Nusiųsk šio straipsnio nuorodą draugui

Aktualijos

Į ŠVIETIMĄ ATSLENKA PRIVATIZACIJA?

Vytautas Mockus, rajono tarybos narys

2004−03−20 0

Žmonijos vystymosi įvairiose srityse tempai nesulaikomai spartėja.Vyksta globalizacijos procesai. Norintį neatsilikti nuo bendro visuomenės pažangos lygio žmogų slegia vis didesnė ir didesnė informacijos, sugebėjimo ja naudotis, ją surasti, suprasti, atsirinkti, įsisavinti našta. Nepajėgdamas išlaikyti didėjančio tempo, tampi autsaideriu, lieki “už borto„.
Savaime suprantama, kad intensyvėjančiame ir progresuojančiame gyvenime vis svarbesniu žmogui tampa gero išsilavinimo įgijimas. Bet rinkos sąlygomis praktiškai kiekvienas geras, paklausus dalykas tampa preke. Apsidairykime ir pamatysime, jog ir išsilavinimas – taip pat. Gal ir nieko blogo – prastų prekių niekas nepirks, taigi ir švietimas, lavinimas tik gerės. Bėda ta, ar visi turėsim pinigėlių tai gerai prekei įsigyti? Netarnausi Mamonai, nenusipirksi “Lambordžinio„, tai gal arčiau Dievo liksi (dažnas pasakys: “Tokia čia ir paguoda„). Bet jei nepajėgsi įpirkti gero išsilavinimo – tikrai liksi šiukšlyne (ir ne vien materialine prasme).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41-ajame straipsnyje teigiama, jog “mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo (...) mokyklose yra nemokamas„. Formaliai taip lyg ir yra. Bet atsiranda naujų tendencijų. Man, kaip rajono tarybos Švietimo komiteto nariui, kelia nerimą plintantis korepetitoriavimas už piniginį atlygį, t.y. bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių popamokinis papildomas mokymasis pas tų mokyklų pedagogus už pinigus. Kai kas gali pasipiktinti: “Ko čia dabar užkliuvo Mockui toks geras dalykas – duok, Dieve, pinigų ir noro – tegu tik mokosi. Svarbiausias ir liūdniausias šio reikalo aspektas yra tas, kad, pasikalbėjus su mokyklų vadovais, kitais informuotais žmonėmis, susidaro įspūdis, jog kai kurie mokytojai už pinigus papildomai moko ir moksleivius, kuriems patys dėsto. Tokiu atveju, kaip sako garsus aforizmas, kas galėtų paneigti, kad klasėje mokoma taip, kad būtų poreikis ir po pamokų privačiai gauti žinių, tik jau už pinigus.
Aš vidurinę mokyklą lankiau taip pat Kupiškyje. Kaip ir brolis, baigiau ją aukso medaliu. Su dėkingumu prisimenu savo mokytojus. Visais buvau ir esu patenkintas. Niekam iš jų nemokėjau pinigų. Į „deficitinę“ specialybę universitete įstojau be “blato„ ir be išlaidų korepetitoriavimui.
Aišku, yra manančių, kad mokytojai savo tiesioginiame darbe per mažai uždirba, negali normaliai tenkinti savo buitinių ir kultūrinių poreikių. Aš dėl to nesiginčiju. Ir dirbdamas rajono meru, ir būdamas tik rajono tarybos nariu visada stengiausi, kad mūsų rajone būtų optimalus, ekonomiškas bendrojo lavinimo mokyklų tinklas, kad kuo daugiau pinigų liktų aktyviajai mokymo proceso daliai finansuoti. Dirbant savivaldybėje teko pradėti ir gan skausmingai vykdyti švietimo tinklo optimizavimą rajone. Džiaugiuosi, kad ir vėliau šį darbą tęsė mūsų kritikai. Esu labai laimingas, kad prieš keletą metų pavyko sustabdyti trečios vidurinės mokyklos įrenginėjimo buvusios RSO administraciniame pastate aferą. Daugelis kupiškėnų turbūt dar prisimena negavusiųjų gardaus kasnelio pardavėjų, tarpininkų, pirkėjų už valdiškus pinigus ir pagarsėjusių Kupiškio “šeimos„ statybininkų klyksmą ir spjaudymasi dėl šio objekto. Buvau paskelbtas didžiausiu Kupiškio kenkėju. Bet dėl to iš mūsų rajono biudžeto išvengta mokėti apie milijoną litų kasmetinių “alimentų„ šiam objektui išlaikyti. Visa tai butų tekę atseikėti iš tų pačių švietimui skirtų pinigų. Dabar kiekvienas mato, kad per artimiausius 5-6 metus rajone moksleivių sumažės maždaug tiek, kiek jų šiuo metu mokosi P.Matulionio vidurinėje mokykloje – apie 8-9 šimtus.
Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimą, be abejo, labiausiai lemia centrinės valdžios sprendimai. Pirmiausia nustatant mokinio krepšelio dydį, apskritai, savivaldybių biudžetus. Bet šiek tiek sprendimo laisvės yra ir vietoje. Pavyzdžiui: ar pirkti merui iš salono naują džipą už 80 tūkstančių litų, ar atlikti valdininkams jų kontoros prabangų remontą už kelis šimtus tūkstančių, ar važinėti “n„ kartų po užsienius dar ir savo ponias kartu tempiantis, ar vis didinti ir didinti valdininkų skaičių bei jų algas, ar nuolat rengti už biudžeto pinigus įvairias fiestas, balius ir t.t., ar pataupyti pinigėlius ir skirti juos mokykloms, mokytojams. Tai jau rajono tarybos kompetencija. Aš visą laiką buvau ir esu už antrąjį variantą. Mes turim mokyklas gerai aprūpinti, mokytojams gerai sumokėti ir mokyti vaikus (žinoma, norinčius ir galinčius) tik nemokamai. Ir nemokamai, ir kokybiškai! Todėl jau 1995–1996 metais dėjau daug pastangų, kad rajone veiktų gimnazija. Būtų ne mokykla, kurios iškaboje yra žodis “gimnazija„, bet gimnazija, kaip Mokykla iš didžiosios raidės. Apstu įvairių Švietimo ministerijos politikos vingių, todėl šis procesas ir mūsų gimnazijoje dar nebaigtas, bet poslinkiai yra, ir jie geri.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad tėvų finansinė padėtis jokiu būdu negali tapti kliūtimi jų vaikams išsilavinimui įgyti. Todėl dar dirbant savivaldybėje kartu su bendraminčiais priėmėme sprendimą dėl studentų rėmimo fondo įsteigimo. Šis procesas tęsiasi ir dabar. Žinoma, jį reikia tobulinti. Mane labai stebina vienas paradoksas. Pedagogai yra didžiausia rajono elito – gerąja prasme – dalis, didžiausia išsilavinusių žmonių profesinė grupė, labai reikšminga ne vien skaitlingumu, bet ir svarba, grupė. Bet mūsų rajono taryboje nėra nė vieno praktikuojančio pedagogo! Dažniausiai jie nepatenkinti esama padėtimi, keikia valdžią, dalis nelegaliai uždarbiauja, bet nė vienas nebando pasinaudoti demokratiniais mechanizmais ir atstovauti savo sritį, daryti jai lobizmą gerąja prasme. Užimtumas čia ne pasiteisinimas. Ir ūkininkai, ir medikai turi nemažiau darbų bei rūpesčių. Kaip vėliau elgsis dabartinė jaunoji karta, iš ko ji ims pavyzdį, pirmiausia – pilietiškumo?
Jei kas nors iš skaitytojų taip pat būtų neabejingas čia aptariamiems klausimams, jei turite pasiūlymų ar šiaip minčių šia tema- būtų labai malonu apie tai perskaityti laikraščio puslapiuose.