, atvežė iki OreÅ¡noje kaimelio. Å lapi iki siÅ«lo galo nulipome nuo platformų, bridome iki kelių purvyne, nors niekas nepasakÄ—, kur eiti. ŽiÅ«rime, stovi barakas. Ten gyveno kalmukai. Barake nebuvo stogo skliautų, visur tekÄ—jo vanduo. Kur buvo sausiau, pasiklojome kÄ… turÄ—jome ir atsigulÄ—me. Rytojaus dienÄ… kalmukas mus bara ir varo lauk. Jų barako lubos ir sienos baltintos kalkÄ—mis, kai mes vaikÅ¡tome, jiems viskas krinta. Bet kur mums eiti? Mokykla buvo prikimÅ¡ta Å¡eimų su mažais vaikais, kiti sÄ—dÄ—jo ant maišų kieme, nes viduje nebebuvo vietos. Tai daugiau kaip savaitÄ™ gyvenome barako pastogÄ—je. Paskui dviese Ä—jome į kaimÄ… ieÅ¡koti, kas mus priims gyventi. Susiradome vieniÅ¡Ä… moterį rusÄ™ su keturiais mažais vaikais. PriÄ—mÄ— gyventi virtuvÄ—s kampe. Darbas Ä® darbÄ… teko eiti apie 3 kilometrus. DarbovietÄ— vis tolo gilyn į taigÄ…, nes patys tiesÄ—me siauruko geležinkelio 15 kilometrų linijÄ…. Vyrai taigoje, netoli darbo vietos, pastatÄ— palapinÄ™, kad bÅ«tų kur pernakvoti. SurÄ—mÄ— jaunus berželius, Å¡onus apdengÄ— medžių toÅ¡Ä—mis, bet kai lijo lietus, vanduo sunkÄ—si pro mažus plyÅ¡elius ir sulijo patalines. Taip ir gyvenome. Ä® kaimÄ… grįždavome tik tada, kai turÄ—jome laisvadienius. Ten, kur dirbome, virÄ—ja graikÄ— virÄ— mums sriubÄ…. Pakabintas didelis 4–5 kibirų katilas, apaÄioje kÅ«renasi ugnis. Ä® katilÄ… įmeta kolÅ«kyje pastipusio arklio mÄ—sos gabalÄ…, o sriubos pavirÅ¡iuje plaukioja kirminai. Dar prideda keletÄ… saujų kruopų ir „karaliÅ¡ki“ pietÅ«s paruoÅ¡ti. Jeigu bÅ«na gabalÄ—lis duonos, tai geriau ji, nes sriuba per brangi – porcija kainavo 1 rublį. Visi tremtiniai buvome komendanto žinioje. Be jo leidimo negalÄ—jome niekur iÅ¡eiti – grÄ—sÄ— 25 metai lagerio, ir tai buvo traktuojama kaip pabÄ—gimas. IÅ¡ pradžių, kol mÅ«sų komendantas nepažino, ant arklio atjodavo iÅ¡ už 3 kilometrų stovinÄio kaimelio tikrinti pagal sÄ…raÅ¡Ä…. Vis bijojo, kad nepabÄ—gtume. Kitas gyvenimo etapas 1949 metų rudenį mus perkÄ—lÄ— į geologinÄ™ žvalgybÄ… Sajano kalnuose. Kai atvykÄ™ į naujÄ… vietÄ… iÅ¡lipome iÅ¡ maÅ¡inos, vaizdas buvo slegiantis. Toks jaunas vokietukas sako: „Geriau jie mus bÅ«tų suÅ¡audÄ™ negu Äia atvežę.“ Kelios trobelÄ—s sulindusios į žemÄ™, ant stogo – jeigu toks kadaise buvo – augo usnys, dagiliai ir dilgynÄ—s. Vaizdas baisus. Buvo ir geresnių namelių, bet pirmas įspÅ«dis nekoks. Viename kambarÄ—lyje gyvenome 8 merginos. KambarÄ—lio viduryje – geležinis peÄiukas, o nei malkų, nei anglies nebuvo. Toliau aplink kalnai, o arÄiau lyguma, stepÄ—. NÄ—ra jokio medelio. Buvo rugsÄ—jo pabaiga, lauke dar neÅ¡alta, bet vÄ—liau iÅ¡dalino po vatinÄ™ „pufaikę“, vatines kelnes, Å¡iltÄ… kepurÄ™. PrasidÄ—jo naujas gyvenimo etapas. ÄŒia mums buvo geriau nei miÅ¡ko darbuose – buvome pavalgÄ™. MÅ«sų darbininkams buvo atskiras maisto sandÄ—liukas. KolÅ«kieÄiai iÅ¡ aplinkinių kolÅ«kių atvežė kiaulienos. Jiems už darbÄ… kolÅ«kis pinigais nemokÄ—jo, tai jie tiosiog praÅ¡ydavo, kad paimtume kiaulienÄ… ir sumokÄ—tume pinigais. MÅ«sų darbas Å¡achtose sunkus ir pavojingas. DarbovietÄ— nuo kolÅ«kio buvo už 3 kilometrų. Dirbome pamainomis. MÅ«sų urvas buvo kalno virÅ¡ukalnÄ—je 25 metrų gylio vertikaliai. Ten gilumoje dirbo 4 vyrai. Jie su kaltais kalÄ— akmenyse skyles, vÄ—liau dÄ—jo dinamitÄ… ir iÅ¡sprogdindavo. Mes, dvi merginos, „varatoku“ su dideliais kibirais nuolaužas kÄ—lÄ—me į viršų. Pilnas kibiras sverdavo apie 40 kilogramų. Kai iÅ¡traukiame tÄ… kibirÄ… į pavirÅ¡ių, parvirstame abi ant žemÄ—s, gulime ir nebegalime atsikvÄ—pti. Ir taip visÄ… pamainÄ…, kol viskÄ… iÅ¡valome. Netoli darbovietÄ—s buvo tokia požeminÄ— landynÄ—, vadinama „zemlianka“. Viduje geležinÄ— krosnelÄ—, anglimi kÅ«renama. Ten visi susirinkdavome, kai baigdavosi pamaina. Darbas prie Jenisejaus krantų Pasibaigus darbui Å¡achtose mus suskirstÄ— į grupes ir pervežė dirbti į KrasnoturanÅ¡ko rajonÄ…, Dimitrejevo kolÅ«kį. ÄŒia vaizdas buvo kitoks: daug namų, neapleisti, mediniai. Mus pasitiko meistras, pas kurį vÄ—liau dirbome, nuvedÄ— į butÄ… pas rusÄ™ moterį. Ten gyveno ir meistro Å¡eima. Netoliese buvo Jenisejaus upÄ—, o ant jos kranto – Å¡achta, kur dirbo vyrai. Tik ne po žeme, bet horizontaliai Ä—jo gilyn į kalnÄ…. Jie uolas sprogdino dinamitu, bet skeveldras vežė vagonÄ—liais, kurie riedÄ—jo padarytais bÄ—giais. Atveža prie iÅ¡Ä—jimo angos ir iÅ¡verÄia vagonÄ—lį tiesiai į upÄ™. Mano darbas buvo atvežti bÅ«rus (strypus) iÅ¡ kalvÄ—s, kuri buvo kolÅ«kio centre. Nuo kolÅ«kio iki darbovietÄ—s 3 kilometrai kelio per kalnus. Užsidedu ant peÄių 6–7 Å¡tangas ir einu per kalnus į darbo vietÄ…. Mažiau paimti negaliu, nes nespÄ—siu: jie greitai lūžta, o darbas turi tÄ™stis. Paskui meistras davÄ— tokiÄ… valtį-geldÄ…: iÅ¡skobta iÅ¡ storo rÄ…sto be irklų ir nedaug į vidų sunkÄ—si vanduo. Vietoje irklų – pagalys. Sudedu tuos bÅ«rus ir plaukiu pagal pakraÅ¡tį, bet vienoje vietoje buvo stati kaip siena uola, o vanduo sukasi verpetais. Ten gilu ir valtį suka atgal. Kol pripratau, buvo labai baisu, nes plaukti nemoku. Å eimininkai, pas kuriuos gyvenome, sakÄ—: „Brone, tu vienÄ… kartÄ… negrįši, Äia net suaugÄ™ vyrai nuskÄ™sdavo.“ UpÄ— buvo labai plati, vietiniai sakÄ— – apie 40 km. Kito kraÅ¡to nematyti, tolumoje matÄ—si tik melsvos kalnų virÅ¡Å«nÄ—s. Vanduo buvo labai skaidrus, nes ji tekÄ—jo kalnuotomis vietovÄ—mis – net 4 metrų gylyje matÄ—si kiekvienas akmenÄ—lis, o iÅ¡ tolo vanduo atrodÄ— žalios spalvos. Plaukdama valtimi maÄiau, kaip į vandens pavirÅ¡ių iÅ¡Å¡oka didelÄ—s žuvys, sterli vadinamos. Tai brangi ir skani žuvis. Jas žvejojo nelegaliai. Atplaukia iÅ¡ toliau kateris ir meta dinamitÄ… į vandenį. Ten apsvaigintas žuvis pilvais į viršų vanduo atplukdo į krantÄ…. Jeigu toks momentas pasitaikÄ— – imk kiek nori. Å iaip žuvies nusipirkti niekur nebuvo, vietiniai nežvejojo, gal uždrausta buvo – nežinau. ÄŒia iÅ¡gyvenome iki 1950 m. gruodžio 31 d. Taiga Važiavome gal 500 kilometrų be sustojimo: dienÄ… ir naktį. Mus atvežė į taigÄ…. Kai atvežė į vietÄ…, buvo Naujųjų metų rytas. IÅ¡lipome iÅ¡ maÅ¡inos ir negalime paeiti, nejutome kojų – buvo labai didelis Å¡altis – 55 laipsniai. Veidai apÅ¡armojÄ™ – visi lyg vienas sniego kamuolys. Aplink tik taiga ir Sajano kalnai. ÄŒia amžinojo įšalo žemÄ—, nes jis 30–40 cm. Gylyje niekada neatÅ¡yla, todÄ—l niekas neaugo, iÅ¡skyrus egles, puÅ¡is ir maumedžius. SuÄ—jome į klubo patalpas ir sugulÄ—me ant grindų, kad nors kiek pailsÄ—tume. Paskui atÄ—jo mÅ«sų bendradarbiai lietuviai, su kuriais kartu dirbome seniau. Vienam iÅ¡ jų buvo namelis pastatytas, tai mes keturiese ten persikraustÄ—me gyventi. Po tokios kelionÄ—s susirgome visi, iÅ¡skyrus mano vyrÄ…. Vaistų neturÄ—jome, todÄ—l gÄ—rÄ—me tik karÅ¡tÄ… arbatÄ…. Mums pasakojo, kad esame 400 metrų virÅ¡ jÅ«ros lygio, todÄ—l Äia oras yra retesnis ir sunkiau kvÄ—puoti. Tai pajuto tie, kurių silpnesnÄ— Å¡irdis. ÄŒia ir klimatas buvo kitoks: žiema labai Å¡alta su giliu sniegu. Gegužės mÄ—nesį dar daug sniego, o rugpjÅ«tyje pasirodo jau naujas sniegas. Niekas neaugo, jokių daržovių nebuvo, net bulvių. KartÄ…, kai iÅ¡ kaimo atvežė bulvių, tai už kibirÄ… mokÄ—jo 15 rublių. Visi puolÄ—me nusipirkti, bet ne visiems užteko. ParduotuvÄ—je daugiausiai prekiavo sÅ«dyta žuvimi ir statinÄ—je lydytu sviestu. Miltų ir mÄ—sos Äia nebuvo. MÅ«sų atlyginimai buvo nedideli – apie 150–200 rublių. ÄŒia su vyru iÅ¡buvome tik iki rugpjÅ«Äio pradžios, nes jis susirgo maliarija, nebegalÄ—jo dirbti. Å iai ligai įveikti reikia pakeisti klimatÄ…, todÄ—l mus iÅ¡vežė į Abakanskovo rajonÄ…. Ten priÄ—mÄ— gyventi vietiniai lietuviai – buvÄ™ bendradarbiai. Vyro iÅ¡ karto į darbÄ… nevarÄ—, o mane įdarbino kontoros valytoja ir pasiuntine. Klimatas Äia Å¡iek tiek Å¡velnesnis, buvo gyventojų daržai. Klimato kaita ir vaistai vyrui padÄ—jo, pagerÄ—jo jo sveikata. Pro Å¡alį Ä—jo keleivinÄ— geležinkelio linija, tai mums, tremtiniams, su komendanto leidimu buvo galima nuvažiuoti iki Abakano miesto. PasveikÄ™s vyras pradÄ—jo dirbti Å¡achtoje. Artinantis žiemai ir mes turÄ—jome pastogÄ™ – kaip ir visų tremtinių bÅ«delÄ™, pusiau įkastÄ… į žemÄ™. Ten gyvenome iki balandžio mÄ—nesio, paskui su kitais darbininkais atvežė į AÄinsko rajonÄ…, į plytų fabrikÄ…. AÄinsko miestas nuo plytų fabriko buvo apie 3–4 kilometrus. IÅ¡ miesto iki fabriko važinÄ—jo dideli autobusai, o netoli fabriko – aerodromas buvo, toliau už miesto – didelÄ— trijų aukÅ¡tų ligoninÄ—. ÄŒia žmonÄ—s, atrodÄ—, neblogai gyvena, nes aplinkui dideli dirbamos žemÄ—s plotai, o Sibiro žemÄ— labai derlinga. TurÄ—jome po karvÄ™, kiti ožkas. ÄŒia gyventi mus priÄ—mÄ— tremtinÄ— latvÄ— su vyru kinu ir dukrele. Reabilitacija 1957 metais atÄ—jo dokumentas iÅ¡ Lietuvos, kur vyriausybÄ—s įsaku aÅ¡ buvau reabilituota. Ä® LietuvÄ… mums sugrįžti neleido. Kai nuÄ—jau pas komendantÄ… pasiimti paso, jis manÄ™s paklausÄ—: „Tai kÄ…, tikriausiai labai džiaugiatÄ—s, kad esate laisva?“ AÅ¡ jam sakau, kas man sugrąžins tai, kÄ… Äia praradau brangiausia – savo sužalotÄ… gyvenimÄ…, prarastÄ… jaunystÄ™, sveikatÄ…. ViskÄ… palaidojau Äia Sibiro taigoje. O jis man sako: „Už tai padÄ—kokite savo lietuviÅ¡kiems Å¡unims.“ 1958 m. liepos 25 d. atvykome į LatvijÄ…, Madonos rajono miestelį Erglius, pas vyro sesers Å¡eimÄ…. Pagaliau baigÄ—si kryžiaus keliai, ilgas, varginantis klajoklio gyvenimas po neaprÄ—piamas Sibiro platybes ir stingdantis Å¡altis. Sugrįžus iÅ¡ tremties po kurio laiko buvome nuvykÄ™ į LietuvÄ…. Labai iÅ¡siilgome lietuviÅ¡ko kraÅ¡to, aplinkos, gimtos kalbos. Deja, dideliam mÅ«sų nustebimui, tautieÄiai nepanoro su mumis bendrauti. Kai tik sužinojo, kad esame „iÅ¡ ten“, iÅ¡ karto nutrÅ«ko kalba, pradÄ—jo Å¡alintis mÅ«sų. Pasijutome pažeminti, lyg bÅ«tume kažkuo kalti. Vyras važiavo į keletÄ… vietų norÄ—damas gauti darbÄ… ir tikÄ—damasis, kad vis tik galÄ—sim persikelti į LietuvÄ…. Viskas buvo veltui – kai tik sužinodavo, kad esame tremtiniai, visur durys užsidarydavo. Pasijutome lyg antrÄ… kartÄ… represuoti, nors trÄ—mimas jau buvo pasibaigÄ™s. Kada rudenį žąsų ir gervių pulkai į vakarus traukÄ— padangÄ—mis, mes jiems pavydÄ—jome laisvÄ—s, o patys pasilikdavome su savo Å¡irdies skausmu, nelaimingi.
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 080 853 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
