 |
|
|
2024 m. lapkričio 22 d., penktadienis |
Reklama | Prenumerata | Naujienos | Archyvas
|
|
Naujienos Kroštas brungiausias Informacija Įkainiai |
FOTOGRAFIJOSE €“ NEMARIOS TREMTINIų GYVENIMO AKIMIRKOS
Garbaus amžiaus mažeikiškis Vincas Ramanauskas nuo vaikystės mėgo dainuoti. Jis kartu su sūnumi Vytautu (dešinėje) susirinkusiems žmonėms skyrė kelias dainas apie tremtį. Autorės nuotrauka Kitoks tremtinys V. Ramanausko gyvenimo aplinkybės susiklostė taip, kad tikros tremties jis išvengė. Mažeikiškio tėveliai į Krasnojarsko sritį, Tiuchteto rajono Borovoj kaimą, buvo ištremti 1949 metų kovo mėnesį. Apie trėmimą sužinota iš anksto, nes naktį buvo suiminėjami žmonės. Tuomet dar aštuoniolikmetis V. Ramanauskas pabėgo, nes šeimoje buvo nutarta, kad pirmagimis liks Lietuvoje, slapstysis ir siuntiniais rems į tremtį išvežtus savo tėvelius, brolį ir seserį. Rankų paauglys nenuleido ir drąsiai kabinosi į gyvenimą: dirbo Akmenės mašinų ir traktorių stotyje, po kiek laiko kibo į mokslus mechanizacijos mokykloje.
1949 m. tremtinÄ—s Monikos RamanauskienÄ—s portretas. Borovoj, Tiuchteto r., Vinco Ramanausko nuotraukaKrasnojarsko kr. Vis dÄ—lto kraujo Å¡auksmas buvo neįveikiamas, todÄ—l po trejus metus trukusios tarnybos kariuomenÄ—je V. Ramanauskas savo noru iÅ¡vyko pas iÅ¡tremtÄ… Å¡eimÄ… į Krasnojarsko kraÅ¡tÄ…. Per kelionÄ™ vyras susipažino ir iÅ¡sikalbÄ—jo su rusu, kuris pasiÅ«lÄ— atvažiuoti į NazarovÄ…, jeigu nepatiksiÄ… pas tÄ—vus. PabuvÄ™s su savaisiais, po kurio laiko jis su dviem draugais iÅ¡vyko į NazarovÄ…. Gyvendamas Å¡iame mieste jis į fotografijÄ… nÄ—rÄ— staÄia galva. „Sibire vaizdas buvo labai liÅ«dnas. Manau, kad tai atsispindi ir mano nuotraukose. Fotografuoti labai mÄ—gau, fiksuodavau draugus, pažįstamus, jų aplinkÄ…. Sunkiai sekÄ—si fotografuoti žmones, nes esu lÄ—tos reakcijos“, – kalbÄ—jo 86 metų V. Ramanauskas. Jis pasakojo, kad Nazarove anuomet gyveno nemažai lietuvių, tarp jų rado ir gyvenimo draugÄ™, su kuria kartu beveik Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt metų. Ä® LietuvÄ… vyras su žmona Angele 1959 metais grįžo ne dviese, o ant rankų glausdami dukrÄ…. V. Ramanauskas su Å¡eima pirmiausiai apsigyveno Å ilalÄ—s rajone, KvÄ—darnoje, o vÄ—liau – Mažeikiuose, kur gyvena 45 metus. Svarbiausia – žmogus Svetimoje Å¡alyje pirmiausia į V. Ramanausko rankas pateko fotoaparatas „Liubitel“, vÄ—liau – „Maskva 2“ bei „Zorkij 4“, su kuriais padaryti kadrai yra tapÄ™ ne vienos parodos eksponatais. PrieÅ¡ Å¡eÅ¡is deÅ¡imtmeÄius vyras nepailsdamas fiksavo Sibiro kraÅ¡te gyvenanÄius žmones, jų kasdienybÄ™: darbus ir Å¡ventes. Jis tarsi nujautÄ—, kad vienÄ… dienÄ… pro fotoobjektyvÄ… matytas tautieÄių gyvenimo akimirkas tremtyje reikÄ—s paliudyti ateitiems kartoms. KupiÅ¡kio kultÅ«ros centre atidarytos parodos „Tremties akimirkos. 1955–1958 m.“ nuotraukas V. Ramanauskas užfiksavo trijose Sibiro vietovÄ—se. Å iose nuotraukose gyvenimo tÄ—kmÄ— iÅ¡ Krasnojarsko kraÅ¡to, Tiuchteto rajono Borovoj kaimo, kur 1949 metais kovÄ… buvo iÅ¡tremti mažeikiÅ¡kio tÄ—vai, iÅ¡ Nazarovo rajono Beloruskij kaimo, kur nuo 1951 metų vargo jo uoÅ¡viai, o daugiausia iÅ¡ Nazarovo miesto, kur po Stalino mirties bÅ«rÄ—si tremtiniai, siekiantys gerinti savo gyvenimÄ… prieÅ¡ grįždami į LietuvÄ…. Tremtyje padaryta daugiau kaip tÅ«kstantis kadrų, o negatyvus ilgus deÅ¡imtmeÄius saugojo senos spintelÄ—s stalÄius. „NesitikÄ—jau, kad kada nors mano nuotraukos kabÄ—s parodoje ir atgims po Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imties metų. Už tai labiausiai esu dÄ—kingas savo sÅ«nui“, – susigraudinÄ™s kalbÄ—jo V. Ramanauskas. MažeikiÅ¡kis mena, kad pirmos juostos buvo iÅ¡ryÅ¡kintos lÄ—kÅ¡tÄ—je, asistentui gretimame kambaryje fiksuojant laikÄ…, nes kitokio bÅ«do tuomet nebÅ«ta. Garbaus amžiaus V. Ramanauskas iki Å¡iol domisi fotografija, taÄiau fotoaparato į rankas jau nebeima. PirmÄ… kartÄ… užmarÅ¡tyje ir dulkÄ—se paskendÄ™ tremties kadrai buvo iÅ¡traukti Atgimimo laikais, kai Mažeikių muziejuje surengta pirma rajono tremties fotografų paroda. Pernai toje paÄioje vietoje buvo surengta personalinÄ— V. Ramanausko paroda „Sibiras–Žemaitija“. TremÄiai skirtos nuotraukos yra eksponuojamos Genocido aukų muziejuje. Dvejopas tremties vertinimas Ä® KupiÅ¡kį garbaus amžiaus fotografÄ… atlydÄ—jo jo sÅ«nus, istorikas ir muziejininkas Vytautas Ramanauskas. Jis tvirtino, kad apie tremtį galima kalbÄ—ti labai liÅ«dnai, bet reikia įžvelgti ir Å¡viesiÄ…jÄ… pusÄ™. „Ar fotografijose matote liÅ«dnus veidus? Taip, Å¡ie žmonÄ—s patyrÄ— daug gyvenimo skaudulių: badÄ…, iÅ¡siskyrimÄ… su namais, mirtį ir kitus dalykus. Jie matÄ— daug vargo, taÄiau jų akys blizga“, – mÄ…sliai kalbÄ—jo istorikas. Jis didele pergale vadina tai, kad nemažai lietuvių vis dÄ—lto turÄ—jo galimybÄ™ ir pasirinko grįžti į LietuvÄ…, nors ir nežinodami, kas jų laukia gimtojoje žemÄ—je. „Kai mano seneliai grįžo į savo namus, juose rado svetimus žmones. Jie labai norÄ—jo pernakvoti savo namuose. Nauji Å¡eimininkai kiek pasispyriojÄ™ sutiko juos priimti vienai nakÄiai. Atrodo, savo rankomis žmonÄ—s surentÄ— savo trobelÄ™, o paliko visai svetimi“, – prisiminÄ— Vytautas Ramanauskas. 
Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas. |
Skalsu kalbos Savaitės klausimas |
Vardadieniai CilÄ—, Cecilioja, Cecilijus, Cecilius, Cilas, CilÄ—, DargintÄ—, Laimutis, Steikintas, Suvaidas, SuvaidÄ—, Suvainas, SuvainÄ—. 
|
|
Jūs esate 9 079 602 šios svetainės lankytojas |
|
Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.
|
|
 |
UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89. Elektroninis paštas: [email protected] |
