Kupiškėnų mintys

2024 m. lapkričio 25 d., pirmadienis

Reklama   |   Prenumerata   |   Naujienos   |   Archyvas

 

 Ieškoti

Kroštas brungiausias
Informacija
Įkainiai
 

„Pasikalbosykim“

KAIP ATSKIRDAVO GRūDUS NUO PELų?

Petras VALAUSKAS

2014−05−08

Komentarai0    Paruošti spausdinimui      Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Valio Staburo nuotrauka
Kol senovėje dar nebūdavo arklinių kuliamųjų, vyrai suvežtus į daržines javus plonais sluoksniais paklodavo įvažiuojamoje į daržines dalyje ant kieto, mėlynu moliu išplūkto grindinio ir mušdami spragilais išdaužydavo grūdus iš javų varpų. Dabartiniam jaunam ūkininkui gali iškilti ir toks klausimas: „O kodėl mėlyno molio sluoksniu padengdavo tas įvažiuojamąsias į daržines dalis, o ne raudonai geltonu moliu?“ O todėl, kad mėlynasis molis (kitų dar vadinamas ir šlynu) išdžiūvęs nė kiek tvirtumu nenusileidžia cementui ir nepasiduoda išdaužomas spragilais.

O juk tuometiniai ūkininkai būdavo biedni (išskyrus dvarininkus), kad vos išgalėdavo nusipirkti klumpes. O ką jau bekalbėti, kad nusipirktų brangaus cemento. Jau iškūlę grūdus iš javų varpų, būdavo, ūkininkai pasiimdavo šakes ir (vis kratydami šakėmis) surinkdavo šiaudus, palikdami ant grindinio gulėti pelus su grūdais kartu. Paskui paėmę šluotas, šiūpelius imdavo ir sušluodavo, sukasdavo čia pat į pašalę, į kampą ir... Ir vėl, kaip sakoma, užsitaisydavo kitą užtaisą. Ir taip tol, kol daržingalis visiškai ištuštėdavo. Na, o jau kitą dieną visa šeimyna, atidariusi abejas daržinės duris, įnešdavo daržinėn arpą (arba fuchtelį) ir pradėdavo pasikeisdami sukti jų rankenas, kad sukeltų dirbtinį vėją, kitiems pilant kibirais į juos grūdus su pelais, treti nešdavo maišais į klėtį jau atskirtus grūdus nuo pelų ir pildavo į aruodus. Nors vėliau ir atsirado arklinės kuliamosios, bet jos kuliant pajėgdavo atskirti tiktai šiaudus, o grūdai ir likdavo kartu su pelais. O kad būtų atskirti grūdai nuo pelų, būtinai dar būdavo reikalingas arpas arba fuchtelis. Kai dar kiek vėliau atsirado kuliamosios, kurios buvo pradėtos sukti garo arba vidaus degimo varikliais, tai tada jos jau atskirdavo iš karto ir šiaudus, ir grūdus nuo pelų. Bet norite – tikėkite, norite – netikėkite, dar ir dvidešimtojo amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje atsirasdavo žmonių, kurie kuldavo javus net ir... medinėmis klumpėmis.

Pamenu, tokia mano vaikystėje buvusi kaimynė, vardu Apolonija, pasiuvo keturis maišelius iš naminės marškos (maždaug kiekvieną nuo 8 litrų dydžio) įverdama į juos dar ir virvutes, kad maišus būtų galima pasikabinti ant kaklo. Ir kai tiktai kolchozo laukuose subręsdavo kviečiai, miežiai, toji sutemus užsikabindavo sau ir trims savo pametinukams paaugliams vaikams po maišelį ant kaklo, pasiimdavo dar kiekvienas ir po mažas žirklutes ir visi patraukdavo į kolchozo kviečių arba miežių lauką. Grįždami jau su pilnais maišeliais varpų užsukdavo į savo klėtį, kad ten juos išpiltų ant grindų. Ir kai tiktai ryte josios Apolinaras išeidavo į kolchozo laukininkystės brigadą darbuotis, Apolonija šokdavo į medines klumpes ir pasiduodavo klėties link... O ten Apolonija, paskleidusi plonu sluoksniu varpas ant grindų, atsistodavo ant jų avėdama medines klumpes ir persižegnodavo sakydama: „Dieve, padėk man!“ Ir kairę ranką ištiesusi į šoną pečių aukštyje, dešine ranka stverdavo už dešiniojo sijono šono ir pradėjusi per nosį niūniuoti imdavo suktis valso ritmu arba trepsėti polkutę. Įsitikinusi, jog iš varpų išsikūlė grūdai, Apolonija surinkdavo tuščias varpas kibiran ir nunešusi tvartan jas išpildavo į kiaulių gardą. Varpas savo noragais kiaulės akimirksniu sumaišydavo su mėšlais. Bent kiek Apolonija pasistiprinusi riekele duonytės ir lėkštele rauginto pienelio vėl tęsdavo pradėtą darbą. Pirmiausia kieme patiesdavo seną, sudėvėtą lovatiesę. Paskui nueidavo klėtin paėmusi vonelę, kurią mažu šiūpeliuku pripildydavo likusiu iškultu turiniu, ir tada išėjusi kieman atsistodavo ant patiestos lovatiesės ir kaire ranka prilaikydama po pažastimi pabruktą vonelę, dešinėje rankoje laikomu šiūpeliuku pasemdavo iš vonelės grūdus su pelais ir kiek galima aukščiau iškėlusi virš galvos pradėdavo palengvėle berti grūdus su pelais žemėn iš šiūpeliuko. Ir vėjui pučiant pelai nuskrisdavo tolyn, o grūdai krisdavo tiesiai Apolonijai po kojomis ant patiestos lovatiesės. O atėjus nakčiai, Apolonija su savo vaikais vėl išeidavo į kolchozo javų laukus.

Ir kai po kurio laiko klėtyje jau stovėjo vienas maišas, pripildytas kviečių grūdų, o kitas – miežių grūdų, tai tada josios Apolinaras pakinkė kumelaitę vežiman, sudėjo į jį tuos du maišus, sėdo ir pasidavė malūno link. Pavakariais Apolinarui sugrįžus iš malūno vežime turint jau viename maiše valcuotų kvietinių miltų, antrame maiše – miežinių kruopų, o trečiame maiše – bent kiek ir sėlenų kiaulėms, pastarajam privažiavus prie klėties ir sustabdžius kumelaitę, Apolonija priėjo prie vežimo ir glostydama ranka tuos du maišus nesitverdama iš džiaugsmo ištarė: „Dabar jau kiekvieną vakarą šeimynai vakarienės galėsiu išvirti pieniškos miežinių kruopų sriubos. O didžiųjų švenčių proga iškepsiu ne tiktai balto pyrago, bet ir piernikų su aguonomis, kurių pilna mūsų darže.“


Skaityti komentarus (0)

 

Redakcija už komentarų turinį neatsako ir pasilieka teisę pašalinti tuos
skaitytojų komentarus, kurie yra nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus.
 

 

Vardas:  (nebūtinas)
El. paštas:  (nebūtinas)
Komentarai:

Šį lauką palikite neužpildytą:

 

 Gali praeiti šiek tiek laiko, kol komentaras bus matomas.

 

Savaitės klausimas

Ar pritariate, kad tėvai būtų skatinami eiti tėvystės atostogų?

 
 
 
 

 

Vardadieniai

GermilÄ—, Jaumantas JaumantÄ—, Katarina, KatrÄ—, Katryna, KotrÄ—, Kotryna, Santautas, SantautÄ—, Sanvyda, Sanvydas, SanvydÄ—, TrynÄ—.

Naujienos: Visos naujienos  |  Aktualijos  |  Gamta ir mes  |  Sveikata  |  Vėrinys  |  Nuomonės  |  KupiÅ¡kio kraÅ¡to kaimų istorijos  |  Rezervuota jaunimui  |  PAMIRÅ TI NEGALIMA PRISIMINTI
KroÅ¡tas brungiausias: KupiÅ¡kėnų kertala
Informacija: Skelbimai  |  Atsiliepimai  |  Redakcija
Ä®kainiai: Prenumerata  |  Reklama
Archyvas: Amatų gijos  |  AukÅ¡taičių kraÅ¡tas  |  Bendruomenė  |  Kamara  |  Iš ESmės  |  PožiÅ«ris  |  Sugrįžimai  |  Ulyčia  |  Amžių sandÅ«roje  |  „Pasikalbosykim“  |  Laiko raÅ¡tas  |  Gyvenimo ratas  |  Savi tarp kupiÅ¡kėnų  |  Å ėlsmas  |  Talalojus  |  Pasikalbosykim  |  MÅ«sų Å¾monas  |  Likimai  |  Horizontai  |  Propagandos anatomija  |  Pabėgėliai  |  PilietiÅ¡kumas  |  Kas mus saugo?

Jūs esate

9 085 463

šios svetainės lankytojas


Šiame puslapyje pateiktą medžiagą kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Kupiškėnų mintys“ sutikimą.

 

UAB „Kupiškėnų mintys“, Gedimino g. 34, 40130 Kupiškis

Tel.: (8 459) 3 54 74, tel./fax.: (8 459) 5 48 89.

Elektroninis paštas: [email protected]