Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

NORĖSI – MOKĖSI, NENORĖSI – NEGAUSI

Nijolė Stulgienė

2004−04−03 0

Esame ant Europos Sąjungos slenksčio, norime gyventi geriau, gražiau ir patogiau, o kylanti ekonomika – tai ir civilizuoti darbo santykiai.br Darbdaviai nuolat skundžiasi negaunantys kvalifikuotų darbuotojų, yra nepatenkinti tais, kurie jau pas juos dirba. Esą tai žmonės be fantazijos, be polėkio, nenorintys siūlyti jokių naujovių ir dirbantys tarsi robotai.
Samdomi darbuotojai atsikerta, jog už tokį atlyginimą, kokį moka darbdavys, nėra reikalo smegenų džiovinti. O štai vienas išvykęs dirbti į Vilnių kupiškėnas sakė, kad už minimalų atlyginimą jis gali nueiti į darbą, bet apie atlygį – kita kalba.
Apsiūsim visą pasaulį
Su Kupiškio darbo biržos direktorės pavaduotoja Laima Vaitiekūniene kalbėjomės apie paprastus ir žmogiškus dalykus – kaip išgyventi šio laikmečio sąlygomis, užsidirbti duonai ir išleisti į mokslus vaikus.
Pastaruoju metu, anot darbo biržos specialistės, Kupiškiui reikia tik siuvėjų, kitų specialybių darbuotojų šiuo metu neieškoma.
Redakcijai iš patikimų šaltinių pavyko sužinoti, kad už šią beveik vienintelę reikalingą specialybę daugiau 600 litų neuždirbsi. Tai, anot pačių siuvėjų, tarsi užmokesčio lubos. Be to, tuos varganus 600 litų gausi tik dirbdamas viršvalandžius, kitaip net minimumo negausi. Vienoje iš siuvimo įmonių darbuotojos skundėsi esą darbdaviai liepia pasirašyti ant algalapių, kur nesurašytos sumos. Patys darbdaviai tai neigia.
Taigi lietuviai jau baigia apsiūti visą pasaulį, bet šis darbas mažiausiai vertinamas. Siuvėjoms darbą siūlo ir užsienyje. Už tuos pačius 600 litukų. Tiesa, duoda valgyti ir apgyvendina.
Svajonė – užsienio darbdaviai
Mėgstame sakyti, jog vokiečiai tvarkingi ir reiklūs, prancūzai mandagūs ir draugiški, italai, nors ir temperamentingi, bet gerbia bet kokią tautą. Padirbėję užsienyje mūsų tautiečiai tarsi susitarę atsako: “gerai ten, kur mūsų nėra„. Tačiau paradoksas, kad ir koks didelis bebūtų Lietuvos ilgesys, grįžti į tėvynę turintieji darbą užsienyje, nesiskubina. Ir priežastie to tik viena – atlyginimas.
Panagrinėkim Lietuvos darbdavių ir samdinių santykius jų pačių akimis.
Štai ieškomas vadybininkas, turintis nuosavą automobilį, mokantis rusų ir anglų kalbas bei dirbti kompiuteriu. Už tai jam žadama mokėti minimalų atlyginimą ir kompensuoti benzino išlaidas. Automobilio remontas - paties reikalas. Paskaitai panašaus pobūdžio skelbimus ir bet koks noras mokytis praeina. L. Vaitiekūnienė sako, kad nereikėtų nusivilti. Po pokalbio su darbdaviu sutartyje gali būti numatytos visai kitos sąlygos nei siūloma skelbime.
Tačiau tai Lietuvoje. Užsienyje tas pats. Nežinia, pas kokį darbdavį pataikysi. Štai viena kupiškėnė grįžusi iš Vokietijos, kur dirbo pas vietos fermerę džiaugėsi gyvenusi tiesiog šeimyniškai. Jie, šeši lietuviai ir du latviai kartu su šeimininkais valgė prie vieno stalo, kartu dirbo ir neblogai uždirbo. Kaimynystėje pas kitą fermerį taip pat dirbo lietuviai. Jie buvo apgyvendinti daržinėje, bet kokiu oru dirbo laukuose ir maitino juos šeimininkas prasčiau nei šunis. Panašių pavyzdžių randame respublikinėje spaudoje, prisižiūrime per televiziją. Todėl kiekvieno lietuvio svajonė – išvažiuoti dirbti legaliai ir gauti visas socialines garantijas. Tačiau kuo labiau domiesi tais legaliais išvažiavimais, tuo labiau supranti, kad niekur tu, broli lietuvi, neišvažiuosi, o geriausiu atveju, tik pasvajosi ir sėsi į autobusą, važiuojantį į Vakarų Europą. Tavo laimė, jei tave pasitiks vaikystės draugas ar buvęs kaimynas. Dar geriau, jei jis rekomenduos tave darbdaviui. Taigi pirmus tris mėnesius (Anglijoje – 6) gyvensi ir dirbsi be didelės baimės. Paskui teks tupėti tarsi pelytei po šluota, nes bet koks susitikimas su teisėsaugos pareigūnais tau gresia deportacija.
Lauk savojo darbdavio
Darbo biržos specialistė tikina, kad išvažiuoti legaliai įmanoma. Štai į Švediją ir Vokietiją galima vykti stažuotis (pavyzdžiui, pasimokyti ravėti braškes ar mėžti mėšlą (red. pastaba). Tačiau ir šiam darbui reikia mokėti tos šalies, blogiausiu atveju, anglų kalbą.
Norint išvykti į išsvajotąją Airiją, kur dirba daugiausia lietuvių, gali kreiptis į bet kokią agentūrą, sumokėti pinigus be garantijos, kad gausi darbą. Ir nors tos agentūros turi licencijas, jų interneto svetainių adresus skelbia valstybinė darbo birža, legaliai gausite nebent programuotojo ar kompiuterijos inžinieriaus darbą. Visa kita, kaip liaudis sako, šakėmis ant vandens rašyta.
Anot L. Vaitiekūnienės, kartais užsienio darbdaviai patys kreipiasi į Lietuvos darbo biržą prašydami paieškoti tam tikros srities specialistų. Gali pasitaikyti ir kokia dešimt legalių darbo vietų rajonui per metus.
Jeigu darbas atitinka jūsų išsilavinimą, dar nereiškia, kad pateksite į išsvajotą šalį. Užsienio darbdaviai dar nepamiršta nurodyti ne tik amžių, ūgį bei svorį, bet ir lytį, ką draudžia daryti įstatymai jų šalyse. Bet čia juk Lietuva. Jeigu galvojate, kad fantazuoju, užsukite į darbo biržą ir savo akimis pamatysite, pavyzdžiui, tokį vokiečių fermerių prašymą: surasti šeimą dirbti ūkyje nuo 30 iki 40 metų, vyro ūgis 175, moters – 172 cm.
O aš panaršiau internete po užsieniečių darbo biržas. Dirbti į Lotynų Amerikos ar Brazilijos plantacijas galite išvykti legaliai. Tik susiraskite darbdavį. Tai irgi nėra sunku. Prie kiekvieno skelbimo yra elektroninio pašto adresas, kuriuo galite parašyti laiškelį. Manau, sutarsite. Tuo tarpu mano draugė amerikietė pasakojo apie minėtose šalyse dirbusius lietuvius, kuriems padėjo pabėgti jos pažįstami.
Žmonės dirbo po 16 valandų per parą (sutartys buvo sudarytos legaliai), mėnesio pabaigoje pasirašė ant algalapių, kur jiems buvo priskaičiuotos didžiulės sumos, o paskui ant kito lapo, kur tos sumos buvo atskaičiuotos už nakvynę palapinėse, vandenį (maudėsi upėje) ir maistą. Ieškote laimės? Bandykite. Gal pateksite pas tikrą Brazilijos džentelmeną ir nepavers jūsų vergu, o tapsite jo šeimos nariu. Mano draugė amerikietė sakė apie tokius gerumus negirdėjusi, bet gal jums pasiseks, juk ir milijoną tik kartą išloši.
Aupair – ne darbas
Daugelio jaunų merginų svajonė - išvažiuoti pagal AUPAIR programą į užsienį – irgi turi savo niuansų. Pirmiausia – tai Lietuvos darbo birža turi sudariusi sutartis tik su Vokietija ir Austrija, pastaruoju metu – su Jungtine Karalyste. Į visas kitas pasaulio šalis veža privačios firmos. Kaip žinoma, Aupair merginos šeimose dirba metus, tuo tarpu daugelyje Vakarų Europos šalių jos turi teisę pabūti 3 mėnesius. Taigi norint tuos metelius pragyventi, turi grįžti į Lietuvą kas trys mėnesiai arba gauti darbo vizą. Šeimos užsienyje, redakcijos duomenimis, nėra linkę forminti įvairiausių dokumentų ir mokėti mokesčių, tad merginas laiko svečių teisėmis. Jos legalumas – jos pačios reikalas. Taigi 9 mėnesius iš 12-os Aupair mergina gyvena nuolatinėje baimėje ir galų gale grįžus į Lietuvą vis tiek bus apkaltinta vizų režimo pažeidimu. Štai taip.
Šiuo straipsniu bandžiau sugriauti mitus apie tai, kaip mes gerai ir legaliai dirbsime įstoję į Europos Sąjungą. Turtingieji europiečiai visai nesuinteresuoti mus priimti legaliai ir mokėti mokesčius.
Pagaus policija nelegalą, deportuos, o darbdavys pasiims kitą – ir jokių rūpesčių dėl mokesčių
. Per tą laiką prarasite kvalifikaciją, Lietuvoje susirasti darbą daugiau nei už minimalų atlyginimą bus vis sunkiau ir sunkiau.
Pasilikdami čia ir lenkdami nugarą už minimalų, valdžios esame kalbinami būti Lietuvos patriotais. Tik kažkas čia ne taip. Agituoti būti patriotais reikėtų darbdavius. Atsiskaitykite su žmogumi už jo darbą sąžiningai ir nebėgs lietuviai į jokias amerikas.
Pabaigai reikėtų darbdavių lūpomis imti keikti valdžią, kuri nesutvarko mokesčių taip, kad normalizuotųsi darbo santykiai, bet tai jau kita tema ir kur kas sudėtingesnė.